Tekstas ir nuotraukos: Kostas Slivskis
Yra senas pasakymas, jog medžioklė tik vyrų genuose. Ar tikrai?.. Nenuostabu, kad Jonas medžioja, o štai užsikabinti šautuvą, patraukti žvėrių takais sumanė ir Aušra. Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog šiandien bent jau mūsų šalelėje Lietuvoje moterys medžiotojomis dažniausiai tampa dėl noro ištisai būti gamtoje, dar gal dėl noro tokiu būdu išsiskirti iš kitų dailiosios lyties atstovių. Lietuvoje jau yra apie 500 moterų medžiotojų.
Kantautiškių (Plungės r. sav.) nenustebino tai, kad medžiotoja tapo bendruomenės vadovė Aušra Juškienė. Ji aktyviai įsiliejo į Kontaučių klubo medžiotojų gyvenimą. Iškart pasižymėjo taiklumu ir vienais metais, patiesusi nemažai šernų, pro šalį nepaleido nė vieno šūvio. Po sezono gavo taikliausio medžiotojo prizą.
Kartu su vyru dalyvauja visuose medžiotojų renginiuose. Aktyvi, sumani, linkusi į kulinariją moteris iškart pritapo tarp Kontaučių klubo medžiotojų. Kur nepritaps, kai jos pagaminti skanėstai, ypač vyrus traukiantis tortas iš keptos duonos su įvairiais papuošimais, akimirksniu dingsta nuo medžiotojų stalo.
Klubo vyrai ją išrinko finansininke – tuo itin džiaugiasi vadovas Mindaugas Preibys, nes sumani moteris puikiai tvarko finansinius reikalus, su jais susijusius medžioklinius dokumentus.
„Mintį tapti medžiotoja jau seniai turėjau. Aišku, prisidėjo ir tai, kad anksčiau nei aš medžiotoju tapo vyras. Dabar tik gailiuosi, kad to nesumaniau anksčiau, dar jaunystėje, bet to laiko jau nesugrąžinsi. Kitas paskatinimas – noras nenusileisti vyrui, noras parodyti, jog ir aš galiu būti gera medžiotoja.
Žinoma, medžioklėje gyvūnui atimama gyvybė. Tačiau aš nesu žaliavalgė ir čia nematau jokios problemos, man tai normalu. Esu kaimo žmogus, ūkininkė, auginame naminius gyvulius. Užauginau kokią kiaulę, kasiau jai užausį, o vieną dieną ji neišvengiamai baigia gyvenimą. Medžiotojas gali ir nepataikyti, o tam naminiam gyviui nėra pasirinkimo, nors ir kaip jis buvo mylėtas.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Laukiniam gyvūnui nėra tokio prisirišimo, tačiau į kokį raguotį neskubu kelti šautuvo. Nesu iš tų, kurie, vos tapę medžiotojais, jau trokšta sumedžioti briedį ar elnią. Man užtenka šernų.
Aš vis neatsistebiu medžioklės priešininkais. Jie medžiotojus vadina žudikais, o kad tie medžiotojai reguliuoja žvėrių skaičių, apie tai net nekalba. Na, kas nutiktų, jei staiga nebeliktų medžioklės? Atsirastų toks žvėrių perteklius, kad nieko nebeužaugintum. Aš gyvenu kaime ir žvėris matau vos ne kasdien. Jau po metų jie vaikščiotų kiemuose. Būtina reguliuoti jų skaičių, tačiau būtina tai daryti laikantis Medžioklės taisyklių ir taip, kad joks žvėris neišnyktų – visi (ir plėšrūnai) reikalingi.
Aš labiau mėgstu medžioti tykant, grožėtis gamta. Varyminė medžioklė manęs nežavi. Kai tykai žvėries bokštelyje, jis pats ateina, tada pamatai, nusprendi, ar jį galima sumedžioti, ar tegu lieka gamtoje. Gi medžioklėje su varovais, su šunimis žvėrys paprasčiausiai vejami į mirtį – juos šunys ir varovai išvaiko iš gyvenamosios vietos.
Žinoma, medžioklė su varovais – sena tradicija, esanti nuo kunigaikščių laikų, kuri gal niekada ir neišnyks, bet man tai netinka, nors daugelį medžiotojų būtent medžioklės su varovais labiau traukia. Nesakau, jog niekada neisiu į medžioklę su varovais, bet kol kas manęs tokia medžioklė netraukia, o vyrui patinka.
Gamtoje esu patyrusi ir nuotykių. Ne medžioklėje, o eidama prie laukuose besiganančių savo gyvulių. Nėra ryto, kad nepamatyčiau kokio žvėries. Viena šernė su aštuoniais vaikais ateidavo prie pat, net vardą daviau – Jadzė. Kartą į kanalą įkrito šerniukas ir žviegia, tai ūždama šernė artinasi prie manęs – gelbės savo vaiką, nors ne aš kalta. Ne juokais išsigandau. Viena laimė, kad turėjau drąsią, galingą karvę, kuri atstatė ragus ir nuvijo šernę.
Įvairiausių įdomybių gamtoje matau. Zuikiai irgi prie pat sukinėjasi. Kartą atskrido vanagas ir nori sučiupti zuikutį, tai kiškiuko mama apsivertė ant nugaros ir kojomis ėmė plakti vanago pilvą. Tas nuskrido.
Daugybę įvairiausių dalykų gamtoje prisižiūriu. Buvimas gamtoje ir medžioklė visai sužavėjo. Esu iš tų, kurie gali be baimės naktimis slampinėti miškais, o juk yra moterų, kurios ir pelių bijo. Tai kokia ji gali būti medžiotoja, jei pelės bijo? Dabartinis medžiotojos gyvenimas mane patraukė, dažniausiai medžioju kartu su vyru.
Mudu esame iš tų medžiotojų, kurie itin gerbia medžiojamą žvėrį, į medžioklę žiūri iš kultūringos pusės. Mes nė minties neturime pavasarį šauti į lapę, nors tokia teisė yra, bet urve yra lapiukų – jie numirs iš bado. Tai kokia čia būtų medžioklės kultūra?
Mūsų klube nuo seno vyksta įvairios jau tradicijomis tapusios šventės, tikrai čia kultūra yra gana aukšto lygio. Svarbiausia, jog niekas nepalies neleistino sumedžioti žvėries, paisoma etikos, daroma selekcinė atranka, pagerbiami sumedžioti žvėrys.
Tačiau manau, jog medžioklė ateityje gali keistis. Ji vis labiau tampa prabangos dalyku. Vis didėja medžioklės mokesčiai. Vis daugiau medžiotojams atsiranda įvairiausių aplinkosaugos draudimų, nuorodų, nutarimų. Pagaliau jau seniai yra privačios valdos, medžiotojai privalo skaitytis su žvėrių padarytais nuostoliais žemės ūkiui.
Vis stebiuosi tuo, jog per rinkimus, pasikeitus valdžiai, būtinai kažkas pakeičiama medžiokliniame gyvenime, sunaikinama nusistovėjusi tvarka, atsiranda naujų medžioklės įstatymų. Nuo to dažniausiai nukenčia gamta. Negali gamtoje netikėtai viskas kaitaliotis.
Štai, akivaizdžiai dėl iš Europos gaunamų milijonų sumanė Lietuvoje padauginti vilkų. Ir kas išėjo – ne tik medžiotojai, bet ir visi kaimo žmonės apie jų daugybę kalba. Dėl neapgalvoto vilkų padaugėjimo kaimo žmonės nuolatos patiria nuostolių, vilkai sudrasko daugybę naminių gyvulių, yra atsiradęs baimės jausmas būti gamtoje. Mano, medžiotojos, dabartinė svajonė ir yra sumedžioti vilką. Tikiuosi, jog taip kada nors nutiks vien dėl jų gausumo.
Pastebiu, jog atsainiau į medžioklę žiūri jaunimas. Jie mažiau jautrūs tam, kad medžioklėje gyvybės netenka žvėrelis. Manau, jog ateityje medžioklėje bus daug pasikeitimų. Būtų gerai, kad nuo to nenukentėtų jos kultūrinė pusė“, – štai tokias mintis skaitytojui išsakė Kontaučių klubo medžiotoja A. Juškienė.
O kas tapti medžiotoju paskatino Joną? „Mano sumanymas tapti medžiotoju atsirado prisiklausius kantautiškio, prisiekusio Kontaučių klubo medžiotojo Arūno. Tas tai moka vaizdingai pasakoti apie medžioklių nuotykius, tad panorau ir aš būti medžiotojų virtuvėje. Prisiklausiau ir susigundžiau.
Kažkodėl mane labiausiai sudomino šernų medžioklė. Pirmąjį elnią sumedžiojau po penkiolikos medžioklių metų. Iki tol vis nesiryždavau šauti į tokį kilnų žvėrį. Tą savo sumedžiotą elnią net užsiauginau. Kai vis dėlto pasiryžau šauti ir jis krito, jausmas buvo neišpasakytas. O iki to daug kartų klausiausi elnių baubimo.
Medžioklė man – puikus laisvalaikis ir kartu žvėrių skaičiaus reguliavimas. Didžiulis įdomumas būti gamtoje, jau vien tai didžiulis malonumas. Mes vaikštome po savo žemes, po savo miškus, daug ką pamatome, įvertiname.
O kiek žvėrių prisižiūriu… Tačiau man nebūtina sumedžioti, jau vien pamatyti žvėrį – didžiulis malonumas. Eini pro kokį mišką ir žinai, jog gretimoje pievoje pamatysi stirniną, kurį jau daug kartų stebėjai.
Neretai apie medžioklę priešiškai kalba tie, kurie visai nieko apie ją nenusimano. Tai būna kokie vegetarai, kurie mėsos nevalgo, kokie žalieji, kurie visuomenėje kelia triukšmą, gal net visai nebuvę miške ir laisvėje gyvenančio žvėries nėra nė matę. Jie visai nesupranta, kokius nuostolius pasėliams padaro žvėrys. Kaimo žmonės net juokauja, jog tie medžioklės priešininkai yra ant bruko užaugę, apie kaimo žmogaus gyvenimą, apie žvėrių skaičiaus reguliavimą visai nesuvokia. Sunku juos tuo įtikinti… Ypač dabar, kai visi jauni žmonės sukišę nosis į telefonus ir ne gamta jiems galvoje.
Todėl ypač svarbu, kad medžiotojai rengia įvairias šventes, parodas ir tai rodo visuomenei. Gal dėl to ir prieš medžioklę esantieji turės apie tai bent kiek didesnį suvokimą ir supras jos reikalingumą“, – tokiomis mintimis pasidalijo J. Juška.
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
