Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Vytautas Kucevičius daugeliui medžiotojų bendruomenės narių pažįstamas kaip Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas ir ilgametis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Respublikinės tarybos narys, medžiotojas. Medžioklės antikvarinių daiktų, meno kūrinių, literatūros, periodinių leidinių, dokumentų, fotografijų, medalių, apdovanojimų ir viso kito, kas susiję su medžioklės istorija, kultūra ir tradicijomis, kolekcininkas. Parodų visuomenei apie medžioklę ir gamtą organizatorius. Knygos Medžioklė ir žūklė Alytaus krašte – šimto metų istorija autorius. Medžioklės su šunimis entuziastas ir kinologas ekspertas. Gyvenime jis teisininkas, vadovauja Alytaus advokatų klubui. Dzūkijos Lions klubo narys. Be savo tiesioginio darbo, medžioklės bei kolekcionavimo turi daug kitų pomėgių ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Na, o laisvalaikiu, kaip pats sako, kurio labai mažai lieka, dar užsiima ir vyndaryste.
Kelias į gamtą
Vytauto kelias į gamtos pažinimą ir medžioklę buvo išties ilgas. „Gimiau ir augau vaizdingame Lietuvos krašte – Dzūkijoje, kur visą mano vaikystę ir jaunystę lydėjo nuostabi šio krašto gamta, miškai ir Dzūkijos ežerai. Gimiau aš 1965 m. balandžio 4 d. Alytaus rajone, Nemunaičio apylinkėje, Einorų kaime. Mūsų šeimos sodyba buvo prie pat miško, todėl vaikystėje dažnai tekdavo susidurti su įvairiais miško gyventojais ir juos stebėti. Gal dėl to nuo pat vaikystės mane traukė šis gamtos pažinimo procesas.
Vidurinę mokyklą baigiau 1983 m. Alytuje. Nors nuo mažens traukė gamta, bet baigęs vidurinę mokyklą vis dėlto pasirinkau teisininko specialybę ir 1984 m. įstojau mokytis į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Pradėjus studijas, jau pirmame kurse teko daryti pertrauką ir dvejus metus atitarnauti sovietinėje kariuomenėje, nes tuo metu į kariuomenę nebuvo šaukiami tik dviejų aukštųjų mokyklų studentai – Medicinos instituto ir Lietuvos žemės ūkio akademijos. Todėl universitetą baigiau ir teisininko diplomą gavau jau Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1991 m. Baigęs studijas pradėjau dirbti Prienų rajono prokuratūroje, iš pradžių prokuroro padėjėju, vėliau prokuroru, o po kelerių metų buvau paskirtas Alytaus rajono apylinkės teismo teisėju ir šio teismo pirmininko pavaduotoju. Nuo 2000 m. pradėjau verstis privačia advokato praktika ir jau daugiau kaip 20 metų dirbu šį darbą. Nors, ko gero, pagal pašaukimą esu gamtos vaikas, kurį labiau žavi buvimas gamtoje ir jos pažinimas, o ne mūriniai miesto namai ir asfaltuotos gatvės“, – taip save pristato mūsų šio mėnesio asmenybė.
Medžiotoju tapau supratęs, kad medžioklė yra žymiai platesnė sąvoka nei miške paleistas šūvis į gyvūną.
Nors Vytauto šeimoje medžiotojų nebuvo, bet dėdė iš mamos pusės ir dėdė iš tėčio pusės buvo medžiotojai. Labiausiai vaikystėje jį žavėjo ne jų pasakojimai apie medžioklę, o… „Tam, ko gero, buvau dar per mažas, bet prisimenu iššauto medžioklinio šautuvo sudegusio parako kvapą. Man, kaip vaikui, šios tūtelės buvo geriausias ir geidžiamiausias žaislas vaikystėje. Su jomis žaisdamas įsivaizdavau save esantį medžiotoju. Tačiau tikra medžiokle susidomėjau gana vėlai, jau baigęs mokslus Vilniaus universitete ir pradėjęs dirbti teisininko darbą. Čia sutikau ir susipažinau su keletu medžiotojų, kurie ir pasiūlė man prisijungti. Todėl dar 1992 m. dirbdamas Prienuose, LMŽD Prienų skyriuje išlaikiau medžiotojo egzaminą ir gavau medžiotojo bilietą. Noriu pabrėžti, kad išlaikęs egzaminą ne tapau medžiotoju, o tik gavau medžiotojo bilietą, nes tikru medžiotoju tapau tik po kelerių metų – kai supratau, kad medžioklė yra žymiai platesnė sąvoka nei miške paleistas šūvis į gyvūną.“
Domėtis medžiokle
Pradėjus aktyviai medžioti, Vytautą traukė ne tik pats medžioklės procesas, bet domino ir medžioklės istorija, jos raida, medžioklės tradicijos bei medžioklės kultūra. Todėl jau tada, prieš gerus tris dešimtmečius, jis pradėjo domėtis medžiokle plačiąja prasme.
„Pirmiausia pradėjau rinkti ir prenumeruoti įvairią literatūrą medžioklės tema: knygas, žurnalus, kitus periodinius leidinius. Taip lyg ir nejučia per šį laikotarpį susikaupė nemenka šios literatūros kolekcija – apie 400 knygų, susijusių su medžiokle ir gamta (iš kurių lietuvių kalba yra virš 250 vienetų). Taip pat man pavyko surinkti praktiškai visus iki šiol leistus lietuviškus periodinius leidinius (žurnalus, biuletenius ir kt.) medžioklės tema. Pradedant nuo pirmo, dar 1927 m. Tado Ivanausko pradėto leisti lietuviško žurnalo Medžiotojas, iki dabar einančio vienintelio lietuviško, bet leidžiamo latvių redaktorių, žurnalo apie medžioklės aktualijas Medžioklė. Pasirodo, kad tokių leidinių nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. buvo iš tiesų nemažai – iš viso suskaičiavau, kad įvairiais laikotarpiais buvo išleista net 15 skirtingų periodinių leidinių. Taip palaipsniui atsirado ir įvairių daiktų, dirbinių, susijusių su medžiokle, bei meno kūrinių kolekcionavo aistra.“
Bėgant metams pašnekovo domėjimasis medžioklės kultūros ir istorijos tema bei kolekcionavimo objektų ratas taip pat plėtėsi. Todėl be knygų, žurnalų ir periodinių leidinių, jis pradėjo rinkti įvairių laikotarpių lietuviškus medžioklės dokumentus (medžiotojų draugijų nario bilietus, medžiotojų bilietus, leidimus medžioti, medžioklės liudijimus, leidimus laikyti medžioklinius ginklus, įvairius pažymėjimus ir t. t.) bei teisės aktus, reglamentuojančiais medžioklę ir su ja susijusią veiklą (medžioklės įstatymus, jų vykdymo instrukcijas, medžioklės taisykles, medžiotojų draugijų įstatus ir pan.). Savo kolekcijoje Vytautas turi gana retai pasitaikančių tarpukario Lietuvos medžiotojų dokumentų bei pirmuosius nepriklausomos Lietuvos teisės aktus, reglamentuojančius medžioklę: 1920 m. laikinąsias Medžioklės taisykles, pirmąjį 1925 m. Medžioklės įstatymą ir jo vykdymo instrukciją, taip pat antrąjį 1934 m. priimtą Medžioklės įstatymą. „Nors ir labai sunkiai, bet kartais pavyksta šią kolekcijos dalį papildyti naujais eksponatais“, – apie savo didelę kolekciją pasakoja Vytautas.
Medžioklės parodos
Praėjusiais 2023 m. Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija surengė tradicinę, jau septintąją Dzūkijos krašto medžioklės trofėjų parodą, kuri buvo eksponuojama Alytaus kraštotyros muziejuje. Šios parodos lankytojai turėjo galimybę pirmąkart viešai pamatyti Vytauto sukauptą Lietuvos medžiotojų dokumentų kolekciją, pradedant nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. ir baigiant šių dienų medžiotojų dokumentais. Taip pat šioje parodoje buvo galima išvysti ir palyginti, kokie buvo ir kaip keitėsi medžiotojų dokumentai (medžiotojų bilietai, leidimai turėti ir nešioti ginklą, neetatinio gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimai) tarpukario Lietuvoje, pokario metais ir sovietinėje Lietuvoje. Akivaizdu, kad šioje parodoje buvo ir po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. naudotų ir dabar dar naudojamų medžiotojų bilietų, kurie laikui bėgant taip pat keitėsi tiek savo išvaizda, tiek turiniu. Įdomumo dėlei norisi pastebėti, kad tokia medžioklinių dokumentų kolekcija Lietuvoje viešai buvo eksponuojama pirmą kartą.
Medžioklės trofėjų parodos – viena gražiausių Vytautui per ilgus metus susiformavusių medžioklės tradicijų. Visų pirma, tai medžioklės kultūros, jos tradicijų puoselėjimas ir ugdymas, sako medžiotojas. Medžioklės parodose atsispindi taisyklingos ir tausojančios medžioklės supratimas, jos sąsajos su šalies istorija, kultūra, menu. „Todėl labai džiaugiuosi, kad ir man per daugelį medžioklės metų pavyko sumedžioti ne vieną įspūdingą trofėjų, kurie parodose buvo apdovanoti įvairių laipsnių diplomais ir medaliais. Paprastai kartu su apdovanojimais kiekvienas trofėjų parodos dalyvis visuomet gaudavo ne tik medalį, bet ir tos parodos katalogą. Atsiradus pas mane daugiau tokių parodų atributų (katalogų, medalių, plakečių), kilo idėja surinkti visų Lietuvoje vykusių medžioklės trofėjų parodų katalogus, šių parodų medalius ir kitus apdovanojimus. Dabar savo kolekcijoje turiu beveik visų Lietuvoje vykusių medžioklės trofėjų parodų katalogus ir šių parodų medalius, kitus apdovanojimus.“
Plati medžioklės kolekcija
Kadangi kalba pakrypo apie apdovanojimus, Vytautas trumpai papasakojo apie dar vieną savo kolekcionavimo sritį – Lietuvos medžiotojų apdovanojimus ir medžiotojų organizacijų bei pavienių medžiotojų klubų ar būrelių ženklus ir ženkliukus.
„Ši kolekcionavimo tema Lietuvoje yra labai siaura, nes tarpukario Lietuvoje buvo išleisti tik keli ženklai medžiotojams – tai Lietuvos taisyklingos medžioklės ir žūklės draugijos ženklas, Medžioklės sargas ir dar keletas ženklų. Sovietmečiu Lietuvoje nuo 1970 m. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija buvo įsteigusi tik vieną medžiotojo apdovanojimą – Garbės medžiotojo medalį, o po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. ir Lietuvoje susikūrus keletui medžiotojus vienijančių organizacijų (LMŽD, medžiotojų sąjungai Gamta, Sūduvos medžiotojų sąjungai, Lietuvos medžiotojų draugijai) tokių apdovanojimo medalių ir ženklų padaugėjo. Taip pat kai kurios rajoninės medžiotojų draugijos ar atskiri medžiotojų klubai taip pat turi įsteigę savo Garbės medžiotojo medalius ar klubų ženklus. Praktiškai beveik visus šiuos Lietuvoje buvusius ir esamus medžiotojų apdovanojimus bei medžiotojų draugijų ir būrelių ženkliukus man pavyko surinkti į vieną kolekciją“, – didžiuojasi pašnekovas.
Dar viena Vytauto kolekcionavimo sritis yra meno kūriniai medžioklės tema. Tai ir tapyba, grafika, skulptūros, taikomosios dailės kūriniai. Tai labai įdomi, bet sunki tema, sako pašnekovas, nes gerų eksponatų gauti be galo sunku ir jie brangūs. „Todėl pas mane esanti jų kolekcija yra sąlyginai nedidelė – lietuvių gamybos tokių eksponatų ar kūrinių praktiškai nebuvo ir nėra, o kolekcijoje esantys daiktai yra iš Vakarų Europos arba Rusijos.“
Vis dėlto vien šiomis temomis Vytauto kolekcionavimo aistra neapsiriboja: „Mielai priglaudžiu viską, kas susiję su medžiokle, jos istorija ir kultūra, todėl šia tema galima apie daug diskutuoti ir dalintis įspūdžiais. Kolekcionuodamas įvairius dirbinius, daiktus ir kūrinius, susijusius su medžiokle, visuomet norėjau jais pasidalinti su kolegomis medžiotojais ir parodyti visuomenei.“
Netradicinės parodos
„Esu surengęs kelias savo kolekcijos eksponatų parodas, kurios buvo eksponuojamos Alytaus miesto teatre, Alytaus kultūros centre, Alytaus kraštotyros muziejuje (kartu su medžioklės trofėjų parodomis) bei Raudondvario pilyje. Ko gero, įspūdingiausia buvo 2022 m. rudenį Alytaus kultūros centre pristatyta paroda Medžioklė kitaip, kurioje savo kolekcijos eksponatais norėjau parodyti ir įrodyti, kad medžioklė gali būti ir kitokia – medžioti galima ne tik laukinius gyvūnus, bet ir antikvarinius daiktus, meno kūrinius, literatūrą, periodinius leidinius, dokumentus, fotografijas, medalius, apdovanojimus ir visa kita, kas susiję su medžioklės istorija, kultūra ir tradicijomis“, – aiškina aistringas kolekcininkas.
Kita paroda atidaryta jau šiemet Alytaus kultūros centre Kurtinio giesmė! O gal giesmė kurtiniui?. „Atsitiktinai peržvelgęs per ilgus metus kauptą savo kolekciją medžioklės tema pastebėjau, kad joje susikaupė ganėtinai daug meno kūrinių ir kitų dirbinių, susijusių su kurtiniu. Tuomet pagalvojau, kad iš jų gal ir galima surengti kokią nors kuklią parodėlę. Taip ir gimė idėja surengti šią neįprastą parodą apie tokį paslaptingą miško paukštį kurtinį. Šia idėja pasidalinau su Alytaus kultūros centro meno vadove, šio centro parodų kuratore Jurgita Guževičiene, kuri mielai pritarė tokiai avantiūriškai parodos idėjai ir leido man ją surengti. Šios parodos tikslas ir idėja – edukacija gamtos ir medžioklės tema, ir tokiai edukacijai buvo pasirinktas retas ir paslaptingas paukštis, kurį toli gražu ne dažnas savo akimis matęs ir jo tuoktuvių giesmę girdėjęs. Šioje parodoje iš viso eksponuojama apie 90 įvairių eksponatų, kurie vienaip ar kitaip susiję su kurtiniu ar jo atvaizdu“, – naujausią savo parodą pristato Vytautas.
Nors ši medžiotojo surinkta kolekcija yra be galo brangi ir svarbi, Vytautas turi dar vieną svajonę ir tiki, kad ji kada nors išsipildys: „Svajoju ir noriu, kad Alytuje, o galbūt kitame Lietuvos mieste ar miestelyje, atsirastų pirmasis Lietuvoje medžioklės istorijos ir kultūros muziejus. Todėl jei atsirastų bendraminčių ir man pavyktų tokią svajonę įgyvendinti, tai aš visus savo kolekcijos eksponatus mielai perleisčiau tokiam muziejui, įprasmindamas šį savo pomėgį ir taip prisidėdamas prie medžioklės tradicijų bei kultūros populiarinimo.“
Ir kitokie trofėjai
Vytautas save laiko tikrai aistringu medžiotoju, net pamišusiu dėl šio pomėgio. Vis dėlto medžioklė jam pirmiausia yra gamtos pažinimas, atgaiva po darbų ir civilizacijos šurmulio, laukinių gyvūnų globa ir rūpestis dėl jų populiacijų.
„Kaip jau minėjau, medžioti pradėjau 1992 m., tačiau kaip ir kiekvienam jaunam medžiotojui, patirtis ir supratimas, kad medžioklėje svarbiausia ne šūvis, o medžioklės etika ir kultūra, atėjo tik su metais. Pagal tuo metu galiojusią tvarką pradėjau medžioti su lygiavamzdžiu šautuvu, nes graižtvinį galėjo įsigyti tik medžiotojas, turintis ne mažesnį kaip trejų metų medžiotojo stažą ir medžiotojo selekcininko kvalifikaciją. Taigi pirmuosius trejus metus teko medžioti ir medžiotojišką patirtį kaupti su lygiavamzdžiu šautuvu. Tapus medžiotoju selekcininku, pirmasis mano graižtvinis šautuvas buvo suomių gamybos karabinas Tikka, kalibras .30-06 Springfield.“
Pirmasis Vytauto trofėjus buvo stirninas, kuris anuomet jam pasirodė su labai įspūdingais ragais. „Šį trofėjų išsaugojau iki šių dienų. Dabartinėmis akimis palyginus su kitais mano turimais stirninų ragų trofėjais, jis tikrai nėra toks jau įspūdingas, kaip man atrodė prieš 30 metų, – juokiasi pašnekovas. – Šiaip jau stirninų medžioklė tykant ar sėlinant man yra vienas įdomiausių medžioklės būdų. Stirninų sumedžiojęs esu tikrai nemažai, tačiau įspūdingiausias trofėjus yra pernai vasarą sumedžiotas dešimtšakis stirninas (po penkias atšakas ant kiekvieno rago), įvertintas sidabro medaliu. Be jo dar turiu sumedžiojęs porą stirninų, kurių ragai įvertinti aukso medaliais, dar keletas stirninų ragų įvairiose parodose įvertinti sidabro ir bronzos medaliais.“
Vienas iš retesnių ir įdomesnių Vytauto medžioklės trofėjų yra dėmėtojo elnio ragai, įvertinti sidabro medaliu. Šį trofėjų jam teko sumedžioti Ukrainoje dar prieš pandemiją ir karą su Rusija. „Dar vienas įspūdingiausių man trofėjų yra šį medžioklės sezoną sumedžiota vilko patelė. Šio momento laukiau daugiau kaip 30 metų. Tai mano pirmas sumedžiotas vilkas gyvenime, nors matyti jį medžioklėse progų pasitaikė. Šiaip jau per savo praktiką esu sumedžiojęs praktiškai visus medžiojamuosius gyvūnus, kuriuos medžioti leidžia Medžioklės taisyklės. Kartais norisi pajuokauti, kad ir aš jau turiu sumedžiojęs didįjį Lietuvos penketą, tik gaila, kad ne visi trofėjai iš šio penketo verti kokio nors medalio. Vis dėlto ne mažiau nei brandūs, medaliniai trofėjai mane domina ir atrankiniai – anomalūs kanopinių žvėrių trofėjai. Tokie ragai man dar įdomesni, o sumedžiojus tokį žvėrį ir nauda gamtai didesnė.“
Požiūris į medžioklę
Pasakodamas apie savo, kaip medžiotojo, karjerą, Vytautas teigia visada buvęs aktyvus tiek Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos, tiek savo medžiotojų klubo Daugis narys.
„Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijai ilgus metus vadovavo visiems žinomas ir pažįstamas, bet jau anapilin išėjęs šviesios atminties Evaldas Dainauskas. Jo paskatintas pradėjau aktyviai dalyvauti visuomeninėje medžiotojiškoje veikloje. E. Dainausko siūlymu 2005 m. buvau išrinktas į LMŽD Respublikinę tarybą ir šios tarybos nariu esu renkamas iki šiol. Kai 2019 m. po sunkios ir ilgos ligos mirė E. Dainauskas, Alytaus medžiotojų bendruomenė išreiškė man pasitikėjimą ir išrinko mane Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku. Draugijos pirmininko pareigas einu visuomeniniais pagrindais, bet darbo ir rūpesčių tikrai netrūksta. Pagrindinis mano ir draugijos tikslas – vienyti Dzūkijos krašto medžiotojus, atstovauti jų interesams, propaguoti taisyklingos ir tausojančios medžioklės tradicijas, kelti medžioklės kultūrą bei medžiotojo vardo prestižą. O tai pasiekiama tik per bendravimą su visuomene, įvairius sportinius, kultūrinius ir edukacinius renginius bei kitas akcijas.
Jau tradicija mūsų draugijoje tapo kasmetinės medžioklinio šaudymo varžybos, kurios vyksta du kartus per metus, Šv. Huberto dienos minėjimai, įvairių parodų organizavimas ir daugybė kitų darbų. Rūpesčių ir problemų organizuojant šiuos renginius tikrai netrūksta, nes mūsų visuomenėje medžiotojai nėra labai gerbiami. Todėl šioje srityje, šviečiant visuomenę apie medžioklės gamtosauginę svarbą, jos kultūrą ir tradicijų puoselėjimą, tiek medžiotojams, tiek juos vienijančioms organizacijoms reikia ir dar ilgai reikės įdėti daug pastangų, – teigia pašnekovas. – Nors šia linkme teigiami poslinkiai matomi, bet didžiausia bėda yra daugumos, ir ypač vyresnio amžiaus medžiotojų, abejingumas tokiems renginiams, kuriais stengiamasi parodyti ir įrodyti, kad medžioklė yra gamtosaugos sistemos dalis, turinti savo paskirtį, savo kultūrą, etiką ir tradicijas. Labai apmaudu, kai dar kai kurie medžiotojai medžioklę supranta kaip išvykimą į medžioklės plotus, paleistą šūvį į gyvūną ir iš to gautą medžiotojui ar klubui materialinę naudą, o visi kiti dalykai ir renginiai jų nelabai domina…“ – savo požiūrį dėsto Vytautas.
Todėl tiek anksčiau, tiek būdamas Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininku, šias kultūringos, taisyklingos ir tausojančios medžioklės idėjas medžiotojas stengiasi įgyvendinti, savaip prisidėdamas prie šių idėjų skleidimo ir populiarinimo. Tai ir įvairių renginių bei parodų organizavimas, edukacinės informacijos apie medžiotojus ir medžioklę skleidimas per žiniasklaidos priemones bei kita švietėjiška ir kūrybinė veikla.
Knygų leidyba
Alytaus medžiotojų ir žvejų draugija 2022 m. šventė savo 100 metų jubiliejų. Todėl neatsitiktinai draugijos šimtmečio proga Vytautui kilo mintis visą šią 100 metų istoriją surinkti ir sudėti į vieną istorinę apybraižą. „Pastebėjau, kad laikui bėgant tiek istorinių draugijos faktų, tiek amžininkų mažėja. Taip gimė pirmoji mano knyga Medžioklė ir žūklė Alytaus krašte – 100 metų istorija, kurioje surinkta ir pateikta sudėtinga, daug pakilimų ir nuopuolių turėjusi, užtat įvairi ir įdomi Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos istorija.
Šiuo metu jau baigiama rašyti ir spaustuvės laukia kita mano knyga, kurioje smulkiau pasakojama apie kiekvieną Alytaus medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojų klubą ar būrelį, kurių mūsų draugijoje yra šešiolika. Šios knygos pristatymas planuojamas dar šiais metais, tikriausiai Šv. Huberto dienos minėjimo proga. Turbūt dėl to mano pastangos puoselėti medžioklės kultūrą ir tradicijas, domėtis medžioklės istorija ir jos raida neliko nepastebėtos. Esu labai pamalonintas, kad šioje srityje esu kažką pasiekęs ir nuveikęs, už tai 2015 m. buvau apdovanotas Medeinės medaliu, o 2022 m. man buvo suteiktas LMŽD Garbės medžiotojo vardas ir medalis“, – savo veikla džiaugiasi nerimstantis medžiotojas.
Šuo yra pats geriausias ir nepamainomas medžiotojo pagalbininkas medžioklėje.
„Būdamas aktyviu medžiotoju ir draugijos pirmininku supratau, kad turiu ne tik rodyti pavyzdį kitiems, bet ir toliau kelti savo, kaip medžiotojo, kvalifikaciją. Man, kaip draugijos pirmininkui, ne kartą teko dalyvauti medžioklės trofėjų apžiūrose, organizuoti medžioklės trofėjų parodas ir vertinti bei matuoti trofėjus. Natūraliai pajutau poreikį tobulinti savo žinias ir medžioklės trofėjų vertinimo srityje, todėl mokiausi, stažavausi ir tapau medžioklės trofėjų ekspertu. Žadu ir toliau aktyviai šioje veikloje dalyvauti organizuojant ir rengiant įvairias medžioklės trofėjų apžiūras ir parodas“, – sako pašnekovas.
Medžiokliniai šunys
Kita Vytauto medžioklinė veikla susijusi su medžiokliniais šunimis. „Pradėjęs medžioti su laika supratau, kad kiekvienas save gerbiantis medžiotojas (ir turintis tam sąlygas) privalo turėti medžioklinį šunį, nesvarbu, kokios veislės jis būtų. Juk šuo yra pats geriausias ir nepamainomas medžiotojo pagalbininkas medžioklėje. Vienas šuo gali antį iš vandens atnešti, kitas po ne visiškai taiklaus šūvio gali surasti sužeistą žvėrį, trečias – parodyti pievoje tupintį paukštį, ketvirtas iš urvo išvyti bebrą ar barsuką, o dar kitas gali ginti žvėris link medžiotojų linijos. Šuns veislės pasirinkimas priklauso nuo to, kokį medžioklės būdą labiausiai mėgsta šuns šeimininkas.
Susidomėjęs medžiokline šunininkyste supratau, kad reikia turėti tam tikrų žinių ir pasiruošimo. Sužinojęs, kad Kauno medžiotojų sąjunga organizuoja kinologų ekspertų mokymo kursus, su mielu noru į juos užsirašiau ir 2002 m., išlaikęs egzaminą, tapau kinologu ekspertu. Taip prasidėjo mano, kaip kinologo, karjera. Vėliau stažuotis ir gilinti savo kinologines žinias man teko pas tokius patyrusius ir žinomus LKD medžioklinių šunų lauko bandymų ir varžybų teisėjus kaip Georgijus Jefremovas, Vytautas Tamošiūnas, Aleksandras Kulieša, Gediminas Žiūkas, kol pats tapau LKD medžioklinių šunų lauko bandymų ir varžybų teisėju. O dabar jau pats esu tarptautinės kategorijos medžioklinių šunų laiko bandymų ir varžybų teisėjas“, – pasakoja Vytautas.
Jau daugelį metų Vytautas pats augina medžioklinių veislių šunis ir su jais medžioja. „Pirmasis šuo buvo karelų-suomių laika, kurią man padovanojo mano būrelio kolega medžiotojas R. Matulevičius. Vėliau mane sudomino pėdsekiai ir plačios jų panaudojimo medžioklėje galimybės. Todėl ilgą laiką auginau ir netgi veisiau bavarų pėdsekius. Aišku, visada buvau vienintelės lietuviškos medžioklinių šunų veislės lietuvių skaliko gerbėjas ir propaguotojas. O kaipgi gali propaguoti šią veislę, jeigu pats neaugini lietuvių skaliko? Todėl teko įsigyti lietuvių skaliką, ir dėl to tikrai nesigailiu. Man patinka ir aš propaguoju dviejų medžioklinių šunų tandemą: tai šuo, dirbantis iki šūvio (skalikas), ir šuo, dirbantis po šūvio (pėdsekys). Todėl vadovaudamasis šiuo principu šiuo metu auginu tiek bavarų pėdsekį, tiek lietuvių skaliką“, – aiškina pašnekovas.
Lietuvoje su medžiokline šunininkyste problemų tikrai yra ir jos jau daugelį metų nėra sprendžiamos nei Aplinkos ministerijoje, nei medžiotojų klubus ir būrelius vienijančiose organizacijose, teigia Vytautas. „Mano nuomone, medžioklinė šunininkystė šiuo metu gyvuoja tik atskirų medžiotojų entuziastų dėka. Medžiotojus vienijančioms draugijoms šis klausimas visiškai nerūpi ir jos, ko gero, nesupranta medžioklinės šunininkystės reikšmės, svarbos ir naudos medžioklėje. Jau seniai nuėjo į užmarštį tokie kinologiniai renginiai kaip respublikinės medžioklinių šunų veislių parodos, kinologų seminarai ar kinologų ekspertų ruošimas. Apleidus šią sritį, iniciatyva perėjo į klubinę šunininkystę ir nėra tos organizacijos, kuri bandytų suvienyti jėgas ir pradėti rengti bendrus kinologinius renginius visų veislių medžiokliniams šunims.
Matau problemą ir su šiuo metu galiojančiomis mūsų Medžioklės taisyklėmis. Jose nėra aiškiai reglamentuota medžioklinių šunų sąvoka ir jų naudojimas medžioklėje. Pagal dabartinę Medžioklės taisyklių redakciją, viena iš medžioklės priemonių yra medžiokliniai šunys, tačiau kas tie medžiokliniai šunys, taip ir neaišku – ar tai mišrūnas kiemsargis, atkabintas nuo grandinės ir atsivestas į medžioklę (taisyklės to nedraudžia), ar tai grynaveislis, tam tikram medžioklės būdui skirtas medžioklinės veislės šuo, turintis kilmės dokumentus. Tokias dviprasmybes patvirtina Medžioklės taisyklių 58.24 papunktis, numatantis, kad draudžiama medžioti paukščius be šunų (bet nenurodant, be kokių). Todėl jei į paukščių medžioklę medžiotojas atsiveš taksą su kilmės dokumentais ar šunį mišrūną, neturintį kilmės dokumentų, tai nebus laikoma Medžioklės taisyklių pažeidimu. Mano nuomone, Medžioklės taisyklėse turėtų būti aiškiai nurodyta, kad medžiojant paukščius privalu, kad toje medžioklėje dalyvautų paukštiniai ar specialiai tam tikslui bent jau minimaliai apmokyti kitų medžioklinių veislių šunys. Medžioklėje varant irgi. Taigi problemų medžioklinėje šunininkystėje tikrai daug, ši labai svarbi medžioklės sritis palikta savieigai“, – mano patyręs kinologas.
Kitos medžioklės problemos
Medžioklės srityje Vytautas mato ir daugiau skaudulių. Dar vienas dalykas – medžiotojų susiskaidymas. Tai ypač aktualu, kai reikia atstovauti visų medžiotojų interesams valstybinėse institucijose ar derinti pozicijas tarpusavyje.
„Po nepriklausomybės paskelbimo tuometiniai LMŽD vadovai liko tik pasyviais įvykių stebėtojais ir nesiėmė priemonių, kad tuo metu buvusi vienintelė ir visus medžiotojus vienijanti organizacija liktų vieninga ir stipri. Tuo metu buvo padaryta didelė klaida, o laiku nesiėmus jokių organizacinių priemonių, 1992–1994 m. įvyko LMŽD decentralizacija ir šios draugijos rajoniniai skyriai tapo savarankiškomis medžiotojų organizacijomis. Taip susidarė prielaidos, esant tarpusavio nesutarimams, steigtis ir kitoms medžiotojus bei jų klubus vienijančioms organizacijoms, kas, kaip vėliau matėme, ir atsitiko. Ne veltui sakoma: kur trys lietuviai, ten penkios partijos. Šiuo metu Lietuvoje yra keletas medžiotojų klubus ar būrelius ir medžiotojus vienijančių organizacijų, kurios nelabai tarpusavyje sutaria. O tai labai negerai tiek medžiotojams, tiek apskritai visai medžioklės politikai Lietuvoje.
Dabar jaučiasi LMŽD noras ir pastangos suburti atskiras draugijas ir medžiotojus į vieną centralizuotą, visus medžiotojus vienijančią organizaciją. Tokios pastangos pragmatiškos, tačiau manau, kad tai daryti jau pavėluota 30 metų arba dar 30 metų per anksti. Vieningos visus medžiotojus vienijančios organizacijos būtinumas ir reikalingumas turi subręsti kiekvieno medžiotojo sąmonėje. Ko gero, ne tik Lietuva, bet ir savarankiškos rajoninės ar medžiotojų draugijos bei medžiotojų klubai ir būreliai dar neatsidžiaugė atgauta laisve ir nepriklausomybe, todėl sukurti vieningą centralizuotą medžiotojų organizaciją šiuo metu nematau galimybių. Tačiau pati idėja ir mintis tikrai gera ir tai būtų įmanoma įgyvendinti, jei kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, kokiai jis draugijai, klubui ar būreliui priklauso, atmestų savo savanaudiškas ambicijas ir suvoktų tokią būtinybę. Bet tam pribręsti dar reikia laiko ir kitokio požiūrio į medžiotojų interesams atstovaujančias organizacijas“, – svarsto pašnekovas.
Per savo daugiau 30 metų medžiotojo stažą Vytautas tiek savo gyvenime, tiek medžioklėse sutiko daug puikių ir nuostabių žmonių, kurie jam padėjo, patarė, suformavo požiūrį į medžioklę ir gamtą bei įtraukė į šį užburiantį ir nesibaigiantį gyvenimo ir medžioklės verpetą. „Todėl jiems visiems esu be galo dėkingas. Su didele pagarba bei dėkingumu prisimenu savo mokytojus, bičiulius kinologus Aleksandrą Kuliešą, Vytautą Tamošiūną, Valdą Laknerį, medžioklės žinovus ir ekspertus Evaldą Dainauską, Egidijų Bukelskį, Eugenijų Tijušą ir dar daugelį kitų kolegų“, – pagarbiai sako medžiotojas.
Pabaigoje Vytautas linki: „Visiems norėčiau palinkėti, kad medžioklė būtų ne tik aistringas gyvenimo pomėgis, dovanojantis gamtos pažinimą, bet ir kiekvieno medžiotojo įsisąmoninta pareiga saugoti, puoselėti ir gausinti medžiojamąją fauną. Juk ne veltui senesnėse Medžioklės taisyklėse buvo įtvirtinta niekada nesenstanti ir visuomet aktuali nuostata: kas negloboja, tas nemedžioja.“
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
