Nerealiai fantastiška patirtis ir įspūdžiai! Žinojau, kad bus puiku, bet nemaniau, kad taip puiku! Ir kad dar tokius šernus sumedžiosime… Bet apie viską iš eilės.
Kvietimas iš Hart, medžioklinių drabužių ir avalynės gamintojo iš Ispanijos
Ispanijos medžioklės gamintojas Hart pakvietė nuomonės formuotojus iš Latvijos, Lietuvos, Serbijos ir Vokietijos į medžioklę Ispanijos kalnuose. Tai gana nauja tendencija: didieji gamintojai aprūpina viešai matomus medžiotojus savo inventoriumi ar apranga, organizuoja tokius susibūrimus su praktine ir informacine dalimis. Pavyzdžiui, Pulsar šiemet taip pat kvietė Pro Stuff žmones į medžioklę. Mintis labai paprasta! Žmonės, dirbantys vieną darbą, pasirenka kokio nors gamintojo produkciją, susipažįsta, dalijasi patirtimi ir idėjomis, kartu medžioja, semiasi įspūdžių ir net pradeda bendrus projektus. Hart šiais metais nuomonės formuotojų renginį surengė pirmą kartą, bet tikrai ne paskutinį.
Kelias iš Bilbao į Astūrijos provinciją
Nusileidusi Bilbao oro uoste ir vieną dieną praleidusi vienumoje mieste (visi kiti turėjo kažkokių problemų su skrydžiais), susitikau su Justinu Kulbiu – medžiotoju iš Lietuvos ir Hart Rytų Europos rinkos kuratoriumi. Taip pat atvyko Wild Serbia YouTube kanalo savininkas Vukašinas Prelevićius ir jo brolis Nikola. Kartu oro uoste palaukėme nusileidžiant dar dviejų jaunų medžiotojų ir merginos operatorės iš Vokietijos.
Bilbao yra keletas automobilių nuomos biurų. Viename iš jų mums jau buvo rezervuotas erdvus Ford markės mikroautobusas, į kurį mes mikliai susikrovėme visus savo lagaminus. Tarp kitko, skridau su Lufthansa ir jokių problemų su bagažu nebuvo.
Bilbao yra gana didelis miestas. Kaip sakė vienas pažįstamas, dar prieš 25 metus ten buvo labai aukštas nusikalstamumo lygis, tačiau Gugenheimo muziejaus atidarymas labai greitai pakeitė miestą. Jis įtrauktas į didžiausių Ispanijos muziejų sąrašą, o jo pastatas laikomas vienu iš šių dienų architektūros stebuklų. Atidarius muziejų suklestėjo ir kultūra bei turizmas, o kriminalinis vaizdas beveik išnyko.
Nuo Bilbao oro uosto iki vietos kalnuose, kur mums buvo numatyta nakvynė, reikėjo važiuoti porą valandų. Jos prabėgo stebint nepaprastai gražius gamtos vaizdus. Pirmąją kelionės dieną oro temperatūra buvo apie dvylika laipsnių šilumos. Ispanai vaikščiojo storomis dygsniuotomis striukėmis, o mes su Justinu – marškinėliais ir prasagstytais medžiotojiškais marškiniais. Baisi žiema!
Pasakius, kad šiame Ispanijos regione nėra tiesių kelių, nebūtų labai sumeluota. Vingiuotas greitkelis driekiasi per įspūdingas kalvas, pro Atlanto vandenyną, per vaizdingus miestelius. Pamažu vaizdas už lango keitėsi. Šen bei ten kalvų viršūnėse pasirodydavo kokia uolų atodanga, vingiuoti keliai pamažu virto serpentinu ir štai jau tikros kalnų viršūnės, iš kurių garsiausia – kampuoto silueto Naranjo de Bulnes. Šio kalkakmenio kalno aukštis yra 2519 m virš jūros lygio ir jis yra gana senas – paleozojaus laikų darinys.
Baltos kalkakmenio uolos, supamos amžinai žaliuojančio miško versmės – koks vaizdas! Astūrijos provincijoje nėra žiemos. Labai retai temperatūra nukrinta iki nulio. Sniegas – gerai, jei pasirodo kartą per metus, ir tai keletui valandų. Vis dėlto čia labai daug kritulių ir niekada nebūna sausros. Kalnų upėse teka skaidrus, nors ir šiek tiek žalsvas vanduo, kuriame aiškiai matyti akmenys ir žaismingos žuvys, bandančios tarp jų pasislėpti. Šilumą Astūrijos provincijai teikia Golfo srovė.
Senas ispaniškas namas
Mane žavi seni, autentiški dalykai, o Ispanijoje tokių labai daug. Namų taip pat. Dideli ir maži, viešbučiai ir piemenų pašiūrės – visi pastatyti iš vietinio akmens ir dauguma labai seni. Ir tai suprantama, nes akmuo kur kas atsparesnis išorinės aplinkos poveikiui nei tipiška mūsų regionui būdinga statybinė medžiaga – mediena.
Pakeliui matėme daug sodybėlių, apsuptų besiganančiomis avimis ir ožkytėmis su dideliais varpeliais ant kaklo. Apie skambalėlius sužinojau, kai atvykome į viešbutį. Ir tai tik pagal garsą. Naktį išėjau klausytis kalnų garsų ir pirmas dalykas, kurį išgirdau, buvo daugiabalsis ding dong, ding dong.
Šioje vietovėje nėra jokios žemės ūkio paskirties žemės, tik ganyklos ir mėsai auginami gyvuliai, įskaitant mažus ponius.
Svečių namai La Valleja Rienjos kaime, kuriame gyvenome, taip pat buvo pastatyti iš dolomito plokščių, su senovinėmis sijomis, plytų takeliu ir molio plytelėmis pirmame aukšte. Seni baldai ir austi kilimėliai, gobeleninės pagalvėlės ir mediniai laiptai. Knygų lentynos koridoriuose, šiugždanti balta patalynė ir židinio šiluma. Svajonių gyvenimas!
Be mūsų namuose nieko nebuvo. Tris dienas gyvenome ramybėje ir tyloje, patys gaminome maistą ir mėgavomės kūrybišku poilsiu ir medžiokle.
Naujoji Hart kolekcija
Grįžtame į šiuolaikinį pasaulį. Pirmąjį vakarą J. Kulbis dalyviams pristatė naują, tik pavasarį pasirodysiančią Hart kolekciją, sudarytą iš keturių aprangos rinkinių. Prie šios kolekcijos rimtai dirbta siekiant sukurti vieno stiliaus tarpusavyje derinamų ar atskirai dėvimų medžioklės kostiumų asortimentą, kuris patenkintų aktyvaus medžiotojo poreikius bet kokiomis medžioklės sąlygomis.
„Čia yra viskas, ko gali prireikti medžiotojui. Naudojome pačias naujausias medžiagas, pradedant užtrauktukais ir baigiant kelnių petnešomis. Viskas, kas geriausia. Yra daug novatoriškų sprendimų, kurie nustebins lojalius ir naujus mūsų prekių ženklo klientus“, – sakė Hart atstovas ir pridūrė, kad daugiau informacijos bus pavasarį.
Galiu pašnibždėti, kad tai tikrai unikali kolekcija, apie ją mes tikrai dar parašysime. Naujoji kolekcija išbandyta aukštikalnių medžioklės plotuose kelias paras iš eilės ir mūsų kolegų ispanų atsiliepimai tik patys geriausi. Ji skirta aktyviems, šiuolaikiškiems medžiotojams.
Autentiška medžioklė su varovais Astūrijos kalnuose
Rytas prasidėjo restorane Casa Corro Karenjos kaime, kuriame gyvena kiek daugiau nei 400 žmonių. Mes atvykome labai anksti. Dar buvo tamsu, tačiau stovėjimo aikštelė kalnų upės pakrantėje buvo pilna automobilių. Tarpeklyje, po tamsos skraiste, putojo vėsus upelis. Oro temperatūra siekė septynis laipsnius virš nulio.
Šviesius restorano langus pastebėjau jau iš tolo. Pro juos liejosi ne tik šviesa. Viduje viskas buvo oranžinės spalvos! Rinkosi vietiniai medžiotojai – daugiausia pusamžiai vyrai. Buvo keletas jaunuolių ir viena ispanė medžiotoja.
Bendras šurmulys mažoje, kava kvepiančioje patalpoje buvo toks panašus į tai, kas vyksta mūsų medžiotojų nameliuose! pagyvenusi pora – kavinės darbuotojai, o galbūt ir patys savininkai – ruošė visiems kavą mažuose espreso puodeliuose. Puikią, tirštą, kvapnią kavą!
Mūsų kompanija laikėsi kartu ir mėgavosi juodu gėrimu, kai staiga skambant ispanų kalbos burbuliavimui išgirdome anglų kalbą – kvietimą pateikti dokumentus medžioklės vadovui. Jis sėdėjo prie aukšto kokteilių staliuko ir pildė medžioklės lapą, kuris buvo stebėtinai panašus į mūsiškį.
Užpildžius popierius jau buvo išaušę ir mes patraukėme prie mašinų. Pora iš jų buvo su priekabomis, kuriose laukė medžiokliniai šunys. Iš viso tą dieną į medžioklės barus buvo paleista apie 20 skirtingų skalikų. Ne visi buvo grynaveisliai, mačiau ir kelis mūsų akiai neįprastus, bet labai gerų medžioklinių veislių šunis. Jei neklystu, vieni varovai turėjo mėlynuosius Gaskonės skalikus.
Taip pat, kaip ir pas mus įprasta, leidomės į kelią ilga mašinų eile, sekdami paskui mūsų grupės vadovą. Kad jau pasiekėme medžioklės plotus, supratau, kai priekyje važiavęs automobilis sustojo ir mūsų kompanjonas Hart nuomonės formuotojų komandos narys Geronimo paaiškino, kad išleidžiamas pirmasis medžiotojas.
Visi, kurie turėjo pasiėmę kameras, gavo geriausias vietas su gražiausiu ir aiškiausiu vaizdu. Mes išlipome, nes mūsų priekyje buvo sustojęs ir traktorius. Vietos gyventojas iš ganyklos į ūkį vežė šieno ritinius ir nusprendė pasikalbėti su medžiotojais. Geronimo paklausė, ar nenorėčiau likti šioje vietoje, kur plačios ganyklos šlaito papėdėje plytėjo miškas. Truputį pagalvojusi ir įsiklausiusi į savo nuojautą pasakiau, kad važiuočiau toliau, jei galima. Visada norisi pamatyti visas galimybes. Net jei mano numeris nebus pats geriausias, žinosiu, kad nieko nepraleidau. Likus pirmuoju numeriu medžioklėje su varovais mane visada kankina smalsumas ir klausimas, ar kitur nėra geriau. Be to, reikia įsiklausyti į savo nuojautą ir, kaip vėliau paaiškėjo, aš buvau teisi!
Šiame regione medžioklė vyksta taip, kaip vyko šimtus metų. Keičiasi apranga ir ginklai, bet esmė nesikeičia. Anot medžiotojų, šioje kalnuotoje vietovėje yra ir vilkų, ir lokių, ir elnių, stirnų bei šernų, tačiau juos sumedžioti individualiose medžioklėse yra labai sunku ir medžioklė su varovais yra optimalus gyvūnų populiacijų kontrolės formatas.
Europos viršūnių (isp. Picos de Europa) kalnai yra gamtos parkas, jame būtina palaikyti natūraliai nedidelį laukinių gyvūnų skaičių, ir tai vietinių medžiotojų užduotis. Tačiau dėl šios teritorijos saugomos gamtos statuso aukštai kalnuose yra labai didelė gemzių populiacija ir, kaip sakė Geronimo, šiame rajone užauga geriausi gemzių trofėjai.
Siaurais keliukais lėtai lindome aukščiau – kitaip šio važiavimo nepavadinsi. Keliai visur buvo asfaltuoti ir giliomis provėžomis kas 10–15 centimetrų. Aš klausiau, kas nutinka, jei naktį sušąla ledas – ką daro vietiniai medžiotojai. Mano bendražygis atsakė, kad meldžia Dievą, bet čia labai retai oras atšąla iki vandens užšalimo ribos.
Važiavome toliau ir labai greitai paskutiniai du automobiliai sustojo. Vietinis medžiotojas Geronimo ir aš tęsėme pėsčiomis.
Kitas numeris buvo mano. Aplink įvairiais kampais į horizontą driekėsi ganyklos, kuriose nedidelės karvutės prižiūrėjo pievelės aukštį. Jos buvo perpus mažesnės už mūsų pienines karves, gelsvos šiaudų spalvos ir labai mielos išraiškos. Kiekviena ant antkaklio turėjo apie 15 centimetrų dydžio metalinį varpelį. Kartu šie varpeliai kūrė nuolatinę muziką, kuri Astūrijos kalnuose skamba dieną ir naktį.
Mano stovėjimo vieta buvo pažymėta pačiame uolos keteros viršuje, ganyklų viduryje. Nuo kelio ji buvo maždaug už 50 m aukštyn. Karvių išmintais takais tarp baltų uolų atodangų, skersai šlaitu aš nusigavau iki viršaus. Kalvos ketera buvo maždaug dviejų metrų pločio, tačiau ir ten buvo karvių kasdienio gyvenimo įrodymų bei pėdsakų.
Pavaikščiojau po viršų, susiradau geriausiai matomą vietą ir pradėjau tyrinėti aplinką. Mačiau varovų automobilį, iš kurio išsiropštė žmonės ir kartu su savo šunimis nuėjo tuo pačiu keliu, kuriuo nuėjo Geronimo ir kitas medžiotojas. Galėjau ilgai sekti jų keliu, kol galiausiai jie dingo iš akių. Žvelgdama į slėnį ant kitos kalvos pamačiau oranžinį tašką. Toliau dar vienas slėpėsi krūmuose. Antroje pusėje reljefas žemėjo, ir medžiotojus buvo galima įžiūrėti ganyklų pakraščiuose. Tuo metu galvojau, kad čia medžiotojai lygiai taip pat apsupa barą, tik jis yra didesnis ir numeriai yra toliau vienas nuo kito, o išdėstyti strategiškai svarbiose ir gerai matomose vietose.
Saulė pakilo virš kalnų ir pasidarė šilta. Oras buvo puikus. Peizažas… Sunku rasti žodžių mane supusiam grožiui apibūdinti. Pasakysiu tik tiek: bijojau sumirksėti, kad nepraleisčiau nė vienos smulkmenos. Tokį grožį reikia gerti kaip eliksyrą, iki paskutinio lašo ir sekundės.
Kaip jau minėjau, mano pasirinkimas važiuoti toliau pasiteisino. Nuo savo laktos, kuri buvo virš viso slėnio, aš mačiau medžiotojus, girdėjau šunų lojimą ir galėjau sekti jų kelią per miškus ir krūmokšnius. Pažvelgus pro žiūronus kai kada net buvo galima įžiūrėti šunis. Keli jų buvo balti, todėl buvo lengviau nustatyti jų buvimo vietą. Kažkuriuo momentu pastebėjau judėjimą nuganytame lauke ir akimirksniu įjungiau kamerą. Tai buvo šernas!
Jis bėgo žaliu kilimu, kaip kokiame siurrealistiniame filme, staiga pašoko ir kratydamas kojas ore pradėjo riedėti šlaitu žemyn. Tik po kelių sekundžių išgirdau šūvį – toks buvo atstumas iki kito medžiotojo. Prie artimiausių krūmų riedulys sustojo. Aš stebėjau medžiotoją. Pagal judesius supratau, kad jis su kažkuo susisiekė telefonu ir pradėjo bėgti ta kryptimi, kuria nuriedėjo šernas. Iš mano vietos tas šlaitas atrodė visiškai plokščias, bet po to paaiškėjo, kad ten buvo tikras skardis.
Dar kokią valandą stovėjome prie numerių, o apie pirmą mūsų grupei medžioklė baigėsi, nes buvo išnaudoti visi keturi tai dienai išduoti šernų medžioklės leidimai. Klubai patys nustato, kiek ir kokių šernų sumedžios, ir leidimus suskirsto savaitėmis. Darbo dienomis individualiose medžioklėse nesumedžiotieji lieka šeštadieniui.
Trimetis didelėmis iltimis
Žinoma, visi netoliese buvę medžiotojai ėjo pažiūrėti trofėjaus. Mane šildė mintis, kad pavyko nufilmuoti šūvio akimirką. Tas vaizdo įrašas liko kaip prisiminimas kolegoms ispanams ir buvo perduotas serbų medžiotojams, kad jie galėtų jį įtraukti į savo filmą. „Tai trūkstama dėlionės dalis“, – sakė V. Prelevićius.
Varovai su šunimis, medžiotojai ir laimingasis trofėjaus autorius Rodrigo iš mūsų komandos susirinko prie sumedžiotojo šerno. Aš stebėjausi – pagal dydį lygiai tokį patį sumedžiojau prieš savaitę ir jis buvo pernykštis. Iš pažiūros apie 70 kg, bet iltys! Vietos gyventojai sakė, kad šernas galėtų būti trejų ar ketverių metų.
Kalnuose taip būna. Maisto mažai, nes nėra žemės ūkio. Geriausia, ką šernai čia randa, yra gilės ir kaštonai, bet jų taip pat kiekvienais metais nebūna tiek jau daug. Tuo tarpu žemė labai kieta, akmenuota, tad vietinių šernų kūnai nedideli, nors trofėjai daug įspūdingesni nei mūsų kukurūzinių statinių.
Kitoje grupėje dar vienas mūsų kolega taip pat sumedžiojo šerno patiną, kuris buvo senesnis ir dar įspūdingesnis. Nuėjome apžiūrėti ir to. Tokias iltis teko matyti tik nuotraukose iš Turkijos, bet jos nėra tokios masyvios kaip mūsų auksinių šernų. Ilgos, bet plonesnės, tačiau vis tiek puikūs trofėjai.
Pamažu diena ėjo į pabaigą. Medžioklė baigėsi toje pačioje vietoje, kur ir prasidėjo – prie restorano. Padiskutavę visi nusprendėme, kad vakarienę užsisakysime už pinigus, o ne patys gaminsime.
Po to, kai savo nakvynės vietoje sutvarkėme ir pasidėjome medžioklės reikmenis, persirengėme ir grįžome į Casa Corro. Ten buvo skanūs vietiniai patiekalai, neperdedant – pusmetrio ilgio šniceliai su įvairiais sūriais viduje ir mėsos lėkštės su skrudintais žaliaisiais pipiriukais. Buvo alaus, vyno, kokteilių ir vietinio sidro iš specialaus prietaiso, kurį medžiotojai, žinoma, gerti bandė atsigulę tiesiai iš čiurkšlės. Sidras buvo labai skanus, nesaldus ir putojo, mat buvo pilamas į taures iš 30 cm aukščio. Mūsų buvo dvylika ar trylika, bet iš viso už vakarienę sumokėjome 300 eurų. Tai buvo tikras šokas. Paaiškėjo, kad butelis vyno (restorane!) kainuoja mažiau nei penkis eurus.
Nepaisant kvapą gniaužiančių vaizdų, Astūrijos provincijoje nėra daug turistų, vidutinio dydžio miestų ir gamybos įmonių. Jokio žemės ūkio ir prekybos centrų. Tiesiog čia sunku ką nors statyti, sėti ar pjauti. Greičiausiai dėl to ir kainos nesikandžioja.
Atsisveikinimas ir pasižadėjimas
Naktį grįžome į nakvynės vietą, šiek tiek pasikalbėjome ir nuėjome ilsėtis. Kitą dieną mūsų laukė kelias namo.
Rytas pasitiko rūku. Vaizdas neįtikėtinai gražus. Visas slėnis buvo tarsi pieno pripiltas, šen bei ten iš rūko šmėkščiojo piemenų nameliai, akmeninės tvoros. Virš visko didingai rąžėsi baltos Europos viršūnės.
Žinoma, buvo bendra atsisveikinimo nuotrauka ir kalbos apie ateitį. Visi buvo taip sužavėti pirmojo Hart nuomonės formuotojų renginio, kad buvo nuspręsta tokią medžioklę kartoti kasmet. Galbūt net kaskart vis kitoje šalyje. Šypsodamiesi, linkėdami visa ko geriausio ir šiek tiek nuliūdę atsisveikinome vieni su kitais.
Ryte aš dar buvau Ispanijoje, o naktį jau įvažiavau į Liepoją. Kelionė baigėsi, tačiau prisiminimai apie Ispaniją išliks dar ilgai. Taip, aš tikrai noriu grįžti! Ten jausmas buvo kaip namuose.
Maži Ispanijos šernai su didžiulėmis iltimis. Medžiotojos dienoraštis #23
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
