Įvardydami bebrų medžioklei tinkamiausias veisles iš esmės vardijame tuos šunis, kurie sukurti medžioti visus olose gyvenančius gyvūnus. Tačiau bebrų medžioklė yra specifinė, joje yra to, su kuo šunys nesusiduria medžiodami lapę, usūrinį šunį ar barsuką. Papildoma grėsmė ir kliūtis – vanduo. Bebro namų, arba olos, konfigūracija gali būti sudėtingesnė, nei galvoja medžiotojas. Dalis landų gali būti po vandeniu, net jei griovys ar tvenkinys yra maksimaliai nusausintas, o visi įėjimai ir išėjimai atviri.
Manoma, kad pavojingiausias iš olų gyvūnų yra barsukas, tačiau net ir kovodamas su bebru šuo gali nuskęsti užtvindytoje landoje, užkliūti antkakliu už kokio nors medžio ar tiesiog nukentėti nuo bebro dantų ir nukraujuoti. Bebrų įkandimai yra gilūs ir labai blogai gyja. Olos šunų veisles vienija visapusiška aistra medžioklei, įniršis medžiojamo žvėries atžvilgiu, atkaklumas ir patikimumas arba, paprasčiau tariant, užsispyrimas. Urviniai šunys turi būti tokie, nes jie turi eiti po žeme, visiškoje tamsoje stoti prieš nematomą, bet labai nuožmų priešą, kovojantį už savo gyvybę. Turi būti plieninis noras ir didžiulis pasiaukojimas.
Su kokiu šunimi eisime medžioti bebrų?
Taksas
Tai viena seniausių medžioklinių veislių pasaulyje ir sukurta būtent urvinių gyvūnų medžioklei, ką liudija šių šunų kūno formos ir lenktos, kasti pritaikytos letenos. Manoma, kad dar prieš 2000 metų keltai medžiojo trumpakojais šunimis, kurie labiausiai tiko urvinių gyvūnų medžioklei. Vienas romėnų rašytojas gyrė jų medžioklės gebėjimus ir instinktus jau II amžiuje. Šiuolaikinių archeologų nuomone, keltų šuo laikomas takso protėviu.
Mes visi žinome taksus: trumpos kojos, akiplėšiškas charakteris ir ausis veriantis balsas. Turintieji šios veislės šunį sutiks, kad tai labai triukšmingas, linksmas ir užsispyręs padaras.
Visų veislių urviniai šunys turi skardų balsą, kuris padeda šuniui jo darbe su medžiojamu žvėrimi – jį gąsdindamas ir keldamas sumaištį. Kitas, galbūt net svarbesnis pritaikymas – savininko galimybė išgirsti, kur tiksliai po žeme yra jo medžioklės kompanionas, kad prireikus galėtų atkasti šunį.
Ką reikia žinoti apie taksą
Yra trijų rūšių plaukas: trumpas, šiurkštus ir ilgas, ir trys veislės dydžiai: standartinis, miniatiūrinis ir triušinis taksas. Kaip rodo pavadinimas, pastaroji veislė sukurta triušių medžioklei. Šalyse, kuriose triušiai yra problema, šios veislės šunys tikrai aktyviai naudojami.
Ar žinote, kodėl Latvijoje neleidžiama triušių medžioklė olose? Nes mūsų triušiai (zuikiai!) nekasa olų.
Trumpaplaukius taksus lengviau prižiūrėti, tačiau jie labiau kenčia nuo šalčio. Į tai reikia atsižvelgti, nes visoms taksų veislėms būdingos nugaros problemos, o dėl šalčio įsimetęs radikulitas situaciją gali tik pabloginti. Kuo mažiau rūpinamės savo medžiokliniu šunimi, tuo trumpesnis jo gyvenimas.
Taksai gali būti agresyvūs ir nepakantūs vaikams, kitiems šunims ir augintiniams, todėl reikia skirti laiko šuniuko mokymui ir socializacijai.
Takso figūra tokia, kad gali įlįsti į bet kokią olą. Pagrindinė problema – lapių olos, nes jose gudrios raudonuodegės linkusios palikti susiaurėjimus, kur pačios vos gali pralįsti, o kitų veislių šunys gali įstrigti, užtat lieknas taksas pralįs.
Taksų kojos yra nuo dešimties iki penkiolikos centimetrų ilgio. Iš esmės tai didelis šuo su ryškia krūtine, didele galva ir galingais žandikauliais ant labai žemos važiuoklės. Tai reiškia, kad šuniui sunku eiti per sniegą ar sudėtingoje vietovėje: ant uolų, krūmokšniuose, nevalytame miške. Vis dėlto taksai labai gerai plaukioja ir palyginti greitai bėga.
Taksas yra savarankiško charakterio ir aukšto intelekto, todėl taksus galima nesunkiai išmokyti atlikti kitus darbus. Tačiau pagrindinis dalykas išlieka darbas olose. Taksas yra atkaklus, labai nuožmus ir stiprus šuo, turintis gerai išvystytą uoslę – jis lengvai nustato, ar konkrečioje oloje yra bebras ar kitas gyvūnas.
Dėl tvirto ir ilgo žandikaulio taksas gali sugriebti gyvūną, su juo kovoti ir net ištempti jį iš olos, ką gana daug šunų daro instinktyviai.
Vokiečių medžioklinis terjeras, arba jagdterjeras
Jagdai yra universalūs šunys. To siekė vokiečių kinologai ir selekcininkai, kurie praėjusiame amžiuje pradėjo kurti šią unikalią veislę. Jagdterjeras gali atnešti sumedžiotą paukštį ar kiškį, sekti kraujo pėdsakais ar eiti į medžioklę su varovais. Žinoma, jagdterjerą galima naudoti visiems kailiniams žvėrims, įskaitant bebrus, medžioti.
Jagdterjerai, kaip ir praktiškai visos kitos terjerų veislės, linkę į akies lęšiuko dislokaciją, o tai gali sukelti lęšiuko drumstumą ir aklumą.
Jagdterjerai labai atsparūs šalčiui ir tokie darbštūs, kad gali nepastebėti prasidėjusios hipotermijos. Šeimininkas turi sekti, kad rudens ir žiemos medžioklės metu šis mažas šuo neperšaltų. Po medžioklės šunį reikia nušluostyti ir laikyti šiltai.
Šios veislės šunys turi dviejų rūšių plauką – lygų ir šiurkštų. Šiurkštaus plauko apsauginei funkcijai išsaugoti šiurkščiaplaukius jagdus reikia du kartus per metus išpešti. Šiurkščiaplaukių šunų plaukas auga netolygiai. Maždaug tokiu pačiu atstumu nuo odos kiekviename plaukelyje formuojasi plonesnės atkarpos ir pešant vilna plyšta būtent šioje vietoje, palikdama tankų, lygų vienodo ilgio kailį. Jis apsaugo šunį nuo traumų, šalčio ir vandens.
Šiurkščiaplaukių šunų negalima kirpti, nes kitaip šiurkšti vilna netenka savo savybių, o joms atgauti plauką teks atauginti ir pešti net kelis kartus.
Charakteris ir intelektas
Jagdterjeras yra labai protingas ir lengvai mokomas šuo. Radęs tinkamą būdą šeimininkas gali išmokyti naujų komandų kone iš pirmo karto, o šuo labai mielai jas vykdo, kad įtiktų šeimininkui.
Taip, vaizduotėje girdisi pasipiktinusių ir netikinčiųjų balsai: „Kas čia per kvailystė?! Jagdterjeras yra toks agresyvus, nepaklusnus ir kvailas šuo!“ Šis stereotipinis požiūris tam tikra prasme pagrįstas. Deja, ir jagdų sugadinimą galima įrašyti į postsovietinio paveldo sąrašą. Yra nuomonė, kad šios veislės populiaciją Sovietų Sąjungoje sudarė trofėjiniai šunys ir tie egzemplioriai, kuriuos kažkaip pavyko įsigyti Vokietijoje, o veislės kilmės šalies augintojai sovietiniams žmonėms parduodavo tik neperspektyvius šuniukus, žodžiu, veislės broką. Todėl anksčiau esame susidūrę su nevaldomais, agresyviais ir kvailais jagdterjerais.
Antra priežastis galėtų būti medžioklės kultūros stoka ir medžiotojų supratimas apie tai, kas yra geras medžioklinis šuo. Na, jūs jau žinote: kanda, saugo medžioklės laimikį, drasko gyvūną, pešasi su kitais šunimis, puola žmones ir savo šeimininką, loja, neklauso, bėga kur nori ir t. t. Jagdterjeras, kaip ir bet kuris medžioklinis šuo, žvėries atžvilgiu jaučia įniršį ir azartą, tačiau jis neperauga į nevaldomus pykčio priepuolius, žvėries ėdimą, draskymą ir saugojimą, kaip neretai tai galima matyti. Siekiant to išvengti šuniukas nuo pat pirmųjų dienų namuose turi būti mokomas paklusnumo, visapusiškai socializuojamas ir visą gyvenimą jam turi būti užtikrinamas nuolatinis ir didelis fizinis krūvis. Iškrovęs energijos perteklių ir tinkamai išmokytas jagdterjeras tampa labai mielu, paklusniu ir nepaprastai naudingu medžioklės kompanionu ir šeimos šunimi.
Paėmus medžioklinį terjerą iš pat pradžių reikia suprasti, kokiai medžioklei jis bus naudojamas dažniausiai. Kai kurie augintojai pabrėžia, kad jagdterjerų, skirtų medžioklei su varovais ir kraujasekystei, negalima naudoti olose, nes tada nebus jokio sekimo pėdomis – šuo tiesiog įlįs į pirmą olą, kurią ras medžioklės bare. Taip pat yra specifinių veislės linijų ar veislynų, kuriuose šunys kartų kartomis auginami konkrečiam darbui, pavyzdžiui, olų žvėrių medžioklei. Šių šunų instinktai, azartas, atkaklumas yra daug labiau išsivystę nei tų šuniukų, kurie gimę universalių jagdų veislyne. Tačiau žinant šiuos šunis norisi sakyti, kad jagdterjeras yra labai protingas. Įdėjus pakankamai darbo jį galima išmokyti daug ir įvairių komandų bei darbo rūšių.
Foksterjeras
Mums geriausiai žinomas šiurkščiaplaukis foksterjeras, tačiau per pastaruosius keliolika metų mūsų šalyje ir kitur Baltijos šalyse išpopuliarėjo švelniaplaukis foksas. Skirtumas nurodytas pavadinime. Švelniaplaukio plaukas yra vidutinio ilgio, tiesus, gana kietas, sudaro tankų kilimėlį su pavilne, kuri storesnė žiemą ir plonesnė vasarą. Šis kailis puikiai apsaugo šunį nuo šalčio ir traumų, taip pat atskleidžia gražų ir tvirtą šuns kūną. Beje, abi veislės išsivystė nepriklausomai viena nuo kitos.
IMG_5313 Stipriai apaugęs foksiukas
Šiurkščiaplaukis foksterjeras yra medžioklės klasika – vienas populiariausių visų laikų medžioklinių šunų tiek prieš nepriklausomybę, tiek po jos atgavimo. Manoma, kad šiurkštus ir garbanotas plaukas geriau apsaugo nuo šalčio, vandens ir sužalojimų. Tačiau būtina atsiminti, kad savybėms išsaugoti šunį būtina pešti pavasarį ir rudenį. Skirtingai nei jagdterjerai, kurių kailis gali būti ne itin ilgas ir garbanotas, šiurkščiaplaukiai foksterjerai labai apauga. Jei dėl tingumo ar nežinojimo šeimininkas nusprendžia tokį šunį nukirpti, vietoj aštrios vilnos ataugs garbanotas ir minkštas plaukelis, kuris nesuteiks jokios apsaugos. Be to, jis praras ryškiai baltą atspalvį ir pagels.
Kailio pešimas
Šuns plaukas pešamas rankomis arba naudojant specialias metalines šukas, kuriomis galima sugriebti sruogas ir staigiai nuplėšti dalį plauko. Kirpti leidžiama tik snukį ir pirštus. Rekomenduojama žiemą reguliariai iškirpti plaukus tarp pirštų, kad nesiformuotų sniego kunkulai. Ilgai dirbant žiemą sniegas pavirs ledu ir gali traumuoti šuns leteną.
Charakteris ir darbas
Foksterjeras iš pradžių nebuvo nei medžioklinis, nei olų šuo mums įprasta prasme. Ši terjerų veislė buvo sukurta Anglijoje ir jų užduotis buvo išvaryti lapę iš olos klasikinėje britų lapių medžioklėje su dideliais skalikų būriais ir raiteliais.
Foksterjero spalva – nedidelės juodos ir rudos dėmės ryškiai baltame fone – išvesta taip, kad šunį būtų lengva atskirti nuo lapės ir jis būtų matomas aplinkoje.
Foksterjerai yra labai energingi, protingi ir linksmi, kartais net įžūlūs šunys – jiems patinka mesti iššūkį kitiems, privirti košės, o tada pabėgti į šalį apsimetant, kad tai ne jų kaltė. Į tai reikėtų atsižvelgti tiek auginant šunį, tiek einant su juo į žmones (nesvarbu, ar važiuosite į parodą, ar į medžioklę).
Darbe šuo yra užsispyręs ir atkaklus, bet daugiausia dirba be kontakto, laikydamas žvėrį vietoje arba išvarydamas jį iš olos. Šiems šunims tai būdinga genetiškai, nes, kaip minėta, istoriškai foksų užduotis buvo tik išvaryti lapę iš olos. Todėl šis šuo labiau tinka darbui su pavojingais olų gyvūnais nei jagdterjerai, kurie tokie drąsūs ir nuožmūs, kad dažnai kontaktuoja su medžiojamuoju gyvūnu ir todėl patiria sunkių, kartais net mirtinų sužalojimų.
Foksai gyvena ilgai ir gali tarnauti šeimininkui net 10–12 metų, tačiau šeimininkas šuniui turi skirti pakankamai dėmesio. Kailio priežiūra yra tik viena iš užduočių. Foksterjerai gali būti alergiški, jiems būdingas polinkis į ausų infekcijas ir jau minėta akies lęšiuko displaziją, dėl kurios gali susiformuoti katarakta.
Visos terjerų veislės turi labai stiprias ir tvirtas uodegas. Šis požymis išvestas selekcionuojant veisles, kad uodegą būtų galima naudoti kaip svirtį, už kurios tvirtai suėmus šunį galima ištraukti iš olos.
Šuns užduotys bebrų medžioklėje
Bebrų medžioklė su šunimis yra ypatinga. Kai kas mano, kad tai viena azartiškiausių ir sudėtingiausių pas mus praktikuojamų medžioklės rūšių. Sunkesnė net už vilkų medžioklę su vėliavėlėmis.
Ji reikalauja daug darbo, išžvalgyti teritorijas, medžioklės dieną nugriauti užtvankas, ieškoti apgyvendintų olų. Beje, šuns užduotis bebrų medžioklėje – būtent surasti olą, kurioje gyvūnas pasislėpė pajutęs, kad vandens lygis nukrito medžiotojams išardžius ištakose pastatytą užtvanką. Kai šuo yra oloje, jis turi išvaryti bebrą, kad medžiotojai galėtų jį sumedžioti. Dažniausiai šuo įleidžiamas iš viršaus per bebrų namo ventiliacijos angą, kad graužikas turėtų kur atsitraukti – išėjimo kryptimi. Jei vanduo nepakankamai nuleistas, olos ar namo išėjimo sifone (įduboje) gali likti pakankamai vandens, kad bebras galėtų panirti, tada šuo negalės jo išjudinti. Žmogus turi padėti šuniui arba jį pasišaukti.
Atsakingiausias medžioklės etapas prasideda, kai bebras yra vandenyje, šuo kažkur šalia, medžiotojai visur aplink ir graužiką reikia sumedžioti. Šuns užduotis – išlaikant atstumą nuo bebro toliau rodyti medžiotojams, kur gyvūnas yra – vandenyje ar oloje.
Įdomu
Amerikos indėnai turėjo savo bebrų šunį – veislę, kuri gyvuoja ir šiandien
Straipsnis iš Terriermandotcom.blogspot.com
charlie-genesee-valley-beaver-dog-seneca Šiuolaikinis indėnų bebrų šuo
Dar gerokai prieš tai, kai Kolumbas pirmą kartą išsikėlė į krantą, Amerikoje jau buvo šunų – jų buvo milijonai. Prieš atvykstant baltaodžiams arkliai ten nebuvo žinomi ir šunys buvo ne tik medžioklės kompanionai ir sargai, bet ir tempianti jėga, padėjusi gentims jų nesibaigiančioje kelionėje.
Nepaisant filmų ir knygų sukurtų stereotipų, indėnai medžioklėje mažai naudojo šunis. Taip tebėra ir šiandien tose šalyse, kuriose leidžiama naudoti lanką ar arbaletą. Lankininkas, kuris į medžioklę eina su šunimi prie šono, laikomas kvailiu, nes sėkmingam šūviui reikia prisėlinti prie gyvūno labai arti, o šuo kelia nereikalingą triukšmą ir tikrai išgąsdins gyvūną. Šiaurės Amerikos gentys naudojo šunis medžiojant bizonus, varant nedideles gyvūnų grupes per uolas iki prarajos, kur jie neišvengiamai nušoks ir žus.
Antra medžioklės rūšis, kur indėnams padėjo šunys, buvo bebrų medžioklė šiaurinėje žemyno dalyje, kur šių graužikų populiacija buvo itin galinga. Šioje šalies dalyje susiformavo medžioklinių šunų veislė, kuri buvo specialiai pritaikyta medžioklei olose.
Indėnų bebrų šuo, arba Dženesio bebrų šuo (Genesee Valley Beaver Dog), yra mažo ūgio, trumpomis letenomis, ilgu snukiu ir šiurkščiu kailiu. Amerikos vietiniai gyventojai bebrus medžiojo įleisdami šunį į bebrų olą visai taip pat, kaip tai daro mūsų medžiotojai. Skyrėsi tik ginklai. Tada buvo medžiojama ietimis, dabar – šaunamaisiais ginklais.
Šios medžioklės visada vykdavo žiemą, kai storas ledas dengdavo vandenį šalia bebrų namų ir dažnai neleisdavo bebrui ištrūkti povandeniniu išėjimu. Be to, riebi ir sveika bebro mėsa geriau išsilaikydavo žiemos mėnesiais, bado laikotarpiu aprūpindama būtinomis maistinėmis medžiagomis.
Šiandien Amerikos indėnų bebrų šunys tebenaudojami komercinei bebrų liaukų gavybai ir ambrai, kartais išplaunamai Šiaurės Atlanto paplūdimiuose, ieškoti.
Ambra yra tanki vaško tekstūros degi medžiaga, kuri išsiskiria iš kašalotų žarnyno dėl dirginimo. Kaip žinoma, kašalotai yra plėšrūs gyvūnai, o kalmarai yra vienas pagrindinių jų maisto išteklių. Aštrūs kalmarų snapai, patekę į kašaloto virškinimo sistemą, braižo ir dirgina žarnyno sieneles, dėl to išsiskiria ambra. Ši medžiaga naudojama parfumerijoje.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
