Štai ir balandis paršuoliavo. Orai už lango baisiai permainingi: tai saulutė kaitina ir vaikai kieme išsirengę dūksta, tai lietus pliaupia – žiūrėk, jau vėl žmonės susisukę į šiltas drapanas, susigūžę nuo vėjo šuorų skuba kažkur, tik jiems vieniems rūpimais reikalais. Tačiau gamta jau bunda: sugrįžo dauguma paukščių, medžiai jau krauna pumpurus, žolytė stiebiasi į šviesą – pavasarinė nuotaika būna kaip pavasariniai orai…
Vakar buvo balandžio 1 d. Tai Melagių ir naujo medžioklės sezono pradžia! Su tuo ir noriu pasveikinti visus medžioklius.
Šitą prisiminimų rašinėlį rašau Verbų sekmadienį. O kodėl, paklausite? Nagi prisiminiau pavasarinę slankų (Scolopax rusticola) medžioklę. Jų pavasarinė medžioklė prasidėdavo balandžio 1 d. ir trukdavo iki gegužės 10 d. O bebrus galėjome tada medžioti nuo spalio 1 d. iki vasario 10 d. Dabar, kaip žinote, slankų pavasarinė medžioklė uždrausta, o bebrų – prailginta. Tiesa, rudeninė slankų medžioklė vyksta ir dabar, bet jį nėra tokia romantiška kaip pavasarinė. Vėliau terminas buvo pakoreguotas – slankas leido medžioti nuo kovo 20 d. iki gegužės 1 d. (tik tykant), bebrus – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 1 d.
Terminai keitėsi gan dažnai, tai sutrumpindavo, tai vėl prailgindavo. Tarybiniais metais slankoms buvo net licencijos! O kai įstojome į Europos Sąjungą, pavasarinė visų paukščių medžioklė išvis buvo uždrausta. Pamenu, kaip piktinosi medžiotojai, netekę šios pavasarinės medžioklės! Na, bet yra, kaip yra – Briuselio biurokratams iš jų būstinės „geriau matyti“!
O dabar trumpai apie jas. Slanka (lot. Scolopax rusticola) – tilvikinių (lot. Scolopacidae) šeimos medžiojamasis paukštis. Kūno viršutinė pusė išmarginta juodai rudomis, ryškiai rudomis ir pilkomis dėmėmis. Kakta pilka, pakaušis skersai dėmėtas. Apatinė kūno pusė pilka su siauromis skersinėmis tamsiai rudomis juostelėmis. Snapas labai ilgas, šviesiai rudas, tik galas tamsesnis. Kojos pilkai rausvos ar rudos. Kūnas 33–38 cm ilgio, svoris – 210–460 g.
Lietuvoje dažna. Aptinkama kovo–spalio mėnesiais. Gyvena drėgnuose miškuose. Lizdą įsiruošia ant žemės, dažnai po nulaužtomis šakomis. Deda 4 kiaušinius, kurie būna šviesiai rusvi ir išmarginti tamsiomis dėmėmis. Peri 20–21 d. Po dešimties dienų jaunikliai pradeda skraidyti, o po 5–6 savaičių jau gyvena savarankiškai. Perinti, migruojanti, kartais žiemojanti rūšis. Dažniausiai pastebima kovo–lapkričio mėnesiais. (šaltinis – Vikipedija).
Apsaugos būklė: medžiojamasis paukštis. Būklė nežinoma dėl tyrimų stokos, tačiau gausa nemažėja. Paplitimas ir gausa: įprastas ir visoje šalyje paplitęs mūsų miškų paukštis. Lietuvoje peri 10–20 tūkst. porų. Buveinė: gyvena lapuočių ir mišriuosiuose miškuose. Migruodami paukščiai apsistoja ir atvirose vietose: laukuose, pievose, krūmynuose.
Skiriamieji požymiai: ypač margas, puikių slepiamųjų spalvų, karvelio dydžio tilvikinių šeimos paukštis. Snapas labai ilgas, kojos trumpos, akys didelės. Išilgai nugaros eina plačios pilkai gelsvos juostos. Apačia balsva, tankiai skersai dryžuota. Viršugalvis tamsus, šviesiai skersai dryžuotas. Antuodegis ryškiai rudas. Miške netikėtai, triukšmingai slanka kyla iš po kojų ir nulekia darydama staigius viražus tarp medžių. Vakarais skraido lėtai, savotiškais, lyg dvigubais sparnų mostais.
Balsas: tuoktuvių skrydžio metu girdimos gana tylios frazės „picip“ ir „kurr… kurr“. Grėsmės nežinomos. Galimas neigiamas poveikis dėl sausinamų šlapžemių (šaltinis – Paukščiai.lt).
Šia pavasarine medžiokle mane užkrėtė tuometinis klubo vadovas Albertas Velička. Jis mane prikalbino „skraidančių varlių“ pamedžioti. Būdavo, sėdi laukdamas bebro, o virš galvos kurkdamos slankos skraido. Tuo metu, jei nesulaukdavai bebro, tai nors galėdavai slankų pamedžioti.
Vakar skambino klubo medžiotojas – sako, slankos traukia kaip reikalas! Medžiotojų terminas „traukimas“ – sezoninis paukščių perskridimas – reiškia slankų patinų skraidymą į visas puses, ieškant patelių. Paprastai šį terminą girdėdavau iš senų medžiotojų tik apie slankas, kiti paukščiai, sakydavo, skrenda. Matyt, šis terminas prilipo dėl buitinių priežasčių, nes anksčiau, kai būdavo gegužinės, tai bernai „traukdavo“ pas mergas!
Kiek pamenu tų dienų slankų medžiokles, tai jos dažniausiai vykdavo spontaniškai: dirbi darbe, iš vakaro lyja ar snyguriuoja, o po pietų oras „išsipagirioja“ – išlenda saulutė, sušyla ir… Parleki namo, griebi lygiavamzdį ir aida į mišką pas slankas! Nors būdavo ir atvirkščiai: rytas ir diena nuostabi, o atvykus į medžioklę oras pabjursta ir, žiūrėk, arba šlapdriba, ar sniegas, ar lietus… Tačiau atvykęs 70 km iki medžioklės plotų jau nevažiuosi atgal… Teko medžioti slankas ir sningant.
Kuo dar būdavo įdomios šios bebrų ir slankų medžioklės? Ogi tuo, kad būnant medžioklėje, teko sučiupti keletą niekdarių, kurie žolę padeginėdavo. O Vilniaus krašte šis pievų „atnaujinimas“ deginant seną sausą žolę buvo labai paplitęs. Taip buvo sudegintas kolegos bokštelis, bandyta ir mano pakurti… Kai medžiotojai pavasarį būna medžioklėse, tai ir vykdoma tam tikra gamtosaugos prevencija! „Uolūs“ padeginėtojai kaimiečiai, matydami po plotus važinėjančius medžiotojus, paprastai nedrįsdavo šviesesniu paros metu padeginėti pievų ir pamiškių. Dažniausiai sausą žolę padegdavo tamsiuoju paros metu, kad būtų galima pasislėpti ir išvengti atsakomybės.
Grįžtam prie pavasarinių slankų. Klubo vadovas Albertas visas savo kadencijas bandė išlaikyti ir taikyti senąsias bei diegdavo naująsias medžioklės tradicijas. Kai jau prakutau pavasarinėje slankų medžioklėje, prikalbinau pasiimti ir draugą, jauną pagal stažą medžiotoją, kad galėtų pasiklausyti kurkimo danguje, o gal ir kokią susimedžioti. Pavyko bičiuliui! Po medžioklės susirinkus į medžiotojų namelį Albertas atliko „apeigas“: įšventino medžiotoją, slankos krauju pašventino jo kaktą, davė priesaiką ir panašiai – visko jau ir neatsiminsi, jau 20 metų praėjo nuo tų dienų! Smagu buvo…
Na, o pabaigai – ar žinote, kokie didžiausi slankos trofėjai? Ogi slankos sparno plunksnelė ir slankų liežuvėliai! Po medžioklės išpešdavo dvi plunksneles ir atidėdavo iki kitų medžioklių, o kai susirinkdavo padorus plunksnų kuokštelis, jį surišdavo ir pasidarydavo papuošalą kepurei ar švarko atlapui. O iš liežuvėlių gamindavo paštetą. Norit receptą sužinoti? Be problemų! 2–3 sumedžiotų slankų liežuviai, 1,5–2 kg šernienos kumpio arba nugarinės, prieskoniai ir daržovės pagal skonį. Skanaus.
Medžioklei valio! Medžioklei ačiū!
Išleistas naujas žurnalo numeris!
