Šiandien mano pašnekovas yra Gytis Misiukevičius, UAB Oksalis įkūrėjas ir direktorius, medžiotojas ir šaulys.
Paprastai interviu pradžioje priimta klausti anketinių duomenų, pagrindinių faktų ir panašių dalykų, tačiau mūsų pokalbis prasidėjo ne visai tradiciškai. Paskambinu, sveikinu poną Misiukevičių ir išreiškiu viltį, kad pokalbis bus malonus ir produktyvus, o jis man atsako: „Svarbiausia – nebijoti!“ ir nusijuokia. Tuo ir pradėsime mūsų klausimų ir atsakymų žaidimą.
Ar gyvenime ko nors bijote?
Taip. Varlių. Iš tikro nežinau kodėl, bet taip man nuo vaikystės. Paniškai nebijau, tiesiog labai nemalonu į jas žiūrėti.
Koks gyvūnas jūsų mėgstamiausias?
Man patinka visi gyvūnai, bet labiausiai myliu šunis. Taip, šunis. Pastaraisiais metais turėjau du – lietuvių skaliką ir veimaranerį, o dar anksčiau – auksaspalvį retriverį. Dabar mūsų namuose yra tik katė – Lietuvos kiemų kilmingoji. Jai jau dešimt metų. Dabar galima sakyti, kad esame draugai, bet pirmaisiais trejais ar net penkeriais jos gyvenimo metais buvo sunku vienam kitą suprasti – katytė niekaip nenorėjo pripažinti, kad aš esu šeimininkas. Kovojome, įrodinėjome savo pozicijas, argumentavome jas. Taip jau yra su katėmis – jos visuomet tikrina, kas namuose svarbiausias. Taip ir mums klojosi, bet dabar viskas gerai. Ji pripažino, kad namų šeimininkas vis dėlto esu aš. Žmona yra labiau kačių nei šunų žmogus, ir apskritai katės yra jos mėgstamiausi gyvūnai. Jų visiškai kitokie santykiai – draugystė ir meilė.
Ar pačiam teko sumedžioti katę – lūšį?
Užsienyje lūšių medžioti nebuvau, o Lietuvoje tai draudžiama. Paprastoji lūšis (lynx lynx) yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą, todėl yra saugoma rūšis. Tai keista, nes lūšių pas mus daug. Pats medžioklėje ne kartą esu jų matęs ir žinau, kad kiti medžiotojai taip pat. Manau, kad mūsų šalyje lūšių netgi daugiau nei vilkų. Kad būtų pakeisti medžioklės įstatymai, reikėtų pašalinti lūšis iš Raudonosios knygos, bet tam turbūt reikėtų labai sudėtingų procedūrų ir daug laiko. Galbūt reikia tyrimų, gyvūnų skaičiavimo, mokslininkų išvadų. Vis dėlto, mano manymu, lūšys padaro mažiau žalos nei vilkai.
Šį sezoną Lietuvoje buvo padidintas vilkų medžiojimo limitas
Taip, buvo leista sumedžioti 60 vilkų, o tai yra daug daugiau nei prieš metus ir anksčiau. Vilkų sezonas šiais metais baigėsi netikėtai greitai, tačiau medžiotojai neišnaudojo visų leidimų. Buvo nustatyti konkretūs rajonai, kur ir kiek vilkų galima iš populiacijos pašalinti. Kai kur medžiotojams nepavyko pasinaudoti šia galimybe ir dabar, perskaičiavus kitų rajonų, kuriuose vilkų daugiau, duomenis, išduota 16 nepanaudotų leidimų.
Toks vilkų licencijų skaičiaus padidinimas yra didelis progresas. Mano subjektyvia nuomone, pasakyčiau, kad visa ta sumaištis dėl vilkų populiacijos ir išsaugojimo yra propaganda. Anksčiau, kiek atsimenu, vilkas visuomet buvo medžiotinas gyvūnas ir Tarybų Sąjungos laikais jį buvo galima medžioti ištisus metus. Ir vis tiek vilkai nebuvo išmedžioti. Tai tiesiog neįmanoma. Apskritai nepritariu kokios nors rūšies medžioklei visus metus. Sezono ir saugojimo periodo reikia. Kitas dalykas, kai medžiotojai bet kuriuo atveju laikosi žvėrių nėštumo ir žindymo laikotarpio moratoriumo.
Ir tai yra gerai!
Yra žmonių, neturinčių ką veikti, arba jiems liepta kelti triukšmą dėl kokio nors dalyko, kad paskui būtų gauta pinigų iš Europos Sąjungos ar kokių nors fondų saviems projektams įgyvendinti. Žaliųjų ir kitų panašių krypčių devizas yra: „Blogieji, negailestingieji medžiotojai šaudo vilkus. Reikia juos apsaugoti!“ Taip ilgą laiką ir buvo daroma, bet kokią žalą vilkai darė ūkininkams, niekas nežiūrėjo. Siaubingi dalykai! Niekam tai nerūpėjo. Nė trupučio! Tačiau vos buvo nuspręsta išmokėti ūkininkams kompensacijas už šią žalą ir paskaičiavus, kokios tai sumos, akys atsimerkė. Už vilkų puotą reikėjo mokėti didžiulius pinigus. Valdžios vyrai pradėjo galvoti kiek objektyviau ir išdavė 60 vilkų sumedžiojimo leidimų. Manau, kad kitais metais limitas bus dar didesnis.
O jums pačiam patinka paukščių medžioklė?
Prisipažinsiu, kad man iš tiesų patinka medžioti paukščius. Anksčiau Lietuvoje buvo leidžiama man asmeniškai labai maloni slankų medžioklė kovą ir balandį. Dabar, įvedus Europos Sąjungos direktyvą (slankas draudžiama medžioti pavasarį), liko tik antys. Savo klube visuomet rengiame ančių medžioklės sezono atidarymą, bet apskritai per sezoną yra du trys kartai, kai medžioju antis.
Keletą metų vykstu į Švediją medžioti kurtinių ir tetervinų. Va ten tai įdomu! Susikrauni daiktus ir keliauji į mišką pėsčiomis, slidėmis ar net sniego motociklu. Vienas pats. Esi tik tu ir gamta. Važiuoji arba eini, kartkartėmis sustoji snieguotoje tyloje, pakeli žiūronus ir ieškai, kur medyje tupi paukščiai. Beje, ten kurtiniai ir tetervinai medžiojami graižtviniu šautuvu. Paprastai kurtinio ir tetervino ieškai medžiuose, nes ten juos matyti geriausia. Taip pat ir ant žemės mėgsta tupinėti. Žiūri, kur jų skrydžių vietos, arba ieškai pėdsakų sniege, kur jie slepiasi. Taip ir medžioji – vaikštai, ieškai, lauki. Jei yra – yra, jei nėra – nėra. Tada gali manyti, kad gerai pasivaikščiojai.
Didžiausią malonumą medžiojant paukščius Švedijoje teikia pati gamta. Ten miškas atrodo begalinis. Dešimčių kilometrų spinduliu yra tik miškas. Nei kokių mašinų, nei žmonių. Su kolegomis ir draugais keliaujame medžioti į Švedijos vidurį arba Norvegijos pasienį. Vienoje vietoje yra 16 000 hektarų plotai, kitoje – 4000. Paprastai būname dviese arba trise, ir viskas.
Negalėčiau sakyti, kad labai gerai pažįstu tuos medžioklės takus, bet ir jokių prietaisų nenaudoju. Tiesiog pasiimu žemėlapį, pažiūriu, kur apytikriai keliausiu, ir einu! Pasiklydęs dar nebuvau. Tačiau buvo kartas, kai kolegos mane pamiršo bokštelyje. Tiesiog neatvažiavo pasiimti. Šešta valanda vakaro – o Švedijoje galima medžioti tik iki šešių. Sutemsta, jaučiu, kad esu ne juokais sušalęs, bet niekas neatvažiuoja! Pusė septynių, septynios, bet taip niekas ir neatvyksta. Skambinu: „Jūs mane bokštelyje pamiršote!“ Šie sako, kad negali būti, bet gerai, tuoj atvažiuosią. Praeina dar pusvalandis, valanda, o aš vis dar bokštelyje. Galų gale pasirodo, kad vienas mūsiškių neva mane matė bazėje, todėl nė vienas nesirengė važiuoti manęs iš bokštelio iškelti.
Tačiau aš noriu papasakoti kai ką kita.
Irgi apie medžioklę Švedijoje?
Ten per metus sumedžiojama 100 000 briedžių! Devynis kartus buvau Švedijoje medžioti briedžių, o pirmasis kartas buvo senokai, maždaug prieš 10–15 metų. Pirmoji medžioklė, pirmasis varymas, ir išeina briedė, paskui jauniklis, tada visa šeima – patelė su jaunikliu ir patinas. Taip iškart šauti buvo nesmagu, trofėjus irgi ne itin didelis. Pagalvojau, bus dar tų medžioklių ir gausiu savo briedį. Paskui devynerius metus važinėjau į Švediją ir nė vieno net nemačiau! Net neregėjau! Tose pirmose medžioklėse ir po pirmojo varymo pas mane neatėjo nė vienas briedis. Turbūt Diana ant manęs supyko, kad neįvertinau jos dovanos. Tik pernai pavyko sumedžioti šį didįjį kanopinį Lietuvoje ir beveik iš karto vėliau dar vieną Švedijoje. Akivaizdu, kad įvyko kažkoks lūžis, ir mano briedžių medžiojimo sėkmė pasikeitė.
Kur dar nuvedė medžioklės keliai?
Dažnai manęs klausia, ar esu buvęs Afrikoje. Esu. Ir Švedijoje buvau, ir Islandijoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Daug kur teko medžioti. Visi medžiotojai nori pasididžiuoti savo trofėjais ir nuotykiais, bet aš visuomet galiu visus nustebinti – kas dar yra medžiojęs Kinijoje? Visiems, žinoma, didelė nuostaba, nes nė vienas pažįstamas ten nėra buvęs, o mano sąskaitoje yra vienas kinų šernas. Pernai balandį buvau Kinijoje. Buvo baisu! Karšta! Oro temperatūra apie 30 laipsnių. Oro drėgmė – 99 procentai, nes aplink džiunglės. Ir reikėjo lipti į kalną… Iš pradžių buvo begalinė žalia džiunglių tankmė, o paskui apie pusantros valandos kartais dviem, kartais keturiom ropštėmės į kalną ne takais, o mažo upelio vaga. Pakeliui spėjau tris ar keturis kartus „numirti“, nebeatsimenu, kiek tiksliai, ir galų gale pasakiau, kad nebegaliu. Tada ir šunys pradėjo loti, ir palydovai sakė, kad kažką suradome. Paleidome šunis. Jie pradėjo loti ir kažką ginti, vietiniai sakė, kad tai greičiausiai šernas. Šunys labai greitai jį atginė tiesiai į mane, palydovas sušuko „Šauk!“ ir aš iššoviau. Pokšt! Ir šernas ant žemės! Viskas, medžioklė baigėsi.
Į viršų lipome tris valandas, tačiau leistis žemyn reikėjo keturias. Buvo labai sunku, tačiau vis tiek įdomu. Vakare kolegos sakė, kad rytoj vėl keliausime į kalną medžioti, bet aš pasakiau: „Aš su jumis niekur medžioti nebeisiu!“ Vietiniai sakė, kad šerniokui buvo treji metai, o mūsų matavimais tai būtų šiųmetis jauniklis. Jis buvo nedidelis, nes ant to kalno maisto bazė nebuvo labai gausi. Kinijoje negalvojama apie šėrimą, atranką, medžioklės ūkį.
Kurioje Lietuvos vietoje medžiojate?
Medžioju Troškūnų klube. Troškūnuose kasmet, lapkričio 3 dieną, vyksta didelė Šventojo Huberto dienos šventė. Žinoma, važiuoju medžioti ir kitur Lietuvoje: pas draugus pagal kvietimą arba į komercinę medžioklę. Pats irgi rengiu šernų ir briedžių medžioklę su varovais, taip pat stirnų ir elnių trofėjinę medžioklę. Nesikuklinsiu pasakyti, kad pas mane atvažiuoja žmonių iš visos Europos. Dabar turiu nuolatinių klientų, bet viskas prasidėjo todėl, kad pats važinėju po pasaulį ir medžioju įvairiose šalyse. Medžiotojai visur vienodi – džiaugiasi susipažinę su naujais žmonėmis, sužinoję apie naujas šalis ir medžioklės galimybes. Visuomet klausia, kas ir kaip, ir kaskart girdžiu, kad būtų įdomu medžioti Lietuvoje. Taip ir pradėjau pats rengti komercinę medžioklę. Neturiu privačių plotų, bet Lietuvoje yra labai gražių ir tinkamų vietų, todėl galiu surengti įvairias medžiokles įvairiems žmonėms, taip pat savo verslo partneriams.
Nuo ko prasidėjo jūsų įmonė?
Nuo dujų balionėlių. Kartą svečiavausi pas draugą, kuris tuo metu mokėsi Vokietijoje ir paprašė parvežti iš ten ašarinių dujų balionėlių. Nupirkau, parvežiau ir iš karto pasižiūrėjau, kokia šių balionėlių kaina. Pagalvojau, kad apsimokėtų jais prekiauti savo parduotuvėje. Greitai paskaičiavau, kiek galima uždirbti. Taip visas šis verslas ir prasidėjo. Pirmą parduotuvę atidarėme 1993 metais ir iš karto pradėjome siūlyti pirkėjams visą prekių asortimentą, visai kaip dabar. Pradėjome pirkti pneumatinius ginklus ir medžioklinių ginklų amuniciją. Vienoje kelionėje susipažinau su prancūzu mesjė Drion. Jis man pasiūlė ginklų ir šovinių savo nuožiūra ir supratimu. Vis dėlto jo vertinimas ir parinkimas buvo tinkami tik iš dalies, nes Prancūzijoje naudojami kitokie ginklai ir kitokie kalibrai.
Prancūzų, anglų ir kitų Europos gamintojų ginklai, kuriuos siūlė naujasis kompanionas, mūsų medžiotojų pernelyg nedomino. Daug paklausesni mūsų šalyje yra vokiečių ir čekų ginklai, Skandinavijos ir kitų valstybių gaminiai. Tačiau iš pradžių jis pasiūlė savo asortimentą, be to, išsimokėtinai, ir aš sutikau. Kai pats gavau medžiotojo bilietą, ir dirbti tapo lengviau. Pradėjau geriau suprasti, kokia prekė domina vietinius, koks kainų lygis ir paslauga yra priimtini. Kai pats pradedi medžioti, iš karto supranti, kur yra tikrai vertingas daiktas, o kur tik reklamos produktas. Reikia pasakyti, kad iš pradžių man labai padėjo mūsų pirmasis pardavėjas – patyręs medžiotojas Liudas. Jis buvo tuo metu geriausias pardavėjas ir dabar yra vienas kiečiausių vyrukų. Jis ne tik padėjo parduotuvei vystytis, bet ir mane labai daug išmokė apie medžioklės praktiką ir teoriją.
Negaliu teigti, kad apskritai labai daug apie medžioklę nusimanau, bet apie ginklus, optiką, šovinius ir aprangą žinau gana nemažai. Visuomet viską išbandau pats: naudoju prietaisus, dėviu aprangą ir avalynę, šaudau. Man ypač įdomu, jeigu kas nors sako, kad koks nors konkretus daiktas yra blogas ir nenaudotinas. Tada būtinai jį išbandau. Dažnai būna taip, kad medžiotojo įgūdžiai yra vidutiniški, o jam kaltas atrodo ginklas. Jeigu manęs klausia, kokį ginklą pasirinkti, aš paprastai sakau, kad visi ginklai šauna į tą pusę, nė vienas nešauna atgal. Kaip ginklu pataikysi, tai jau tavo reikalas.
Pirmojoje parduotuvėje iš pradžių galbūt buvo kiek mažesnis aprangos pasirinkimas, bet bendrai iš karto pradėjome prekiauti visu asortimentu. Oksalis tikrai nebuvo pirmoji medžioklės reikmenų parduotuvė Lietuvoje, greičiau mes atsidarėme paskutiniai. 1993 metais vien Vilniuje jau buvo dvylika kitų parduotuvių. Po Vilniaus kitos parduotuvės buvo atidarytos Kaune, Telšiuose, Kėdainiuose ir kitur. Šiuo metu yra 13 Oksalio parduotuvių. Dar esame sumanę atidaryti interneto parduotuvę, tačiau kokia ji bus ir kada, tegu lieka paslaptis.
Kaip jūs pats tapote medžiotoju?
Per darbą. Anksčiau niekada negalvojau apie ką nors panašaus, bet vos atidarius parduotuvę išlaikiau egzaminą ir tapau medžiotoju. Medžioti pirmą kartą ėjau po penkerių metų. Ir iškart po egzamino dalyvaudavau medžioklėse, bet retai, su didelėmis pertraukomis, nes tai pernelyg nepatiko. Per didelis jovalas buvo. Viskas pasikeitė, kai į svečius atvažiavo partnerių iš užsienio. Jie buvo medžiotojai ir domėjosi galimybe pamedžioti Lietuvoje. Žinoma, kad reikėjo surengti medžioklę, ir tada pirmą kartą pamačiau, kad tai galima daryti ir kitaip. Pamačiau, kad medžioklė yra stilius, pagarba, tradicijos. Pirmą kartą išgirdau medžioklės ragų signalus ir pradėjau suvokti, kad tokia medžioklė mane labai traukia. Tada ir pradėjau medžioti pats.
Jūs taip pat užsiimate ir šaudymo sportu?
Taip! Dalyvauju Lietuvos kombinuotojo šaudymo varžybose. Rezultatai visuomet yra gana vidutiniški, nes specialiai nesitreniruoju. Mano mėgstamiausias šaudymo varžybų tipas yra tolimasis šaudymas. Dalyvauju ir varžybose. Keletą kartų buvau varžybose Lenkijoje, Estijoje. Šiais metais važiuosiu į varžybas Vokietijoje. Šia šaudymo sporto rūšimi pradėjau užsiimti maždaug prieš 11 metų. Pirmosios varžybos Lietuvoje buvo 2005 metais. Tą kartą beveik visi dar šaudė medžiokliniais ginklais, retas kuris turėjo ką nors gudresnio. Dabar, žinoma, visi turi specialius tolimojo šaudymo sportinius ginklus.
Tolimasis šaudymas nėra vien tik tikslus šūvis. Ten reikia aibės skaičiavimų ir žinių. Naudoju skaičiuoklę trajektorijai apskaičiuoti, tačiau ir pačiam reikia galvoti, nes su aparatais galima nustatyti situaciją tik ten, kur esi, tačiau didesniu atstumu iki taikinio aplinkybės gali būti visiškai kitokios. Reikia mokėti suprasti, koks yra vėjas, kokie vėjo gūsiai, kas gali paveikti jo kryptį ir greitį, nes tokiose didelėse distancijose net oro slėgis turi įtakos kulkos skrydžiui, šūvio tikslumui ir tavo rezultatui. Reguliuojant ginklą, reikia suprasti, ką ir kodėl darai.
Mane šis šaudymo būdas traukia, nes jam reikia koncentracijos, ramių veiksmų, apskaičiavimo. Gyvenime man patinka, kai viskas vyksta greitai, reikalai narpliojasi ir darbai vyksta sparčiai, bet pačiam skubėti ir greitai veikti nepatinka. Pavyzdžiui, kartais lygiavamzdžiu šautuvu šaudau Compak Sporting, bet manęs tai pernelyg netraukia. Neįdomu. Snaiperio darbas yra visiškai kitas dalykas. Guliu ramiai, laiko daug, galiu viską apskaičiuoti, nustatyti optiką, pagalvoti, kur skries kulka, – štai toks šaudymas man patinka.
Esate ramus planuotojas?
Ne. Gyvenime nieko neplanuoju. Taip daug įdomiau!
Kaip šeima vertina jūsų aistrą medžioklei ir šaudymo sportui?
Jokių bėdų! Duktė Elena jau kokius ketverius metus irgi yra medžiotoja. Jau pati yra dalyvavusi labai tolimose medžioklėse: Afrikoje, Islandijoje ir kitur. Pati medžioja, stengiasi važiuoti kuo dažniau. Sūnus irgi buvo su mumis pamedžioti, žiūrėjo ir ginklą rankose laikė, tačiau žvėrių medžiojimas jo pernelyg nesudomino. Šaudykloje sūnui daug įdomiau. Abu vaikai jau dideli ir baigę universitetus. Žmona kadaise nenorėjo, kad sūnus ir duktė užsiimtų medžiokle, bet dabar su šia mintimi apsiprato. Su manimi taip yra, kad jeigu aš namuose per daug maišausi, ji mane veja laukan: „Važiuok medžioti pagaliau!“ Ir mėsą valgo. Taigi viskas gerai!
Mano žmona yra buhalterė. Duktė dirbo mano parduotuvėje, bet dabar ji tiek susidomėjusi medžiokle ir jos organizavimu, kad jau dirba savarankiškai. Medžioklę su varovais, kurią anksčiau minėjau, organizuoja ji. Ir kelionę į Kiniją man suorganizavo Elena. Pernai keletas medžiotojų grupių iš įvairių šalių jos kvietimu viešėjo Lietuvoje, bet pati Elena bendradarbiavimo ieško kitur. Kad ir minėtoje Kinijoje. Ji lankėsi Kirgizstane, kur medžioklė vyksta mums neįprastu būdu, o ir medžiojami gyvūnai yra egzotiški. Ten medžiotojai naudoja plėšriuosius paukščius. Tokia medžioklė jai labai patiko! Taip pat ji dirba su lenkais, švedais. Šią žiemą duktė siunčia lietuvių grupę į specialų poilsinį turą Švedijoje. Ten bus galima medžioti paukščius, žvejoti, tiesiog slidinėti ir pailsėti gamtoje. O sūnus planuoja savo verslą, susijusį su prekyba.
Tik trečdalis jūsų gyvenimo susijęs su medžiokle, o ką veikėte iki tol? Pavyzdžiui, kuo norėjote būti vaikystėje?
Norėjau būti tankistas, bet paskui supratau, kad tikrai įstrigsiu liuke, nes buvau didelis ir storas. Taigi persigalvojau – tankistu būti nebenorėjau. Mokykloje buvau beveik pirmūnas. Gyvenome kaime ir savo mokykloje buvau vienas geriausių. Dalyvavau visuose įmanomuose būreliuose. Vienas jų buvo fotografijos. Mokykloje padarytos fotografijos buvo publikuotos rajono laikraštyje. Važinėjau kartingu tol, kol nebegalėjau į gokartą įlipti. Vyresnėse klasėse stūmiau rutulį. Lankiau graikų-romėnų imtynes.
O po mokyklos? Tarnavote?
Įstojau į Vilniaus universitetą, Fizikos fakultetą. Paskui mane paėmė į armiją, kur tarnavau dvejus metus Lietuvoje, Kėdainių rajone, priešlėktuvinės gynybos dalinyje. Išsitarnavau nuo kareivio iki vyresniojo seržanto antpečių. Armija man davė labai daug. Niekad nesupratau tų žmonių, kurie skundžiasi, kad armija atėmė iš jų dvejus gyvenimo metus. Manau, kad per tuos dvejus metus gavau unikalią patirtį. Pavyzdžiui, anksčiau negalėjau suprasti, kaip galima miegoti stovint. Dabar žinau, kad galima. Stovint, sėdint, šaltyje. Vis dar pasinaudoju kiekviena proga, nes išmokau to armijoje. Jeigu žmogus negali užmigti, vadinasi, nenori.
Yra geras pokštas apie nemigą: jei negali užmigti, reikia skaičiuoti iki trijų; jei ir tada negali, tai skaičiuoti iki pusės šešių. Armija mane išmokė, kas yra tvarka, atsakomybė, disciplina, kas yra draugas, kas moteris! Visos šios žinios man praverčia medžioklėje. Žinau, ką reiškia šaltis, nejudrus sėdėjimas bokštelyje. Dabar niekas neina medžioti, jeigu yra 30 laipsnių šalčio, bet armijoje niekas neklausė. Vis tiek reikėjo sėdėti sargyboje. Dabar man šis įgūdis praverčia.
Kaip jūs renkatės darbuotojus?
Turiu savo asmeninį testą. Jeigu man reikia specialisto, kreipiuosi į įmonę, kuri tokį gali pasiūlyti. Jeigu yra keletas, pasikalbu dešimt minučių ar kiek ilgiau. Stebiu, klausausi, kaip atsako į klausimus, ir nusprendžiu. Negaliu sakyti, kad esu psichologas. Pasitikiu žmonėmis. Tas, kurį priimsiu į darbą, negali turėti jokių kėslų ir planelių. Iš karto matosi, ar mes galėsime drauge dirbti. Priimu į darbą žmones, kurie gali dirbti savarankiškai, kurių nereikės per daug kontroliuoti ir visą laiką tikrinti, kaip dirba. Pasitaiko, kad klystu. Tada mes draugiškai išsiskiriame. Kartais dėl mano pasitikėjimo kyla labai sunkių situacijų. Tada keikiuosi, baru save. Nieko nepadarysi, gyvenime visko pasitaiko. Gyvenimas moko, bet vis tiek manau, kad visi žmonės yra geri. Esu didelis optimistas.
Kas, jūsų nuomone, gyvenime svarbiausia?
Manau, kad svarbiausia meilė. Ne kokiam konkrečiam žmogui, bet apskritai. Jeigu žmonės labiau mylėtų save, aplinkinius, gamtą, šunis ir karves, tai visiems gyvenimas būtų geresnis.
Esate religingas?
Ne. Nors į bažnyčią kartais nueinu. Prieš trylika metų pradėjau rengti Šventojo Huberto dienos šventę Lietuvoje, įkūriau ir Lietuvos Šv. Huberto sąjungą. Išleidome Lietuvos kompozitorių sukurtų medžioklės signalų natų knygą. Taigi kartais apsilankau bažnyčioje. Šiemet pirmą kartą gyvenime Naujuosius metus sutikome bažnyčioje. Tiesiog taip norėjome, bet religingas nesu, galima net sakyti, kad nesu tikintis. Mano Dievo ir santykių su juo supratimas ne visai sutampa su oficialiosios religijos požiūriu. (Šią akimirką mūsų pokalbis nutrūksta ir telefonas išsijungia, susiskambiname iš naujo ir tęsiame, – aut. past.) Matote, turbūt tai ženklas mums – apie Dievą arba gerai, arba nieko!
Ir vis dėlto palaikau puikius, draugiškus santykius su vienuoliais vienuolyne, kuriame kasmet rengiame Šventojo Huberto dienos šventę. Jie mus labai gražiai priima. Mus – tai yra medžiotojus. Su jais labai įdomu bendrauti: kalbame apie religiją, gyvenimą, diskutuojame, net ginčijamės įvairiais klausimais. Bendrasis oficialiosios religijos požiūris man nepatinka, bet jie kalba labai įdomius dalykus. Kartą vienas vienuolis man pasakė: „Tu juk vis tiek atėjai pas mus?“ Atsakiau „Taip!“ – „Na štai, tai jau yra gerai!“ – atsakė vienuolis. Juk aš tikrai nėjau švęsti į mišką ar kur nors kitur, o surengiau kolegoms medžiotojams šventę vienuolyne…
