Autorius: Laukinių gyvūnų populiacijos ir jų valdymas magistras bei medžioklės trofėjų ekspertas, Tadas Miškinis
Kas iš tiesų yra medžioklė? Šiandien, kai aplinkosauginis spaudimas didėja, o visuomenės akys krypsta į mus su vis didesniu reiklumu, dažnai slepiamės po sausais terminais: „populiacijų valdymas“, „ūkinė veikla“, „žalos reguliavimas“. Tačiau pažvelkime tiesai į akis ir į savo pačių sąžinę – medžioklė visų pirma yra moralinis įsipareigojimas. Tai tūkstantmetė tradicija, kurioje žmogus tampa ne tik vartotoju, bet ir budriu gamtos sargu. Šiandien noriu pakalbėti apie pačią garbingiausią, bet kartu ir sunkiausią šio pašaukimo dalį – atranką (selekciją). Tai funkcija, atliekama su giliu supratimu, žinojimu ir šventa atsakomybe prieš ateities kartas.
Siuolaikinė medžiotojų šventė. Vaikai, miestelėnai ir medžiotojai Žemaitijos miškų aide Telšiuose
Demokratija, virtusi abejingumu
Laikas bėga nenumaldomai. Dar ne taip seniai mūsų medžioklės kultūroje galiojo griežti saugikliai, skaičiuojama žala už klaidas, o elninių gyvūnų medžioklės nuostatai buvo laikomi neginčijama šventove. Palaipsniui šie rėmai buvo švelninami, kol galiausiai atsidūrėme visiškoje „demokratijoje“, kurioje viskas palikta medžiotojų kolektyvų savimonei.
Tačiau ar mes, kaip bendruomenė, buvome tam pasiruošę? Selekcininko kategorijos supaprastinimas ir 3 metų privalomojo stažo panaikinimas atvėrė duris skubėjimui. Jokia teorija, jokie spalvoti paveikslėliai negali pakeisti tų valandų, praleistų stebint gyvą mišką. Tikrasis selekcininkas gyvūno amžių nustato ne iš vadovėlio, o iš jo judesio grakštumo, kūno masės centro, elgsenos natūralioje aplinkoje. Turime pagaliau garsiai ištarti: amžius pagal ragų šakas nėra nustatomas. Tai viena didžiausių saviapgaulių, kainuojanti mums geriausią genofondą. Mes neturime prabangos suklysti – paleistas šūvis neturi grįžtamojo ryšio.
Prarastas aukso potencialas: kodėl mes skubame?
Mano, kaip medžioklės trofėjų eksperto, kasdienybė apžiūrose atskleidžia liūdną vaizdą. Mes matome elnių populiacijos „sprogimą“, tačiau trofėjų kokybė nenumaldomai jaunėja. Dažniausiai prieš mano akis guldomi 4,5–6,5 metų amžiaus taurieji elniai. Tai gyvūnai, kurie dėl savo stiprios genetikos jau būdami jauni „apgauna“ medžiotoją bronzos ar sidabro spindesiu.
Bet sustokime. Įkvėpkime. Pažvelkime į tą trofėjų ne kaip į grobį, o kaip į neįgyvendintą gamtos pažadą. Per savo praktiką praktiškai neteko matyti tokio amžiaus elnio, kuris būtų įvertintas aukso medaliu – tai itin retos išimtys. Tačiau mačiau šimtus, kurie būtų jais tapę, jei tik medžiotojas būtų turėjęs kantrybės ir orumo leisti jam sulaukti 9-10 ar 12 metų brandos.
Elnias savo tauriausius genus perduos nepriklausomai nuo to, ar jam 8, ar 12 ar netgi daugiau metų. Tačiau sumedžiotas 5-erių, jis nebeperduoda nieko. Mes iškertame savo miškų ateitį pačiame jėgų žydėjime. Tas pats vyksta ir su stirninais – jauni, perspektyvūs 3 metų stirninai krinta dar net nespėję tapti tėvais, nes medžiotojas „sąžiningai“ patikėjo, kad likęs žieminis kailis ant galvos ir dar neužaugę ragai yra senatvės ženklas. Tai nėra vien klaida – tai mūsų paruošimo sistemos spraga ir kantrybės stygius.
Kelias į aukštesnę medžiotojo moralę
Mums nereikia valstybės botago ar drakoniškų baudų. Mums reikia grįžti prie savo orumo. Medžioklė nėra pigus hobis ar tiesiog mėsos paruošimas. Tai didinga pareiga, reikalaujanti aukščiausių standartų. Mes privalome sugebėti pripažinti: selekcininko kategorija turėjo ir privalo turėti savo išskirtinę svarbą.
Aš kviečiu pradėti nuoširdžią diskusiją apie tai, kaip mes galime pakelti savo pačių kartelę:
• Atsakingas kelias į selekciją: Ar ne laikas grąžinti privalomą stažą ir nuodugnius, praktinius selekcininkų kursus, kokius matome Vokietijoje ar kitose senas tradicijas puoselėjančiose šalyse?
• Kvalifikacijos ir teisių pusiausvyra: Panaikinus selekcininko kvalifikaciją, išliko paankstinti medžioklės terminai, kurie anksčiau buvo skirti aukštesnę kvalifikaciją turintiems, papildomai specializuotus kursus baigusiems medžiotojams. Tokia disproporcija silpnina atsakomybės sistemą, todėl būtina atkurti aiškų ryšį tarp kompetencijos, pasirengimo ir suteikiamų teisių.
• Vertinimas per sudarytas komisijas: Medžiojantiems elninių žvėrių patinus būtina sugrąžinti raudonų ir žalių taškų sistemą, kuri vertintų ne trofėjų, o medžiotoją. Ji turi aiškiai parodyti, ar sprendimas atitinka tausojančios medžioklės principus – ar žvėris sumedžiotas tinkamu laiku, tinkamo amžiaus ir laikantis atrankinės medžioklės nuostatų. Panaikinus vertinimą, neliko atsakomybės – o be atsakomybės nelieka ir tikros medžioklės kultūros.
• Pagarba brandai: Leiskime žvėriui pasiekti tą amžių, kai jis tampa ne tik trofėjumi, bet ir legendos dalimi. Tikrasis medžiotojo meistriškumas yra ne paleisti šūvį, o sugebėti jį sulaikyti, kai prieš akis stovi perspektyvus jauniklis.
Pabaigai: Būkime orūs savo miškų šeimininkai
Laikas judėti link medžioklės, kurioje dominuoja ne kiekybė, o kokybė ir pagarba. Mes norime būti atviri visuomenei, norime nusipurtyti sovietinį palikimą, tad būkime dori prieš save. Medžiotojas selekcininkas – tai vardas, kurį reikia užsitarnauti žiniomis, kantrybe ir meile gamtai.
Tikiu, kad grįžimas prie griežtesnių vidinių standartų ir selekcininko garbės kodo nebus žingsnis atgal. Tai bus didelis šuolis į priekį – į laiką, kai mūsų miškuose vėl karaliaus tikrai brandūs elniniai patinai, o ant mūsų sienų kabės trofėjai, bylojantys ne apie sėkmę, o apie mūsų kantrybę, žinias ir aukštą medžioklės moralę.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
