Sumedžioti didelį trofėjinį stirniną, be abejo, yra kiekvieno medžiotojo svajonė, ypač jeigu esi šiame reikale visiškai naujas. Vis dėlto selekcinė medžioklė irgi svarbi: neišraiškingi, per trumpi, netaisyklingi ragai – tai vieni iš kriterijų, pagal kuriuos atrenkami stirninai. Taip pat ir sveikatos būklė gali būti priežastis, kodėl tam tikras individas yra medžiotinas.
Konkrečiai šis stirninas krito liepos pabaigoje. Pasivaikščiojimai po kalnelius, stirnų, stirniukų ir kitų stirninų apžiūra baigėsi šūviu į individą, kuriam galbūt vis tiek būtų tekę tapti lapių maistu.
Stirninas buvo ką tik išėjęs iš krūmyno prie senos pastogės. Radau jį dar prieš sutemstant.
Šviesos pakako, kad gyvūną apžiūrėčiau. Iš pirmo žvilgsnio susidarė įspūdis, kad jis labai senas: visas kūnas buvo tarsi suriestas, išryškėjo per aštrūs sąnarių kontūrai, kaklas įdubęs ir sulinkęs. Gyvūno dėmesys buvo susilpnėjęs, bet ir sąlygos man buvo palankios: vėjas šiugždeno lapus ir pūtė nuo stirnino, dėl ko jis pavojaus nepastebėjo. Apžvelgiant stirniną per optinį taikiklį, į akis krito nebūdingai tamsi kojų spalva. Tapo aišku, kad jis jau seniai viduriuoja. Iššoviau.
Viduriavimas, sulysimas esant geram apetitui gali būti paratuberkuliozės simptomas. Diriant nebuvo rasta jokių šiai ligai būdingų poodinių granuliomų, bet buvo nustatyta nepakankama raumenų masė. Mėsa buvo šviesesnė negu sveiko gyvūno ir kraujo spalva atrodė kitokia nei paprastai.
Susisiekus su Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistais paaiškėjo, kad atrajotojų pobūrio gyvūnui viduriavimą gali sukelti keletas priežasčių, kaip ir žmogui, nors ilgalaikis viduriavimas galėtų rodyti ir paratuberkuliozę.
Paratuberkuliozė yra pavojinga naminiams ir laukiniams atrajotojams, bet ne plėšrūnams ar žmogui. Gamtoje ši liga baigiasi visišku nusilpimu, apetito praradimu ir gyvūno mirtimi.
Stirninų medžiojant. Ką būtina žinoti kiekvienam medžiotojui?
Paratuberkuliozė laukinėje gamtoje ir stirnų populiacijose
Moksliniai tyrimai rodo, kad paratuberkuliozė nustatyta daugeliui laukinių atrajotojų rūšių Europoje ir Šiaurės Amerikoje, tarp jų elniams, briedžiams, danieliams bei stirnoms. Sukėlėjas Mycobacterium avium subsp. paratuberculosis aplinkoje gali išlikti labai ilgai, ypač drėgnose vietose, prie girdyklų, šėryklų ar gyvulių ganyklų.
Laukiniai atrajotojai dažniausiai užsikrečia per pašarą arba vandenį, užterštą išmatomis. Didžiausia rizika kyla jauniems gyvūnams. Liga vystosi lėtai, todėl stirna ar stirninas ilgą laiką gali atrodyti beveik sveikas. Vėliau pradeda ryškėti tipiški požymiai: sulysimas, tamsios ir nuolat išmatomis suteptos užpakalinės kojų dalys, prastas kailis, nusilpimas ir pakitęs elgesys.
Mokslinėje literatūroje aprašyti atvejai, kai paratuberkuliozė stirnoms sukėlė lėtinį enteritą, išsekimą ir žarnyno sienelių sustorėjimą. Tyrimų metu taip pat nustatyta, kad užsikrėtę laukiniai atrajotojai tampa jautresni kitoms ligoms bei parazitams, nes ilgainiui silpnėja jų imuninė sistema. Tokie gyvūnai dažniau tampa plėšrūnų aukomis arba neišgyvena žiemos.
Veterinarijos specialistai pabrėžia, kad laukiniai atrajotojai gali veikti kaip infekcijos rezervuaras ūkiuose laikomiems galvijams, o naminiai gyvuliai savo ruožtu gali tapti infekcijos šaltiniu laukinei faunai. Dėl šios priežasties kai kuriose Europos valstybėse vykdomi stebėsenos projektai, kurių metu tiriami sumedžioti arba kritę laukiniai atrajotojai.
Svarbu suprasti, kad ne kiekvienas sulysęs ar viduriuojantis stirninas serga paratuberkulioze. Panašius simptomus gali sukelti sunkios parazitinės invazijos, žarnyno infekcijos, kepenų pažeidimai, dantų problemos ar senatvinis nusilpimas. Vis dėlto medžiotojai turėtų atkreipti dėmesį į tokius gyvūnus. Pastebėjus ryškų išsekimą, neįprastą elgesį ar ilgalaikio viduriavimo požymius, rekomenduojama po sumedžiojimo informuoti veterinarijos specialistus ir, esant galimybei, perduoti mėginius tyrimams.
Jeigu gyvūnas stipriai sulysęs, ilgai viduriavęs ar turi akivaizdžių ligos požymių, tokios žvėrienos vartoti nerekomenduojama. Nors paratuberkuliozė nelaikoma pavojinga žmogui, sergančio gyvūno organizme vyksta stiprūs patologiniai procesai, o mėsa būna pakitusios kokybės. Vidaus organų ir kitų atliekų negalima palikti miške ar šerti jomis medžioklinių šunų. Tokias atliekas reikėtų utilizuoti pagal veterinarijos specialistų rekomendacijas.
Būtent todėl selekcinė medžioklė nėra vien trofėjų klausimas. Ji yra ir praktinė populiacijos sveikatos priežiūros dalis. Iš gamtos pašalinant nusilpusius, sergančius ar stipriai išsekusius gyvūnus mažinama kančia ir kartu stebima bendra laukinių atrajotojų būklė regione.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
