Prieš kiekvieną medžioklę stengiuosi išsiaiškinti, kaip bus medžiojama, kokios gyvenimo sąlygos. Vidutinio ir šilto klimato sąlygomis kaip ir viskas aišku. Vykstant į Šiaurę kyla daug daugiau klausimų: kokios lauko temperatūros, kokie reikalingi rūbai, gyvensim kaime ar stovykloje, jei joje, tai kokioje – stacionarioje ar palapinėse. Kokie atstumai nuo stovyklos iki medžioklės vietos, nes dienos ten trumpos, o atstumai paprastai nemaži. Bus kur nusiprausti ar reikia vežtis vaikiškų drėgnų servetėlių? Ar bus koks nors ryšys su pasauliu?
Šį sykį buvo sunkoka. Kanadoje viską organizavo Šenas, baltaveidis vyras, gyvenantis Albertos valstijos sostinėje Edmontone. Į klausimą, kaip medžiosime, atsakė: gal prie jauko, gal valtimis plaukiosime netoli kranto, gal važinėsime kvadrociklais. Paskui paaiškėja, kad „kvadrociklai“ – tai su įstiklintomis kabinomis side by side tipo agregatai. Su klasikiniais kvadrociklais būtume sustingę po pirmo pusvalandžio. Kur gyvensime – pažiūrėsime, gal kaime, gal palapinėse, gal cabin (o kas tai yra? Nameliai?).
Poliarinius rūbus galima nusipirkti arba išsinuomoti. Nusiunčiau visus savo išmatavimus. Nesinorėjo nieko daug pirkti, nežinia, kada dar gali tekti baladotis link poliarinio rato žiemą, kad ir jos pradžioje. Nutariau nuomotis, bet lagaminą prisikroviau turimų šiltų lauko ir apatinių rūbų – juk buvau kelis kartus vėlyvą rudenį Tolimuosiuose Rytuose, žiemą prie Baltosios jūros. Viskas buvo gerai su ta mano apranga. Kaip paskui paaiškėjo, galėjau beveik nieko nesivežti. Ir su savais nebūtų buvę labai šalta, o su tais, kuriuos davė, po apačia gali beveik nieko nevilkėti. Rūbai buvo labai geri ir tinkami toms oro sąlygoms. Ko tikrai niekad neturėjau savo, tai poliarinio miegmaišio. Šį kartą jis įėjo į nuomojamą rūbų komplektą, bet jo neprireikė.
Kelionė iš Vilniaus iki medžioklės vietos Koral Harboro trunka beveik tris dienas: Vilnius–Kopenhaga–Torontas–Vinipegas–Rankin Inletas–Koral Harboras. Lėktuvuose ir oro uostuose 30–32 valandos ir nakvynė Vinipege. Laiko skirtumas – aštuonios valandos. Koral Harboras – tai 835 gyventojų kaimas Kanados Nunavuto provincijos Sautamptono saloje. Į salą patenkama skrendant lėktuvu per provincijos transporto mazgą Rankin Inletą, turintį 2266 gyventojus. Šiaurės Kanados gyventojai – arktinė tauta inuitai, kas jų kalba reiškia „žmonės“. Jie gyvena Grenlandijoje, Kanadoje, JAV, Aleutų salose, Rusijos Tolimųjų Rytų pakrantėje ir prie šiaurinių krantų. Jie visi susišneka tarpusavyje, nors baltieji juos vadina skirtingai: eskimais, aleutais, čiukčiais.
Mano medžioklės vadas inuitas Gregas – 35 metų amžiaus. Gyvenime nėra buvęs už salos ribų. Dauguma vietinių nemoka angliškai. Labai nustebau pamatęs užrašus inuitų kalba ir jų rašmenimis.
Per metus salos gyventojams leidžiama sumedžioti apie 40 meškų. Medžiojami patinai. Kaip įrodymas apie patino sumedžiojimą gamtosaugos institucijai pristatomas penio kaulas. 26 leidžiama sumedžioti vietiniams gyventojams. Kiekvienais metais kaime traukiami burtai, kam teks laimė susimedžioti baltąjį lokį. 14 leidžiama sumedžioti kitiems Kanados ir užsienio medžiotojams. Gregas šiemet turėjo penkias užsakytas medžiokles su užsieniečiais. Aš buvau trečias.
Mano gidas Gregas savarankiškai yra sumedžiojęs 27 meškas. Baltieji lokiai dažnai ateina į gyvenvietes. Du meškinus jam teko šauti vidury kaimo ant tėvų namelio laiptų. Būdamas maždaug 20 metų amžiaus pradėjo medžioti su patyrusiais gidais kaip padėjėjas. Vyras darbštus ir taupus, negeria. Per penkerius metus susitaupė nuosavam keturračiui, vėliau ir šešiaratį nusipirko. Apie aštuonerius metus medžioja savarankiškai, turi padėjėjų, vadovauja užsieniečių medžioklėms. Puikiai išmano savo transporto priemonių konstrukcijas ir aptarnavimo reikalus. Ryte išvažiavę po valandos turėjome sustoti – pradurta šešiaračio padanga. Užtaisyti skylę nenuimant rato truko apie 10 minučių. Vakare grįžtant nutrūko keturračio variatoriaus diržas. Pakeisti nauju prireikė 30–40 minučių.
Medžioklėje pagrindinis transportas – side by side keturračiai arba šešiaračiai. Valtys tokiu metų laiku naudojamos labai retai, o palaukimas prie jauko – jeigu tas jaukas yra į krantą išmestas banginis. Visada vyksta dvi transporto priemonės. Per dieną kiekvienas po keletą kartų užklimpsta sniege ar įlūžta į užšalusią balą ar upeliuką. Būna gedimų ar padangų pradūrimų, reikalinga pagalba. Prieš dvejus metus žuvo du užsieniečiai medžiotojai. Kol vienas gidas traukė kitą, įlūžusį su šešiaračiu į balą, medžiotojai stovėjo ir žiūrėjo. Netikėtai prisėlino meška ir juos užpuolė, abu žuvo. Kol Gregas su Riku porą valandų lupo mano sumedžioto lokio kailį ir tvarkė mėsą, man liepė pasiimti šautuvą ir dairytis aplinkui, ar nesiartina koks smalsus meškinas.
Naudojami paprasti (Remington, Tikka) 338 kalibro šautuvai. Alkoholis draudžiamas. Jeigu organizatoriai alkoholio randa bagaže ar užuodžia sklindant nuo medžiotojo – medžioklė baigiasi iškart. Vietiniai, kurie medžioklėje nedalyvauja, atsiveža stipriųjų gėrimų, kai prisieina reikalas apsilankyti kontinente už Nunavuto teritorijos. Kontinento, ir juo labiau salų, inuitų kaimų parduotuvėse ir vietinėse avialinijose alkoholio nėra.
Medžioti turėjau nuo spalio 25 iki gruodžio 5 dienos. Paprastai reikalauja rezervuoti 10–14 medžioklės dienų. Grįžimo bilietai turi būti su galimybe keisti skrydžio datą. Medžioklė baigiasi iškart po trofėjaus sumedžiojimo. Man pasisekė – sumedžiojau puikų labai seną patiną pirmos medžioklės dienos vidurdienį.
Tą dieną oras buvo geras. Gregas liepė pasiimti reikalingus daiktus, jeigu reiktų nakvoti kitur. O kur kitur? Šiaip planuojame grįžti į viešbutį, bet jeigu sumedžiotume vėlai ir grįžti būtų labai toli ir tamsu, tai nakvosime kabinoje. Pasiėmiau, kas atrodė reikalinga tokiam atvejui. Tikriausiai toje kabinoje bus galimybė išsivirti arbatos, ilgą tamsų vakarą prie generatoriaus švieselės paskaityti knygą.
Iš viešbučio išvykome septintą ryto. Matėme visai nemažai gyvasties. Po valandos pamatėme sprunkančią poliarinę lapę, vėliau tolumoje pasirodė karibu (Šiaurės Amerikoje taip vadinami šiauriniai elniai), tada sutikome baltųjų lokių šeimynėlę – patelę su dviem jaunikliais. Privažiavome jūros pakrantėje keletą namelių. Pasirodo, tai inuitų vasarnamiai. Čia vasarą jie atvyksta tiesiog pabūti ir pastovyklauti.
Po kurio laiko tolumoje pasimatė dar vienas vienišas namelis. Privažiavę prie jo pamatėme fanerinį statinėlį dvigubomis sienomis ir faneriniais gultais viduje. Viena siena smarkiai apdraskyta, o kita pralaužta kiaurai ir visi viduje buvę daiktai (išskyrus prie grindų pritvirtintus gultus) išmesti į lauką. Aplink mėtėsi striukės, kažkokie kiti skudurais tapę daiktai, plastmasiniai kanistrai. Pasidarbavo lokys.
Važiuojam toliau. Prieš 11-tą valandą mano vedliai tolumoje pamatė vienišą lokį. Tolimatis nieko neparodė, tad atstumas turėtų būti nuo 1 iki 1,5 kilometro. Eina pačiu pajūriu. Privažiuoti arčiau nėra galimybės – labai šlapia, be to, baisu visai nubaidyti į jūrą. Laukiame, kol pats prieis arčiau mūsų ar išeis į sausesnę vietą. Lyg ir juda reikiama kryptimi. Palengva važiuojame link jo. Mano šešiaratis pralaužia ledą ir priekinis tiltas prasmenga. Nei pirmyn, nei atgal, reikia traukti. Lokys dar toli, jam mūsų veiksmai nelabai rūpi, jis lapatuoja sau toliau, tolsta nuo jūros.
Susitvarkę važiuojame arčiau lokio, norime įvažiuoti tarp jo ir vandens. Mūsų medžioklės objektas jau žygiuoja tvirtu gruntu, pamažu pradeda bėgti. Reikia privažiuoti iki tinkamo šūviu atstumo, išsiropšti iš šešiaračio, užsitaisyti šautuvą, nusitaikyti ir tiksliai iššauti. Pavyko. Po to privalomas meškai kontrolinis šūvis, ir dar vienas. Laukiame apie 10 minčių, reikia įsitikinti, kad tikrai nebegyvas. Sunku nustatyti, ar dar kvėpuoja, ar kailį kedena vėjas. Bandome eiti artyn. Šautuvai paruošti, bet jų nebereikia. Kaip sakoma – atleisk, ledynų šeimininke, ir ačiū Medeinei.
Kol gidai tvarko trofėjų, aš su šautuvu vaikštinėju aplinkui ir dairausi į šonus. Gregas liepė mus visus saugoti. Lokys pasirodė labai senas, dantys smarkiai nudilę, nors skrandis pilnas ruonienos.
Link namų pajudėjome po 15-tos valandos. Keletą kartų reikėjo kurį nors iš mūsų traukti iš pralaužos ar pusnies. Gregui teko keisti variatoriaus diržą. Jau beveik sutemo, o miestelio šviesų dar nesimato. Varome maksimaliu greičiu, kiek leidžia akmenuota vietovė. Akmenų labai daug ir visi aštrūs, stebiuosi, kaip taip atsitiko, kad tik vieną kartą pradūrė padangą. Gidai sustojo parūkyti. Gregas sako: gaila, kad lokys sugadino kabiną, būtume galėję ten pernakvoti, dabar turime nusigauti iki viešbučio. Buvau labai dėkingas tam lokiui, kuris tai padarė, be to, dabar žinau, kas yra kabina.
Medžioklė išėjo trumpa, bet įspūdžių pakako.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
