Dainius – labai spalvinga asmenybė. O trumpai: medžiotojas apie medžioklę! Jo aistra – pati medžioklė, knygos apie medžioklę ir jos istoriją, senoji medžioklės fotografija, istorijos apie ją, medžiotojiška kulinarija, renginiai medžiotojams ir apie medžiotojus visuomenei ir net televizijos laidos apie medžioklę.
Daugybė pomėgių
Dainiaus profesinė veikla susieta su priesaika tarnauti Lietuvai. Jis dvidešimt dvejus metus buvo Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemos pareigūnas. Jau dvylika metų tarnauja kaip karys savanoris. Nors šiuo metu dirba, galima sakyti, civilinį darbą, bendruomeninė ir visuomeninė veikla jam – kaip antras kūnas.
Jis net kelių visuomeninių organizacijų narys: Kurtuvėnų medžiotojų būrelio valdybos, Kurtuvėnų bendruomenės, Lietuvos respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų tarybos, Lietuvos policijos veteranų asociacijos. Lyg to būtų maža, puoselėdamas pirmojo oficialaus kario savanorio kurtuvėniškio Stasio Butkaus atminimą, įsteigė jo vardo labdaros ir paramos fondą šio iškilaus tautos sūnaus atminimui puoselėti.
Be darbo, visuomeninės veiklos ir medžioklės pašnekovo gyvenime yra ir daugiau pomėgių: istorinių faktų medžiagos rinkimas ir kolekcionavimas, domėjimasis senovine technika, fotografija, istorine, filosofine, asmens tobulėjimo literatūra, bitininkyste. O kur dar kulinarija! Šio hobio vedamas Dainius įgijo ir virėjo specialybę. „Draugai ir bičiuliai juokais sako: kaip tu tiek suspėji? Aš juokais atsakau: mes visi turime paroje 24 valandas, tik klausimas, kaip jas išnaudojame“, – pakomentavo mūsų pašnekovas.
Medžioklė – nuo vaikystės
„Mano gimta vieta yra Kėdainių rajono Palonio kaime. Kai buvo penkeri metai, tėvai grižo į savo gimtąsias vietas: iš pradžių į Varputėnus, o po poros metų į Bubius. O pats nuo 1992 m. gyvenu Kurtuvėnuose. Šios vietovės yra Šiaulių rajone, tai galiu teigti, kad likimas suteikė galimybę gyventi nuostabios gamtos apsuptyje“, – pasakojimą apie save pradėjo Dainius.
Būti medžiotoju – jo vaikystės svajonė. Tėvas ir seneliai buvo medžiotojai. „Gaila, bet mano vaikystėje seneliai dėl garbaus amžiaus jau nebemedžiojo, o tėvas nebuvo labai jau azartiškas medžiotojas. Tačiau mano senelis, mamos tėvas Julijonas Stanelis, duodavo pačiupinėti man, pypliui, šautuvą, kuris nuostabiai kvepėjo paraku. Ūgtelėjęs gavau ir iššauti, – prisiminimais dalijosi medžiotojas. – Specialiai eidavau su seneliu į Kurtuvėnų bažnyčią, kur jis su kaimynu skambindavo varpais, o grįžus leisdavo iššauti į orą iš šautuvėlio, užtaisyto dūminiu paraku. Tai buvo džiaugsmo kupinos akimirkos!“
Dar Dainius pamena, kad gaudavo pramogą iššauti į žvakę. Pasirodo, buvo toks medžiotojų žaidimas: užtaisai tūtą kapsule, uždegi žvakę ir iš 1–2 metrų šauni į ją. Jei oro srautas nuo kapsulės užpučia liepsną, vadinasi, pataikei. „Tas senelio Julijono šautuvas pas mane laikomas kaip didžiausia relikvija ir atminimas. Šautuvėlis pirktas 1956 m. Šiauliuose, 88-oje ūkinių prekių parduotuvėje“, – šautuvo istoriją pristatė medžiotojas.
Dainius taip pat klausydavosi senelio pasakojimų apie jo medžiokles. Vienas įstrigo – kaip dvarininko pagarbos ženklas vietiniam žemdirbiui: „Kurtuvėnų dvaro valdytojas grafas Pliateris atsiuntė pas senelį ūkvedį. Senelis tuo metu valdė tik keliolika hektarų žemės. Ūkvedys pasakė, kad savaitgalį pons su svečiais medžios kiškius ir ar gali eiti per senelio žemę. Senelis buvo ne prieš, pasiūlė ne tik eiti, bet ir medžioti.“
Taigi būdamas pyplys nežinojau, ko norėsiu ir kuo būsiu užaugęs, tačiau kad būsiu medžiotojas – tai jau tikrai, sako Dainius.
„Kai tėtis išeidavo į medžioklę ir vakare grįždavo su „kiškio pyragu“, vaišindavomės jo pietų likučiais – tais pačiais lašiniais ar duona, pasivaikščiojusia miške. Kai ūgtelėjau, maždaug dešimties metų, išprašiau tėčio eiti kartu į kiškių medžioklę. Buvo tada pasakyta: jei viską suruošiu medžioklei ir ryte tėtį pažadinsiu 7 valandą, galėsim keliauti kartu. Viską suruošiau, o kad nepramiegočiau, net pora žadintuvų nustačiau, miegodamas būdravau, bijojau pramiegoti medžioklę. Ryte pažadintas tėtis gerokai nustebo, bet kas sutarta, tas sutarta. Pirma medžioklė ir pirmas krikštas įvyko.“
Štai taip, žingsnis po žingsnio, Dainiui pavykdavo išvykti ir sudalyvauti medžioklėje kaip varovui. „Žinoma, pavargdavau, sušaldavau, sušlapdavau, bet buvau laimingas. Pamenu linksmą nutikimą iš vaikystės, kai su tėčiu nuvykome į medžioklę. Po varymo grįžau su varovais prie medžiotojų, bet tėčio ten nebuvo. Girdžiu, vienas medžiotojas sako: „Mačiau, agronomas per laukus nubėgo.“ Pareina tėtis, o aš klausiu, kur tu bėgai, jis sako – niekur. Tada paaiškėjo, kad medžiotojai kiškį dar pavadina agronomu, o mano tėčio specialybė buvo agronomas“, – nusijuokė medžioklis.
Nors šeimoje Dainius augo su broliu ir sese, nė vienas iš jų medžiokle nesusidomėjo. Matyt, kažkas iš aukščiau nusprendė, kad ir vieno ligonio užteks, juokauja pašnekovas. „Paauglystėje daug laisvo laiko praleisdavau gamtoje, žvejojau, dalyvavau mokyklos gamtos draugijos veikloje, Dubysos aukštupyje stebėdavau žvėris, gamtos reiškinius ir svajodavau, kaip užaugsiu ir medžiosiu šiuose miškuose – svajonė išsipildė ir nuo 1992 m. esu medžiotojas.“
Daugelis mūsų stengiasi, kad sūnūs ar dukros eitų mūsų keliais, taptų medžiotojų bendruomenės nariais. Dainius turi du pilnamečius vaikus – dukrą Dovilę ir sūnų Julijoną, – bet kol kas nė vienas neseka jo pėdomis, nors vaikystėje pažinties su medžiokle neišvengė. „Su sūnumi pirmą kartą buvome ančių medžioklėje, kai jam buvo dveji, ir tai tapo mūsų ilgalaike tradicija – kasmet vykti į tokią medžioklę, kaip ir dalyvauti medžioklių su varovais sezono atidarymuose“, – patikino medžiotojas.
Požiūris į medžioklę ir trofėjus
Per daugiau nei trisdešimt metų medžioklių daug įvairiausių nuotykių, patirčių ir įvykių įvyko. Keitėsi medžioklės politika, kultūra ir medžiojamoji fauna.
„Skirtingai nei daugelis kolegų, kalbintų šio žurnalo redakcijos, beveik nesu medžiojęs už Lietuvos ribų ir nesu parsigabenęs jokių trofėjų – gal ateityje susigundysiu. Suprantama, kad pirmieji medžioklės potyriai buvo su sovietmečio medžioklės kultūros tradicijomis. Vis dėlto su kai kuriais požiūriais dėl nomenklatūros nesutinku, nes medžiojo ir „paprasta liaudis“ – ir vairuotojas, ir gamyklos darbininkas ar mokytojas. Medžiotojai buvo gerbiami už sumanumą ir indėlį į medžioklę, o ne už užimamas pareigas. Visada matydavau pagarbą vyresniam kolegai, dabar tai pastebiu rečiau, gal kad pats esu vyresnis už daugelį kolegų“, – svarstė pašnekovas.
Pirmasis ir vienintelis Dainiui Kurtuvėnų medžiotojų būrelis buvo jo medžiotojiško ugdymo mokykla. „Ilgus metus jam vadovavo Kęstutis Šufinskas, o dabar vadovauja mano medžioklių mokytojas Jonas Jankevičius. Iš jo gaudavau įvairios medžioklinės literatūros, žurnalų ir patarimų. Būna, kai tau, jaunam medžiotojui, patyrę medžiotojai atrodo kaip „medžioklės Dievai“. Tada kyla noras būti tokiam pat šauniam ir sumaniam kaip jie. Manau, medžioklės klubai ir būreliai tikrai turi nemažą įtaką ugdant medžiotojus ir formuojant medžioklės kultūrą. Nemažai aplankiau Lietuvos vietų klubų ir būrelių, ir kartais pabendravęs lengvai supranti, kas ir iš kokio lizdo“, – išreiškė nuomonę Dainius.
Kraštas, kuriame pašnekovas medžioja, vaizdingas ir miškingas, tačiau čia žvėrių nėra gausu, nes mažai dirbamos žemės ir žemės ūkio naudmenų. „Visuomenė klaidingai supranta, kad kur daugiau miškų, ten daugiau žvėrių. Gal grybų, bet ne žvėrių… Beje, ir miškus šukuodami grybautojai nemažai jų išbaido“, – atkreipė dėmesį Dainius.
Jis yra sumedžiojęs įvairių žvėrių ir turi trofėjų, bet teigia ilgainiui supratęs, kad tikrieji medžioklės laimikiai jam yra kiti: „Pasistengsiu paaiškinti. Sveikinu kolegas, kurie kaupia trofėjus, sudaro kolekcijas, tik reikia pamąstyti, kas bus su jomis toliau? Kažkada viename medžioklės žurnale perskaičiau Medininkų tragedijos liudininko Tomo Šerno mintis apie medžiotojus, kaupiančius trofėjus… Klausimas: kas toliau, kai neliks šių trofėjų autoriaus, koks kolekcijų likimas? Ar tai bus puoselėjama kaip medžiotojų, artimųjų atminimas? Ar išdovanojama, parduodama kaip interjero dovana ar žaliava gamybai? Čia man ir kilo mintis, ar mūsų medžiotojų bendruomenė negalėtų sukurti Lietuvos medžiotojų namų, kuriems būtų galima perduoti šį palikimą ir jie gyventų antrą gyvenimą? Turiu minčių tokią vietą įsteigti Lietuvoje.“
Medžioklės ir idėjos
„Kai atsiduriu miške su šautuvu, jaučiu kitas emocijas, nei būdamas jame su fotoaparatu ar šiaurietiško ėjimo lazdomis. Tampu atsakingas už savo veiksmus ir paleistą šūvį, todėl vertinant tai man geriau emociniai laimikiai, nes paleisto šūvio, kaip ir žodžio, nesugrąžinsi“, – poetiškai svarstė Dainius.
Pašnekovas itin mėgsta medžiokles sėlinant, kai gali paklajoti po mažiau tyrinėtas vietas. Pasigrožėti nebūtinai gyvūnais, o įdomiu medžiu, akmeniu, praeiti pro buvusią sodybvietę, kurią mena likusi obelis ir pamatų akmuo…
„Supranti, kad kadaise čia virė gyvenimas, gimė, augo vaikai, gyveno žmonės Dievo dienoje su visais žmogiškais vargais ir džiaugsmais. Smagu man ir medžioklės varant, nes tada bendraminčių būryje daug gerų emocijų, istorijų, pasakojimų. Na, turime mes, medžiotojai, savo subkultūrą, ir ne visiems ją suprasti“, – patikino pašnekovas.
Kadangi medžioklė Dainiaus mintyse nuo vaikystės, jam visada kildavo klausimas, kas ir kaip šiuose kraštuose medžiojo seniau. „Pradėjau kalbinti senuosius medžiotojus ar buvusių medžiotojų šeimos narius, užrašinėti prisiminimus, rinkti fotografijas. Nedaug, bet šis tas pavyko“, – kuklinosi kolekcininkas.
Taip jis susipažino su šviesaus atminimo Elena Burduliene, kuri Šaukėnuose (Kelmės r.) įkūrė kraštotyros muziejų ir jame skyrė dėmesio medžioklės temai. „Apsikeitėme istoriniais laimikiais. Taip kilo mintis 2008 m. su kurtuvėniškiais medžiotojais surengti parodą Kurtuvėnų medžiotojų takais. Paroda pavyko ir įvyko. Džiugu, kad mano idėja patikėjo ne tik kolegos, bet ir tuometinis Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis, Šiaulių miškų urėdijos urėdas Stasys Pališkis bei esamas Šiaulių LMŽD pirmininkas Algirdas Baikauskas. Šie medžiotojai bendradarbiavo ir rėmė renginį. Paroda buvo eksponuojama net kelis mėnesius. Ši paroda buvo paskatinimas ir suvokimas, kad medžiotojai turi išeiti „iš miško“ ir būti visuomenėje, bendrauti ir bendradarbiauti pristatydami medžioklę kaip suprantamą istoriškai susiklosčiusį dalyką, o medžiotoją – kaip visuomenės gerbiamą narį ir medžioklės istorinio tvarumo saugotoją ir puoselėtoją“, – paaiškino Dainius.
Vartant surinktus istorinius šaltinius, pašnekovui prieš akis iškyla Kurtuvėnų krašto medžioklės asmenybė – miškininkas Leonardas Mejeris. „Jis rašė medžioklei aktualiomis temomis, vertė straipsnius iš užsienio žurnalų, kėlė medžioklės bendruomenės problemas. Vienu jo verstu nuotaikingu pasakojimu Medžiotojo pasiaukojimas noriu pasidalinti ir su jumis. Ši nuotaikinga istorija – paliudijimas apie to laikmečio medžiotojus ligonius, kurių galvoje vis kirba medžioklė.“
Visose veiklose – medžioklė
Kita Dainiaus aistra, kaip jis pats įvardija, yra laužo linksmybės. „Gal dėl to, kad tėtis buvo medžiotojiškos sriubos virtuozas rajone. Jis buvo savotiškas Kurtuvėnų ir Bubių švenčių simbolis. Jo verdama medžiotojiška sriuba šurpa tapo neatsiejama renginių dalimi. Jei suskaičiuotume, tai ne šimtais litrų išeitų, bet tonomis! Tai ir aš nuo mažens mėgau gaminti. Pati pradžia buvo visokiausi sausainiai, žagarėliai, vėliau rimtesni patiekalai. O dabar man labiausia patinka gaminti ant laužo, grilio, lauke virti, kepti patiekalai. Žinoma, to nedarysi kasdien, bet kai yra galimybė, visada gaminu. Juk kai esi medžiotojas, kyla noras tą medžioklės laimikį gardžiu kąsneliu paversti…“ – kalbėjo Dainius.
Čia jis mini ir bičiulį medžiotoją Ričardą Bracevičių: „Pradėjęs sekti mano pavyzdžiu, šiandien jis jau mane gerokai aplenkė ir tapo puikiu lauko virtuvės ir žvėrienos gaminių šefu. Būdamas medžiotojiškos sriubos virimo pradininku savo krašte, ėmiausi dalyvauti renginiuose. Jau penkti metai su komanda dalyvaujame Rusnėje vykstančiose žuvienės virimo varžytuvėse. Pernai ir pirmą vietą parsivežėme žuvienės sriubos kategorijoje. Pernai su Tauro rago komanda laimėjome pirmą vietą Lietuvos čempionate. Užvenčio kopūstienės čempionatuose taip pat jau penkmetis dalyvaujame. Čia esu ir teisėjas, ir čempionato iniciatorius. Labai norėtųsi daugiau medžiotojų komandų matyti tokiuose renginiuose, tai galėtų būti ženklu ir tam tikros kultūros parodymu visuomenei. Taip greičiau pakeistume požiūrį į mus, medžiotojus“, – dalyvavimo renginiuose naudą pristatė pašnekovas.
2017 m. jam kilo mintis organizuoti renginį ne tik su istoriniais motyvais, bet ir su kulinarine potekste. Taip gimė renginys Kurtuvėnų dvaro ratinėje – konferencija Lietuvos medžioklė istorijoje, mene kultūroje ir visuomenėje. „Čia labai pagelbėjo Vilniaus universiteto doc. dr. Salvijus Kulevičius, padėjęs prikviesti įdomius ir kompetentingus pranešėjus. LMŽD Šiaulių skyriaus pirmininko A. Baikausko jau įtikinėti nereikėjo, jis net sumanė fotografijų parodą, kurią pristatė Marius Kavaliauskas ir Jovitas Parvainis. Tik nelabai sutarėme dėl mano minties organizuoti medžiotojiškos sriubos virimo varžytuves, bet jos įvyko ir nuo tada tapo tradiciniu LMŽD Šiaulių skyriaus renginiu, o nuo 2022 m. – ir Lietuvos LMŽD renginiu. Šiandien jau kirba mintyse ir kita Lietuvoje neįgyvendinta mintis – medžioklės reikmenų bagažinių turgus! Manau, mūsų medžiotojų bendruomenei svarbus tvarumas ir galimybė daiktams suteikti antrą gyvenimą“, – sakė gausybę idėjų turintis medžiotojas.
„Gyvenime net sapnuoti nesapnavau, kad savanoriausiu Tauro rago laidoje ir eteryje būsiu pristatomas kaip šios laidos kūrybinės grupės narys. Dėkoju už tai šviesaus atminimo Artūrui Čalutkai ir Osvaldui Čalutkai – už galimybę savo mintis realizuoti. Vis tos mano idėjos, galvojimas, kad temos bus aktualios ne tik man, gal ir kokią išliekamąją vertę turės. Beje, viena pirmųjų laidų buvo nufilmuota Kurtuvėnų medžiotojų būrelyje. Dalyvaudamas šioje laidoje turiu galimybę labiau pažinti Lietuvos miškus, medžiotojus, daugiau išgirsti, pamatyti, užrašyti, patirti – ir man tai neįkainojamas laimikis. Klausimas: kas bus su šiais patyrimų trofėjais?! Turiu svajonę, kad gims knyga su mažiau faktų ar skaičių, bet kupina medžiotojiškų emocijų, įspūdžių, humoro ir rimtų filosofinių pamąstymų. To palinkėsiu sau! O kolegoms linkiu: kurkime ir puoselėkime medžiotojiškas tradicijas kartu.
Rekomenduočiau visiems būsimiems medžiotojams paskaityti tokius veikalus kaip Adomo Mickevičiaus „Ponas Tadas“, Zeno Kruczynskio „Dažai ar kraujas“, Henry‘io Davido Thoreau „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Tai leistų į medžioklę pažvelgti per kitokią prizmę. Baigiant šį interviu norėčiau pacituoti ištrauką iš poemos „Ponas Tadas“:
Ir aš tiek daug saviems miškams skolingas!
Šaulys ne koks, medžioklėj laimės neieškojau, –
Draugų pašiepiamas, aš svajones medžiojau.
Tyloj ant kupsto sėdęs miško tankumyne,
Aš, būdavo, raizgau svajų žavingą pynę.
Aplinkui samanos štai pūpso sidabrinės,
Pamargintos sunka sutraiškintos mėlynės.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
