Autorius: Kostas Slivskis
Prabėgo pora dešimtmečių, kai privačių miškų savininką Mindaugą Preibį pakvietėme tapti Kontaučių (Plungės r.) medžiotojų klubo nariu. Jis medžiotojo kelią pradėjo Purvaičių klube, tačiau tarp kontautiškių greitai pritapo ir šiuo metu (nuo 2018 metų) yra kolektyvo vadovas. Reikia pripažinti, jog pastaruoju metu, jam vadovaujant, dar kilnesnės tapo medžioklės. Ne gėda į medžiokles klube ir svečią pasikviesti, kai daugelis miškų apstatyti varovų bokšteliais, o tuose miškuose pilna visokių žvėrių ir vyksta šaunios medžioklės, bendraujama su vietos gyventojais. Būčiau neteisus, jei nepasakyčiau, jog Mindaugas į klubo gyvenimą įnešė griežtumo – pirmiausia reikalaudamas, jog nepriekaištingai būtų vykdomi medžioklės įstatymai.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Dabar, kai pasižiūriu iš pusšimčio mano medžioklės metų atstumo, šimtu procentų galiu patikinti, kaip per tą laiką pasikeitė M. Preibio valdomi ir jo nuosavybės miškai, miškų keliai. Ne be reikalo speciali komisija prieš keletą metų jo valdai šalyje skyrė pirmąją vietą.
O juk prieš tą pusšimtį metų ne po gražiausius, kaip dabar, jau bujojančius jo beržynus, išpuoselėtus eglynus, atsiradusį maumedyną, o pilnus krūmynų tuometinius miškus nepravažiuojamais keliukais murdėmės. Suprantama, ir tada džiaugėmės medžiokle, bet kaip dabar viskas pasikeitė…
Dabar Mindaugo valdoje esančioje erdvioje pašiūrėje, jo pakrikštytoje Balaganu, daugybę kartų pietauta per medžiokles ir net surengti medžioklės sezono uždarymai prie degančio laužo. Būta net tokių išskirtinių medžioklių, jog greideriu prastumdytas sniegas net iki bokštelio medžioklei su varovais. Miško keliukais gali lengvąja mašina važiuoti – patikėkit, tai labai daug jam kainavo, o visu tuo naudojasi klubo medžiotojai. Svarbiausia – iš Mindaugo nesu girdėjęs jokio bambesio.
Dar būtina apie Mindaugą pasakyti – jis daug kartų tapo sezono medžioklių karaliumi. Tačiau, patikėkit, ne į kiekvieną žvėrį šautuvą kelia. Jis daug medžioja, o supratimas atėjo daug skaitant apie žvėris, medžioklės būdus ir, galiausiai, per įgytą praktiką.
„Žvėrių takais patraukiau 2004 metais. Mane, jau Purvaičių būrelio narį, Kontaučių klubo medžiotojai pakvietė į susirinkimą ir pasiūlė ateiti pas juos. Net nustebau… Tai dabar medžioju dviejuose kolektyvuose, bet daugiausia kontautiškių.
Pirmąjį savo žvėrį sumedžiojau Purvaičių klubo medžioklės plotuose. Medžiojome tykodami. Kaip šiandien atsimenu, prie bokštelio atbėgo aštuoni šernai – visi šautini. Gegužės mėnuo, šviesu, dar tik 21 valanda, matomumas puikus, atstumas iki šernų 30–40 metrų. Medžiojau lygiavamzdžiu šautuvu, nes karabino dar neturėjau. Į šerną šoviau kulka. Knisliai nurūko į mišką. Na, taip, daug kam būna, kad nekliūna…
Po kelių vakarų – vėl medžioklė. Įsitaisiau tame pačiame bokštelyje. Prie bokštelio atėjo du šernai – abu kuiliukai. Šaunu. Šernai nubėga. Mano paieška bevaisė – šerno nerandu. Važiuoju į Purvaičių klubo namelį ir galvoju – kažin ar aš galėsiu, ar sugebėsiu būti medžiotoju, kai iš taip arti nepataikau į žvėrį.
Kolegos klausia: kokiu šoviniu šovei? Pasakiau, kad kulka, atstumas buvo apie 30 metrų. Vienas patikino, jog iš tokio atstumo reikia šauti šratais (dabar jau šratais šauti į šerną nevalia), tada kris vietoje. Tačiau sutarė, jog dar reikia paieškoti. Atsivežėme šunį – atrado. Man džiaugsmo daug – sumedžiotas pirmasis mano žvėris. Jau ėmiau galvoti, gal ir galėsiu tapti medžiotoju. Prie stalo sulaukėme ir rytmečio…
Po kelių dienų dar sumedžiojau šernioką. Kai per savaitę sumedžiojau du šernus, supratau, kad tas hobis mane jau pavergė – galėčiau kiekvieną dieną medžioti. Dabar jau kaip ir būtina, nes ūkininkai reikalauja mažinti žvėrių skaičių, kad pasėliams nedarytų žalos“, – apie pirmąsias savo medžiokles pasakojo M. Preibys.
Kas buvo užsukęs į jo medžioklės pirtelę, kurios svetainėje ir antrame aukšte sukabinti trofėjai, net nepatikės, kad per tuos porą medžioklės dešimtmečių sukaupta ši didžiulė trofėjų kolekcija. Stirninų ragų jau gal šimtas, šernų iltys, devynių tauriųjų elnių ragai, o vienas įvertintas sidabro medaliu. Dar Afrikoje sumedžioti trofėjai. Ant sienos garbingiausioje vietoje – vilko galvos iškamša.
Kas buvo užsukęs į jo medžioklės pirtelę, kurios svetainėje ir antrame aukšte sukabinti trofėjai, net nepatikės, kad per tuos porą medžioklės dešimtmečių sukaupta ši didžiulė trofėjų kolekcija.
„Medžioklė mano gyvenime itin svarbi. Turiu daug miškų, užsiimu miškininkystės verslu, tad beveik nėra dienos, kad nebūčiau miške – neišvengiamai matau įvairiausių žvėrių pėdų, pačių žvėrių. Man visi medžioklės būdai patinka, net bebrų medžioklė, klube kartais net specialiai surengiamos lapių ir mangutų medžioklės. Bet elnių medžioklė per rują vis dėlto yra išskirtinė, vien dėl tų žvėrių kovų, maurojimo, noro paleisti šūvį tik į medžiotiną. Žinoma, jei to žvėries ragai įspūdingi, laiku sumedžioti, tai viskas gerai, bet aš nevengiu sumedžioti ir tikriausią selekcinį, nors ragai tebus tik keliašakiai.
Galėčiau pasakoti apie kiekvieno elnio sumedžiojimą, nes prisimenu puikiai. Turbūt kaip kiekvienam, taip ir man išskirtinis dalykas, kai sumedžioji pirmąjį taurųjį elnią. Ne prie vieno buvau prislinkęs ir… nesiryžau šauti, nes apie selekciją dar nieko dorai nežinojau.
Kartą prislinkau, bet šauti taip ir nesiryžau, o paskui paaiškėjo, jog buvo šautinas ir gal net medalinis. Na ir kas, tegu sau gyvena… Paskui įsigalvojau: o kurių velnių aš einu į medžioklę, jei nešaunu nė į medžiotiną? Tas elnias buvo dešimties metų, ragai verti medalio. Gal aš ir per daug atsargus tapau. Ne vieną ir ne du panašius elnius esu matęs. Tačiau, kai esi vadovas, privalai klubo nariams rodyti pavyzdį ir nespausti gaiduko svirtelės, jei nors kažkiek suabejojai.
Manau, man medžioklės rezultatams padeda tai, kad sutampa darbas ir pomėgis – aš daug laiko praleidžiu gamtoje. Deja, dabar tie galiojantys medžioklės įstatymai tikrai yra sunkinantys medžiotojų gyvenimą. Kai kurių nutarimų net sunkiai suprantama logika. Visai nesuvokiama tai, kad itin padaugėjo vilkų, ir to niekaip kitaip nepavadinsi, kaip bizniu dėl iš Europos gaunamų pinigų. Tai neabejotinai yra prieš gamtą. Dėl papjautų gyvulių daroma didžiulė žala ūkininkams.
Nuostoliai apmokami, bet tie pinigai galėtų atitekti tam, kad būtų išsaugota kuri nors nykstanti gyvūnų rūšis.
Galiausiai, kas pasakys, kiek vilkai sudrasko kanopinių žvėrių, o mes už medžioklę mokame. Pajamos į valstybės biudžetą – apytiksliai apie 50 milijonų. O kiek dėl medžioklės sukurta darbo vietų…
Niekada ūkininkų gyvuliai nesudraskydavo aptvarų ir neišsibėgiodavo, o dabar nespėjama jų gaudyti. Akivaizdu, kad vilkai bėgioja apie aptvarus, baido gyvulius – ir šie, pralaužę elektrinius piemenis, išsibėgioja. Nustato limitą, o ar pagalvoja apie vilko sugebėjimus? Be jokio limito šiandien jau nesuvaldysi situacijos – vilkai net į žmonių kiemus, į miestus ateina.
Arba štai – medžioji tykodamas. Prieš pat pusiaunaktį šovei į šerną. Nubėgo. Paieškai reikia atsivesti šunį ir jau prasidėjo kita diena – vėl išrašyk naują medžioklės lapą. Juk tai ta pati medžioklė, kuriems galams tas kitas lapas? Antroje pusėje užrašei, kad daroma paieška, ir turėtų būti viskas. Panašių nesuvokiamų įstatymų – daugybė. Na, nepasitikima medžiotojais ir tiek, nors būtent medžiotojai yra lyg kokie ūkininkai ir stengiasi gausinti žvėrių populiacijas. Kad ir ką šnekėtų esantieji prieš medžioklę – žvėrių tik daugėja.
Gal prieš kokius dešimt metų mudu kalbėjomės apie smulkiosios faunos naikinimą per šienapjūtę. Juk priimtų nutarimą Aplinkos ministerija, kad traktoriui būtina šienaujant važiuoti nuo vidurio lauko, tada šienapjovės išsigandę žvėreliai nubėgtų į mišką. Dabar traktorius suka aplink šienaujamą pievą, o į vidurį susibūrę kokie kiškiukai ir stirniukai žūsta šienapjovės agregate. Tai išspręsti būtų visai paprasta reguliuojant išmokas. Nesilaikai gamtosaugos reikalavimų – išmokos negausi“, – taip apie dabartinę medžioklę mano klubo vadovas.
Kontaučių medžiotojų klubas 2024 metais švenčia savo 60-metį. Vienas Dievas žino, ar tas klubas kada nors švęs 100-metį. Pasak Mindaugo, keičiasi visuomenė – keičiasi požiūris į medžioklę. Jis pastebi, jog kai kuriuose medžioklės kolektyvuose atsirado susvetimėjimas, kai kas linkęs į individualias medžiokles, o tai išderina bet kurio kolektyvo gyvenimą: „Gal nežiūrėkim, kas bus ir ar bus, jei klubas švęs šimtmetį, o darniai išgyvenkim dešimtmetį, o paskui gal dar… Neabejotinai didžiausią įtaką daro dalis visuomenėje esančiųjų prieš medžioklę. Ta dalis – tai žmonės, kurie nė žalio supratimo neturi apie būtinybę reguliuoti žvėrių skaičių, kad ūkininkams, miškų savininkams netektų sukti galvų dėl žvėrių daromų nuostolių.
Liūdniausia, kad jokia valdžia neatsižvelgia į tikrų gamtininkų, gamtos mokslininkų, miškininkų rekomendacijas. Yra Europos pinigai, parengė projektą, gavo lėšų, o ar bus iš to nauda gamtai – jau nesvarbu. Kad ir kaip būtų, mūsų klubas netrukus švęs savo jubiliejų, ir nieko kito nelieka, kaip tik palinkėti sėkmės. Medžioklei valio!“
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
