Slavomiras Tabero yra Plėšriųjų paukščių asociacijos vadovas. Plėšriųjų paukščių augintojas, veisėjas, stebėtojas ir tyrinėtojas jau daugiau nei 23 metus. Jis su šeima yra Pelėdų parko įkūrėjas. Pats veda edukacijas vaikams ir suaugusiesiems, aktyviai dirba dėl sakalininkystės išsaugojimo bei medžioklės su plėšriaisiais paukščiais tradicijų atgaivinimo Lietuvoje. Straipsnių ir knygų apie plėšriuosius paukščius autorius. Naujausia jo knyga Plėšrieji paukščiai ir jų ryšys su žmonėmis skirta visuomenei supažindinti su sakalininkyste. Slavomiras taip pat ir medžiotojas.
Mokiniai ir kolegos apie jį labai šiltai atsiliepia: nors dažnai atrodo rimtas ir rūstus, bet iš tikrųjų su juo bendrauti labai lengva, nes yra nuoširdus ir turi gerą, savotišką humoro jausmą, nesibaido ironijos ir sarkazmo. Iš šio žmogaus galima nuolat mokytis. Niekad nepamatysi jo veltui ar perdėtai besipuikuojančio savo žiniomis ir patirtimi, tačiau, jei parodysi nuoširdų susidomėjimą ir smalsumą, gausi tiek žinių, kiek pajėgsi priimti. Savo kolegas visada gerbia, yra mandagus ir rūpestingas. Pabendravusi su juo taip pat netrukau tai pajusti.
Susidomėjimą įvairiausiais paukščiais nuo mažens paskatino tėtis
„Gimiau Vilniuje, lenkų šeimoje, augau su aštuoneriais metais jaunesniu ir penkeriais vyresniu broliais. Mūsų šeimoje visada buvo daug gyvūnų: paukščių, žirgų, avių, kiaulių, triušių, šunų, kačių… Namie visada turėjome giedančių paukštelių, kurie džiugino mus savo giesmėmis ir grožiu. Paukščiais užsikrėčiau tik aš, tikriausiai nuo tėčio, kuris augino daug įvairiausių paukščių. Jis daugiausia augino mažus giedančius paukštelius: kanarėles, čivylius, alksninukus, taip pat ir įvairių rūšių karvelius. Dar būdamas mažas turėjau savo kanarėlių, kurios sėkmingai veisėsi ir aš galėjau jomis rūpintis pats. Tėtis dažnai pasiimdavo į gamtą gėrėtis ir klausytis paukščių giesmių, mokė pažinti jų biotopus ir buveines. Taip pat dažnai važiuodavau su tėčiu į įvairias paukščių parodas ir muges Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje. Didžiuojuosi savo vaikyste, nes man atrodo, kad būtent tada išmokau rūpintis ir pamilau paukščius, gamtą ir žmones“, – pokalbį pradėjo Slavomiras.
Plėšrieji paukščiai gyvenime
„Esu paukščių mylėtojas, entuziastas, plėšriųjų paukščių specialistas. Paukščiai – ne vien hobis, tai gyvenimo būdas. Juos auginu, veisiu, treniruoju ir tyrinėju. Paukščiais domiuosi visą gyvenimą, o plėšriaisiais paukščiais – daugiau kaip 20 metų. Prieš penketą metų susidomėjimą mano veikla parodė keli žmonės kaimynystėje ir pamažu užaugo noras dalytis savo patirtimi, žiniomis ir labiausiai tuo, kuo tie plėšrieji paukščiai tokie ypatingi. Taip atsirado Pelėdų parkas – mano namai, kur gyvendamas su savo šeima (žmona, dukromis ir daugiau kaip 30 paukščių) į svečius įsileidžiu ir susidomėjusius gamtos mylėtojus, moksleivius, ir dalijuosi savo žiniomis, patirtimi, supažindinu su savo augintiniais, mėginu paskatinti domėtis ir tyrinėti mus supantį pasaulį“, – pasakojo pašnekovas.
Taip pat Slavomiras siekia atkurti sakalininkų bendruomenę, nupūsti dulkes, kaip pats sako, nuo sakalininkystės sąvokos: „Jau daugybę metų bendradarbiauju su užsienio sakalininkais, tikslu tapo įkvėpti ir daugiau atsakingų žmonių plėšriaisiais paukščiais užsiimti Lietuvoje. Drauge gaivinti pačią sakalininkystę kaip bioįvairovės saugojimo įrankį, jos ilgaamžę kultūrą, šviesti visuomenę aktualiais klausimais apie medžioklę, rūšių saugojimą jau nuo pat pirmųjų vaikų ugdymo dienų.“
Medžioklė su sakalais
Medžiotoju Slavomiras tapo, kai draugas pakvietė sudalyvauti žiemos medžioklėje su varovais. Tada suvokiau, kiek daug gero medžiotojai nuveikia, sako jis. „Jie ne šiaip sau šaudo žvėris, kaip dažnai daug kam atrodo, bet daro tai dėl daug svarbesnio tikslo. Sužinojau, kaip medžiotojai reguliuoja populiacijas, vykdo selekciją, užtikrina tvarką. Medžioklė sužavėjo dėl bendruomenės ir progos pabūti gamtos apsuptyje, toliau nuo miesto šurmulio“, – dėstė pašnekovas. Lietuvoje jam daugiausia teko medžioti kanopinius, antis ir kiškius.
„Medžioju seniai ir nuo pat pradžių ėmiau galvoti, kaip šaunu būtų medžioti ne tik su šautuvu, bet ir su plėšriuoju paukščiu, sakalu ar vanagu. Žinoma, pabandęs atradau tikrąjį medžioklės grožį. Su sakalais dalyvauju Lenkijoje ir Čekijoje medžiojant antis ir fazanus. Man tai visiškai kitokia medžioklė nei įprastu ginklu. Tas vaizdas užburia, kai matai paukštį, kuris užtikrintai medžioja savo auką taip, kaip jam gamtos duota. Kaip vejasi, atakuoja ir, žinoma, ne visada iš pirmo karto pagauna. Neįsivaizduojate, kiek reikia įdėti darbo, pastangų ir sielos, kad paukštis pasitikėtų savo žmogumi ir jo klausytų. Iš tiesų didžiausias trofėjus man – pats paukštis, visiškai paruoštas medžioklei. Tokia paukščio stadija įkūnija visą procesą iki to: prijaukinimą, ištisas dienas treniruočių, tiek šeimininko, tiek paukščio charakterį. Tai yra ir apie ryšį su pačiu paukščiu, galimybe suteikti jam progą pademonstruoti tai, kam yra sukurtas, išpildyti paukščio instinktų poreikius“, – aiškino paukštininkas.
Didžiausias trofėjus man – pats paukštis, visiškai paruoštas medžioklei.
Labiausiai Slavomirą žavi sakalininkų vykdoma medžioklė. Ji ypatinga tuo, koks ryšys ir įdirbis sieja paukštį ir jo šeimininką. „Taip pat man tai atrodo vienas natūraliausių būdų medžioti, nes tarsi leidi atsitikti viskam taip, kaip atsitiktų ir gamtoje. Yra dar vienas žavus aspektas – tai sakalininkų tarpusavio santykiai. Istorija mums rodo, kad jie ne tik metai iš metų dalijosi patirtimi, žiniomis ir įspūdžiais, bet ir politinius ir kitokius konfliktus gana lengvai išspręsdavo. Dažnai aukštas pareigas įvairiose pasaulio valstybėse užimantys valdininkai būdavo ir aktyviai medžiojantys sakalininkai. Užtekdavo tik į medžioklę kartu išlėkti – ir sugrįžti geriausiais bičiuliais, nes dalytis kažkuo, kas brangu širdžiai, visada yra mieliau nei vystyti konfliktus. Sakalininkystė, tarsi daugelį jungiantis nematomas siūlas, leidžia ir šiandien tam tikras problemas spręsti, bet, deja, Lietuvoje beveik nebelikę sakalininkų. Tad jų pagausėjimas ir bendradarbiavimas su esamais medžiotojais būtų gana reali svajonė“, – svarstė pašnekovas.
Sakalininkystės kultūra
Lenkija, Čekija ir Vokietija turi stiprią sakalininkystės kultūrą, yra puikūs pavyzdžiai, į ką galime lygiuotis ne tik siekdami suvokti sakalininkystės sąvoką, bet ir kurdami tam tikrus standartus, kad ir paukščių laikymo, medžioklės reglamentų, švietimo ir plėtros programų kūrimo, sako Slavomiras.
„Sakalininkystė daugelyje šalių yra UNESCO paveldas, nes, kaip minėjau, ji apima ne tik medžioklę su plėšriaisiais paukščiais, bet ir visas gilias to tradicijas, kultūrą. Patys sakalininkai yra žmonės, kurie saugo plėšriųjų paukščių rūšis, padeda atkurti populiacijas, priimti sprendimus jų naudai reglamentų pakeitimuose, taip pat užsiima visuomenės švietimu ir supažindinimu su savo veikla. Ne visos šalys, užsiimančios sakalininkyste, gali būti absoliutus pavyzdys tam, ko norime pasiekti Lietuvoje. Vis dėlto tokia organizacija kaip International Association of Falconry jungia sakalininkystei atstovaujančius žmones visame pasaulyje, kad sakalininkystės pagrindai ir tikslas išliktų tvirtas.
Tai suteikia vilčių Lietuvai, kai viską reikia pradėti tarsi iš naujo, net atgaivinant įvairias istorijas apie mūsų kunigaikščius, kurie dar prieš tūkstančius metų didžiavosi savo medžiokliniais paukščiais. O štai kitose valstybėse – Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje – vyksta įvairūs renginiai, medžiotojų susitikimai, seminarai, kultūriniai susibūrimai, ir tai ne tik žinoma visuomenei, bet ji dar ir skatinama domėtis bei įsitraukti, sakalininkai čia turi daug palaikymo tiek iš valstybės, tiek iš bendruomenių“, – pasakojo Slavomiras.
Pagrindinės sakalininkystės bėdos Lietuvoje kyla dėl ribojančių, neadekvačių ir tarpusavyje nesuderintų teisinių aplinkybių. Sakalininkystės sąvoka ne tik neapibrėžta, bet ir apskritai neegzistuoja valstybės teisinėje sistemoje. Dėl to aktyviai užsiimančių sakalininkyste žmonių Lietuvoje beveik nebeliko.
„Visuomenė ir taip žodį „medžioklė“ sutinka su didžiuliu pasipriešinimu, o čia dar pasipiktinimą kelia laukinių gyvūnų laikymas nelaisvėje. Taip atsitikti galėjo dėl daug priežasčių, ir nors kelias iki sakalininkystės atgaivinimo tikrai akmenuotas, optimizmo yra. Ko reikėtų pirmiausia – tai švietimo. Ne tik apie tai, kas ta sakalininkystė, bet ir bendrai apie medžioklę, kuo ji svarbi, kodėl reikalinga, kaip padeda saugoti mus supančią gamtą, kokia yra tikroji, ne komercinė nelaisvėje laikomų gyvūnų paskirtis. Ir tą švietimą reikia diegti visur – tiek ugdymo įstaigose, įvairiose mokslo programose, tiek televizijos, radijo laidose, būreliuose ir įvairiuose visuomenę įtraukiančiuose reportažuose, skaitiniuose, parodose“, – teigė paukštininkas.
Žinoma, reikia valdančiųjų dėmesio ir įsitraukimo, ministerijų bendradarbiavimo, sako Slavomiras. „Sakalininkystę reikalinga apibrėžti, reglamentuoti, apšviesti ir įgalinti, tačiau iki to kelias atrodo ilgas jau vien dėl to, kad daug metų siekiu bendradarbiavimo, pavyzdžiui, laikymo nelaisvėje reguliavimo srityje. Siūlau savo bei kolegų užsienyje praktika paremtas rekomendacijas dėl voljerų įrengimo, tačiau nesu išgirstas. Siūlau vadovautis išsivysčiusių šalių pavyzdžiais, tačiau ir tas ne visada suveikia. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visi reglamentai tiesiog siekia, kad gyvūnai nelaisvėje turėtų kuo daugiau vietos, bet tai ne visada geriausias sprendimas. Kiekvienos patalpos dydžio parametrai turi būti gerai apgalvoti, ir nebūtinai tik atsižvelgiant į paukščio dydį. Čia labai svarbu žinoti ir gyvūno elgseną natūralioje aplinkoje, ir suvokti, kuo ji skiriasi nelaisvėje. Kiekviena rūšis gali turėti savų niuansų, todėl, kas tinka vienam dideliam paukščiui, gali būti visiškai netinkama kitam, pavyzdžiui, pernelyg erdvus voljeras treniruotam sakalui gali būti net mirtinas. Todėl valdžios instancijų bendradarbiavimas su savo srities specialistais yra tiesiog būtinas kalbant apie bet kurį gyvūną“, – tvirtino pašnekovas.
„Nuoširdžiai svajoju ir dirbu tam, kad vieną dieną ir Lietuvoje būtų apibrėžta sakalininkystės sąvoka, daug dėmesio būtų skiriama jos kultūrai, laimėjimams, visuomenės informavimui ir įtraukimui, atsirastų glaudūs ryšiai su kitais gamtininkais, mokslo įstaigomis, valstybės dėmesys ir bendradarbiavimas“, – pabrėžė Slavomiras.
Pelėdų parkas – užburianti vieta
Prieš maždaug 25 metus į pašnekovo rankas pakliuvo sužeista naminė pelėda. Nuo tos dienos kiekviena jo gyvenimo diena prabėgo gyvenant drauge su pelėdomis, sako jis.
„Prasidėjo viskas nuo tos vienintelės, tačiau susidomėjimas skirtingomis rūšimis ir individualiomis savybėmis tik augo, kuo daugiau sužinodavau, tuo daugiau norėjosi atrasti. Laikui bėgant suvokiau, kad tokiam gyvenimo būdui prireiks atokesnio gamtos kampelio. Taip kartu su savo paukščiais prieš aštuonerius metus atsidūriau čia, sodyboje Rudaminoje, kur šiandien gyvena apie 16 skirtingų paukščių rūšių ir daugiau kaip 30 paukščių. Na, ir pavadinimas Pelėdų parkas prilipo būtent dėl to, kad viskas prasidėjo nuo pelėdų ir jų sodyboje daugiausia.
Pelėdų parko užduotis yra ne tik palikti įspūdį susipažinus su šiais paukščiais, bet ir pasirūpinti, kad lankytojai išvyktų iš parko suprasdami, kodėl reikia domėtis pelėdomis ir jas tyrinėti bei kaip galime prisidėti prie jų saugojimo gamtoje. Pelėdų parko ilgalaikis tikslas yra padėti pakeisti visuomenės požiūrį į gyvūnų auginimą ir jo standartus nelaisvėje, akcentuoti žinių ir tyrinėjimų, o ne komercijos svarbą, ir, atskleidus pelėdų gyvenimo subtilybes, skatinti domėjimąsi šiais ypatingais gyvūnais“, – užsidegęs apie savo veiklą pasakojo Slavomiras.
Pelėdų parkas atlieka edukacinę funkciją. Šiuo metu čia vyksta edukacinės programos. Esmę sudaro pažintis su pelėdomis iš arti – galimybė pamatyti šiuos paslaptingus paukščius jų namų aplinkoje, tiesa, kiek kitokioje nei natūralioje: visi paukščiai, kaip ir jų tėvai bei seneliai, gyvena su žmogumi nuo pat kiaušinio.
„Kartu su kolektyvu pasakojame, kodėl egzistuoja Pelėdų parkas, koks šių paukščių gyvenimas nelaisvėje, kaip užtikrinti jiems kuo geresnes sąlygas ir kaip toks auginimas prisideda prie šių paukščių gerovės gamtoje. Padedame sužinoti įdomybių apie pelėdų ir kitų plėšriųjų paukščių gyvenimo subtilybes, elgseną, prisitaikymą gamtoje, ekologinius bei kitus sakalininkystės aspektus. Skatiname ieškoti ne įprastos komercinės pramogos, o pirmiausia žinių, suvokimo, galbūt įkvėpimo ar paskatinimo labiau domėtis mus supančia stebuklinga gamta ir ją puoselėti“, – pridūrė pašnekovas.
Ar veisti plėšriuosius paukščius yra duotybė?
Atsakydamas į šį klausimą Slavomiras sako: „Daug žinių perėmiau iš draugų ir pažįstamų, patyrusių plėšriųjų paukščių augintojų ir sakalininkų užsienyje: Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Baltarusijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Kiekvienoje iš šių šalių yra savitos sakalininkystės ir plėšriųjų paukščių auginimo tradicijos, perduodamos iš kartos į kartą, ir per ilgą laiką sukauptos neįkainojamos žinios. Paslaptis, tikriausiai, yra pastovumas. Nieko didaus neatsiranda per trumpą akimirką ar neįdedant pastangų. Ši veikla reikalauja ne tik laiko, resursų, žinių, bet ir kantrybės, patirties, pastovumo ir širdies – elementarios meilės tam, ką darai. Kai darai ne dėl kažkokių pašalinių tikslų ar tiesioginės naudos sau, o iš platesnių paskatų, rūpesčio pačiais gyvūnais, smalsumo apie jų gyvenimą, ilgainiui viskas pavyksta.“
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
