Andriaus pilna visur – taip sakytų visi, kas jį bent kiek pažįsta. Šį Vilkaviškio rajono medžiotoją žino ir pažįsta ne tik savas kraštas, bet ir visa Lietuva. Andrius yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) centro revizijos komisijos narys, jaunesnysis medžioklės trofėjų ekspertas ir labai aktyvus narys. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, atstovaudamas rajono medžiotojams.
Kilęs iš Žemaitijos, ilgus metus gyveno Anglijoje, bet sugrįžo, o dabar gyvena ir dirba Vilkaviškyje. Čia ir medžioklės muziejų įkūrė, kuris tapo vietinių traukos objektu, čia vyksta ir gamtos pažinimo pamokos moksleiviams. Maža to, tai toli gražu ne visi medžiotojo pomėgiai, juos visus ir išvardyti sunku. Andrius ruošia trofėjus, mokosi taksidermijos. Kolekcionuoja spąstus, porcelianą su gyvūnais, skulptūras medžioklės tematika bei knygas apie medžioklę, pučia medžioklės ragą, organizuoja medžiokles Jungtinėje Karalystėje. Ne medžioklės srityje daug metų domėjosi ir kolekcionavo karalienės Viktorijos laikų antikvariatą. Žavisi bažnytiniu giedojimu (choralu), tad gieda Vilkaviškio katedros chore. Studijų laikais baigė Telšių kunigų seminarijos licėjų, toliau tęsė mokslus Kauno kunigų seminarijoje, vėliau išvyko mokytis į Didžiąją Britaniją.
Vaikystėje
„Gamta man buvo įdomi nuo vaikystės. Būdamas vos kelerių metų, vasaras leisdavau pas senelius kaime. Senelis ūkininkaudavo, tad visur vesdavosi kartu, gyveno miško apsuptyje. Vis girdėdavau pokalbius su kaimynais apie žvėrių daromą žalą ūkiui, kam iš kiemo vištvanagis kokią vištą nunešė. Įstrigo močiutės pasakojimai apie gandrų gyvenimą, mat sodyboje buvo gandralizdis. Jei gandrai kalena, vadinasi, bus lietaus, kaip vaikus „atneša“ ir pan. Močiutė labai įdomiai pasakojo apie įvairius paukščius, o senelis pertraukdavo, neva jis daugiau visko matęs ir žinąs. Tačiau man, ne per seniausiai išmokusiam vaikščioti, tos vaizdingos istorijos ir pasakojimai išliko iki šiol“, – pasakojimą apie save pradėjo A. Rapalas.
Pašnekovas prisimena pirmąsias istorijas su Gamta: „Pamenu, kai su mama pakeliui į autobusų stotelę ėjome keliuku pro mišką, reikėjo keletą kilometrų paeiti. Ji parodė didžiulį bebryną, tuomet pirmą kartą pamačiau bebrų apgraužtus medžius. Tuo keliuku einant matydavau įvairių pėdų ir klausinėdavau, kieno jos. Toks tikriausiai buvo mano pirmasis santykis su Gamta. Dabar ten nebėra nei senelių, nei sodybos, kurioje praleidau savo pirmąsias šešias vasaras, tačiau likusi didžiulė liepa, o aplink daug medžiotojų bokštelių.“
Medžioklė – tai ir dvasinė vertybė, ir gyvenimo būdas, ir dvasinės praktikos rūšis.
Vėliau Andrius pradėjo eiti į mokyklą, išmoko skaityti, visos pasakos apie gyvūnus taip ir asocijuodavosi su senelių pasakojimais. Kaip tik tada atsirado televizijos laida „Tauro ragas“. Užaugau su ja, sako pašnekovas. „Ten dažnai matydavau savo dėdę – medžiotoją Edmundą Rapalą. Labiausiai žavėdavo medžioklės tradicijos, žvėrių pagerbimas, tai skatino pačiam tapti medžiotoju. Vis dėlto aplankė pašaukimas ir įstojau į Telšių kunigų seminarijos licėjų, vėliau į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Išvykau mokytis į Jungtinę Karalystę. Anglijoje praleidau dvidešimt dvejus metus.“
Medžioti jis pradėjo gana vėlai, nes studijų laikais nebuvo galimybės. „Kunigų seminarija yra uždara, ten reikia laikytis regulos. Dėl to medžioju dar tik dvylika metų. Lietuvoje tapau medžiotoju, o grįžęs atgal į Angliją, panorau medžioti ir ten. Susitvarkęs reikiamus dokumentus įstojau į medžiotojus vienijančią organizaciją British Association for Shooting and Conservation (BASC) bei pradėjau intensyviai medžioti“, – pasakojo Andrius.
Medžioklė – dovana, kurią reikia branginti
Medžioklė A. Rapalui – tai asmeninių ryšių su Gamta atnaujinimas ir nuolatinis atradimo džiaugsmas. „Nematau savęs be medžioklės, nematau ir medžioklės be savęs. Medžioklė užima labai svarbią vietą mano gyvenime. Medžioklė – tai ir dvasinė vertybė, ir gyvenimo būdas, ir dvasinės praktikos rūšis. Jei atsakymo paieškotume Evangelijoje, pamatytume, jog žmogui skirta valdyti visus gyvūnus ir viešpatauti gerajai Žemei. Mes tai turime suprasti kaip Dievo įgaliojimą prižiūrėti ir atsakingai naudotis Žeme su visais augalais bei gyvūnais. Medžiotojas – įgaliotas ir atsakingas asmuo. Net ir nemedžiodami mes nuolat viską stebime ir matome medžiotojo akimis. Ten pėdsakai, čia paukštis, čia – gera pieva stirninui ar elniui ir t. t., – nuoširdžiai dėstė pašnekovas ir pridūrė: – Medžioklė yra dovana, kurią reikia branginti. Ne įvykių kiekybė gyvenime svarbiausia, ne trofėjų gausa, bet tai, kas mano kaip medžiotojo galvoje įvyksta patiriant šiuos išgyvenimus medžioklėje. Tai dovana ir didžiulė atsakomybė.“
Trofėjų prasmė
Kiekvienas sumedžiotas žvėris ar paukštis Andriui ypatingas. „Daugiausia mano sumedžiotų trofėjų yra Anglijoje. Save priskirčiau trofėjininkui. Man patinka daug vaikščioti, ieškoti savo trofėjaus. Kai kada vyrauja nuomonė, jog trofėjininku būti negerai, neva medžiojama tik dėl ragų. Mano manymu, trofėjinė medžioklė naudinga tiek pačiai gamtai, tiek žmonėms. Yra medžiotojai, kurie atlieka tik tas funkcijas, kurias privalo atlikti, tačiau trofėjų nerenka. Jei pasitaikė, tai gerai, jei ne – tai ir nereikia. Man patinka ilgiau pavargti ir paieškoti brandaus žvėries, kad ne tik galėčiau išsaugoti trofėjų kaip vertingą biologinį eksponatą. Aš labai renkuosi. Kiekvienas trofėjus turi pažintinę ir mokslinę vertę. Noriu pasidžiaugti vienu iš savo trofėjų – tauriojo elnio ragais, pagal CIC įvertintais 252,61 balo. Jie kabo namuose, garbingiausioje vietoje, o virš jų pakabinau kryžių, kaip pagarbos medžiotojų globėjui šv. Hubertui ženklą.“
A. Rapalas teigia labai mėgstantis trofėjų apžiūras. Kasmet jis stengiasi sudalyvauti keliolikos rajonų apžiūrose, jam tai svarbus neįkainojamos patirties šaltinis. „Trofėjų apžiūra – tai medžiotojų šventė. Jų tikslas – pagal pateiktus sumedžiotų elninių žvėrių trofėjus nustatyti, ar medžiojant žvėris laikomasi jų atrankos reikalavimų. Čia medžiotojai ne tik atneša trofėjus komisijai įvertinti, apžiūrėti, bet ir gali pasidalyti įspūdžiais, pabendrauti, patarimo sulaukti ar net patarimą kitiems pasiūlyti. Trofėjų apžiūra – tarsi derliaus nuėmimo šventė. Medžiotojas gi kaip ūkininkas – savo ūkį prižiūri, juo rūpinasi ir medžioja atsakingai, tad ir trofėjų apžiūros metu yra proga parodyti, kaip sekasi, o gal dar yra kur tobulėti“, – teigė medžiotojas.
Trofėjų vertinimas tikriausiai yra vienas seniausių medžiotojų varžymosi būdų. Žmonės medžiojo dar tada, kai apie trofėjus nebuvo jokios kalbos, bet kažkuriuo žmonijos vystymosi etapu laimikis nebebuvo vien tik maistas. „Vienu momentu jis tapo prestižo reikalu. Prestižo pagrindas buvo konkretaus individo – medžiotojo – gebėjimas sumedžioti didžiausią, galingiausią gyvūną, – svarstė Andrius. – Čia ir yra trofėjų vertinimo ištakos. Tik tada ekspertai buvo gentainiai, geriausi kaimyninių genčių medžiotojai ir kariai. Dabar žmonės mokosi, kad gautų teisę įvertinti medžioklės trofėjus pagal standartizuotą sistemą, ir tai nebėra tik prestižo klausimas. Taip gaunama svarbios informacijos apie medžiojamųjų gyvūnų populiacijas ir jų kokybę regione, šalyje, pasaulyje.“
Medžioklės patirtis Anglijoje
Gyvendamas Anglijoje, Andrius sukaupė daug patirties medžioklėse. „Didžioji dalis šioje šalyje praleisto laiko buvo susijusi su žemės ūkio veiklomis, tad didžiausia patirtimi įvardyčiau ūkininkų pasėlių saugojimą nuo smulkiosios faunos daromos žalos. Mano medžioklės plotai siekė per 30 tūkst. hektarų, ir tuose plotuose medžiojome trise. Didžiausia žala ten daroma zuikių, žąsų ir balandžių. Jų nekontroliuojant žala pasėliams būna didžiulė. Gyvenau Linkolnšyro grafystėje. Šis kraštas išskirtinis savo derlingomis žemėmis. Daugiausia vyrauja kopūstų, žiedinių kopūstų, brokolių ir kitų daržovių laukai. Pavyzdžiui, vienas du zuikiai per savaitę sunaikina vieną hektarą lauko! Kadangi į žemę sodinami sodinukai, jie lakstydami ir pritupinėdami nugraužia stiebelius ir sodinukai žūsta. Balandžiai apdergia brokolius ir jie netenka prekinės išvaizdos. Žąsų pulkai leidžiasi maitintis ant pasėlių ir rudenį ištrypia didžiulius plotus, po savęs palikdamos tik juodžemį“, – apie žalą pasakojo medžiotojas.
Anglijoje jam tekdavo kasmet ūkininkams organizuoti fazanų medžiokles. Fazanas Anglijoje labai paplitęs ir natūraliai gamtoje gyvenantis paukštis, o paukščių medžioklė ten labai populiari: „Ypatingų tradicijų jie neturi, bet fazanų ir kurapkų medžioklė išsiskiria savo puošnumu, tradicine medžioklės apranga.“
Kalbėdamas apie stambesnių žvėrių populiacijas, Andrius mini muntjaką. „Net 25 proc. pasaulio populiacijos gyvena Anglijoje, tai seniausiai žinomas elninis, nors pats tik šuns dydžio, su nedidukais ragais bei išsikišusiomis iltimis. Šie invaziniai žvėrys medžiojami ištisus metus neatsižvelgiant į jų lytį. Iš kitų šalių atvykstantiems medžiotojams visada papasakoju įdomų faktą: muntjako patinas visada grįš prie kritusios patelės, tačiau patelė – niekados. Taip pat gausu europinių ir vandeninių stirnų, danielių, o kylant link Škotijos padaugėja ir elnių bei sikų“, – vardijo Anglijos medžiojamuosius gyvūnus A. Rapalas.
Andrius pasakoja, kad vietiniai medžiotojai dažniausiai nesilaiko atrankinės medžioklės principų. „Per keletą metų įrodžiau tokios medžioklės svarbą, tad dabar džiaugiasi ir atsiunčia labai gražių ir išskirtinių stirninų trofėjų nuotraukų“, – pasidžiaugė pašnekovas. Jis priduria, kad Anglijoje, skirtingai nei Lietuvoje, aplink laukus paliekami kelių metrų ruožai, kuriuose pasėjama žolė ir nepjaunama iki pat rudens. Šitaip sudaromos galimybės ant žemės perintiems paukščiams pasislėpti. Visas susijusias išlaidas specialiu projektu finansuoja valstybė.
„Kalbėdamas apie tai, ką pritaikiau Lietuvoje, tai turėčiau įvardyti pašarą antims. Tiek draugus, tiek atvykstančius medžiotojus iš Lietuvos, vėliau ir seminaro apie paukščius dalyvius mokiau, kaip galima prisivilioti antis. Anksčiau nelabai kas veždavo pašarų antims, tačiau pamatę, kaip tai darau Anglijoje, pamėgino ir Lietuvoje. Kiek žinau, rezultatais patenkinti. Lietuvoje retas reiškinys – ančių ir žąsų medžiojimas naudojant muliažus, bet labai efektyvus. Rekomenduoju išmėginti“, – žiniomis dalijosi medžiotojas.
Priklausymą medžiotojus vienijančioms organizacijoms Lietuvoje galiu prilyginti religijai. Vieni tiki, kiti – ne.
Nuomonė apie organizacijas
Medžiotojus vienijančių organizacijų veikla, atstovavimas medžiotojams, ko gero, Andriui yra viena iš įdomesnių temų. Jis, kaip ir kiekvienas, turi savo nuomonę. „Kaip medžiotojas priklausau dviem organizacijoms – LMŽD ir BASC. Man visada buvo įdomu stebėti, kaip medžiotojai atstovaujami skirtingose šalyse. Anglijoje yra viena ir stipri medžiotojus vienijanti organizacija. Joje dirba nusamdyti geriausi savo sričių specialistai, teisininkai, pati komanda stipri ir nepriekaištingai dirba medžiotojų labui. Lietuvoje tiek medžiotojus vienijančių asociacijų tikrai nereikia. Suprantu, jog jų atsiradimas sukuria žmonėms naują darbo vietą. Mano nuomone, reikia branginti ir stiprinti tai, kas sukurta ir turi šimtametę istoriją. Pastebiu, kad Lietuvoje labai daug medžiotojų asociacijų pirmininkų užsisėdėję, nebeveiklūs. Keista, kad nesusipranta, jog jau seniai laikas užleisti vietą jaunesniems, veiklesniems medžiotojams“, – svarstė pašnekovas.
Priklausymą medžiotojus vienijančioms organizacijoms Lietuvoje Andrius prilygina religijai, vieni tiki, kiti – ne: „Tie, kurie netiki, nepriklauso niekam, bet naudojasi tikinčiųjų sukurtomis sąlygomis ir apgintais interesais. Tie, kurie labiausiai tiki, yra katalikai, kiti likę – stačiatikiai, evangelikai ir t. t. LMŽD prilyginčiau katalikų bendruomenei, aš tikiu šia organizacija, jos ateitimi ir be galo branginu istorinę praeitį. Šiuo metu LMŽD kaip niekad stengiasi atstovauti savo nariams ir aš kaip tėvynės ir LMŽD patriotas tuo didžiuojuosi. Manau, jog LMŽD greitu laiku laukia pokyčiai, kuriama strategija, užsibrėžti tikslai, kurie dar labiau sustiprins kokybę bei deramą atstovavimą mūsų šalies medžiotojams.“
Negalime likti abejingi!
Grįžus į Lietuvą Andrių šokiravo, koks menkas visuomenės pasitikėjimas medžiotojais. „Supratau, kad ilgus metus Lietuvos medžiotojų bendruomenė buvo uždara, nedaug dėmesio skyrė santykiams su visuomene kurti bei palaikyti, buvo pasyvi komunikacijos srityje. Tai didelės klaidos, kurios lėmė prastą medžiotojų bendruomenės vertinimą visuomenėje. Visa tai paskatino imtis iniciatyvos savo rajone ir kurti geresnį medžiotojo įvaizdį. Taip kilo idėja įkurti medžioklės muziejų, kuris be galo pasitarnauja vykdant edukacines veiklas su vaikais bei įvairiomis bendruomenėmis. Per pastaruosius trejus veiklos metus matome, kaip stipriai keičiasi ir pačios visuomenės požiūris į medžiotojus. Tam pasitarnauja ir pastaruoju metu LMŽD siekiamybė apginti medžiotojų ir žvejų interesus, turėti patariamąjį balsą priimant politinius sprendimus. Tai tarsi suteikia mums visiems gerą progą paskleisti visuomenei žinutę, kas mes tokie ir ką veikiame, taip sugriaunant visus nusistovėjusius mitus“, – tvirtai teigia aktyvus medžiotojas.
Mes, medžiotojai, negalime likti abejingi ir plaukti pasroviui, niekas neateis ir už mus darbo nepadarys, mano Andrius. „Siekdami tvarios medžioklės ateities privalome patys eiti į žmones. Bendraudamas su žmonėmis supratau, kiek mažai jie žino apie tą medžioklę. Visa tai ir skatina mane bendrauti ir šviesti žmones, kad žinotų ir suprastų, kas yra medžioklė. Būtent dėl to ir atsirado muziejus, kuris atspindi visą medžioklės infrastruktūrą. Čia galima pamatyti ne tik trofėjus, bet ir medžioklės bokštelius, šėryklas, lipynes. Būtent dėl to mes, Vilkaviškio medžiotojai, mūsų klubai bei būreliai, stengiamės bendrauti su vietos bendruomenėmis. Dalyvaujame įvairiose akcijose, vykdome edukacines programas. Patikėkit, išauš ir mūsų diena, kai medžiotojas bus gerbiamas žmogus, kuriam nebus primetama kažkokia sovietinė medžiotojo etiketė“, – įsitikinęs A. Rapalas.
Mūsų pašnekovas dėkingas savo dėdei Edmundui Rapalui, kuris suformavo jį kaip medžiotoją, išugdė supratimą, kad medžiotojas nėra tik medžiojantis asmuo, o pati medžioklė – tik mažoji proceso dalis. Baigdamas pokalbį Andrius pridūrė: „Medžioklė nėra tik laisvalaikio praleidimo forma ar ūkinė bei sportinė veikla, tai pareiga Gamtai, valstybei ir visuomenei. Medžiotojai yra mūsų krašto gamtos, visų jos laukuose augančių kultūrų sargai, kas dieną darantys viską, kad žvėrių ir paukščių gausa Lietuvos miškuose atsakingai didėtų, valstybės ir šalies ūkis dėl to gautų naudos, o mūsų visuomenė galėtų tuo mėgautis, kaip ir praleidžiamu geru laiku gamtoje. Esu be galo dėkingas savo draugams medžiotojams ir medžiotojų klubams, kuriuose medžioju. Būtent visų šių žmonių dėka ir susiformavo mano kaip medžiotojo supratimas apie Gamtą ir pačią medžioklę. Taip kiekvienam medžiotojui linkiu atrasti nors dalelę šv. Huberto savyje.“
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
