Osvaldą jau daug metų pažįstu kaip paprastą, nuoširdų, geranorišką. Susipažinome universitete, kai Tauro rago kūrybinė grupė filmuodavo mokomąsias medžiokles. Draugystė nenutrūko iki šiol. Beje, dabar medžiojančios moterys turėtume būti dėkingos, nes tada, prieš aštuonerius metus, Osvaldas kartu su entuziastų komanda bei šviesaus atminimo kolege Gintare surengė pirmą po ilgo laiko ančių medžioklę moterims. Sukviesti pavyko net septyniolika medžiojančių damų.
Šis renginys buvo labai vykęs, pagrindinis jo tikslas –supažindinti medžiojančias moteris ir paskatinti burtis į kolektyvus, bendrauti – buvo pasiektas. Visoms susipažinus neilgai trukus medžiojančios Lietuvos moterys ėmė burtis į klubus, vykti vienos pas kitas, organizuoti medžiokles. Būtent Osvaldo su komanda dėka tapome matomos visuomenėje. Todėl visų medžiojančių Lietuvos moterų vardu tariu nuoširdų dėkui!
Osvaldą Lietuvoje visi geriau pažįsta ne kaip medžiotoją, o kaip veidą iš televizijos ekranų. Jis – gerai žinomos ir jau daugiau nei 29 metus rodomos televizijos laidos Tauro ragas vedėjas, kūrybinės grupės vadovas. Kaip pats juokauja, vardo dažnai medžiotojai ir nežino, tiesiog Tauro ragu vadina, neretai taip ir kviečia. Medžiotojas yra įmonės Ravara vadovas. Medžioklių užsienyje ir parodų bei renginių medžiotojams organizatorius. Šeimos žmogus, vedęs, dviejų dukrų tėtis. O nuo savęs galiu pridėti, kad tai tikriausiai pirmosios medžiotojų influencerių šeimos atstovas.
Viskas iš šeimos
„Nors buvau miesto vaikas, augau Šiauliuose ir ten baigiau vidurinę mokyklą, bet ne tas, kuriuos vadina užaugusiais „ant asfalto“. Antrieji mano namai buvo pas senelius Žemaitijoje. Tik vadinau juos ne seneliais, o babyte ir bočiuku.
Gražiame Alsėdžių miestelyje su sese ir pusbroliais visus kanalus išbraidėme, buožgalvius iš balų išgaudėme. Su tėvais ilsėtis ne į Palangą važiuodavome, o su palapine prie upės ar ežero, į miškus. Nepamenu, kiek man buvo metų, bet buvau dar nedidelis, kai plaukėme iš Šilutės į salą, kurioje turėjome poilsiauti. Prie katerio pririštoje guminėje valtyje gabenome visą mantą ir maistą atostogoms. Tik pajudėjus kateriui valtis paniro po vandeniu ir viskas, kas buvo joje, sušlapo. Pasiekus salą teko viską džiovinti. Saloje plevėsavo padžiauti drabužiai, saulutėje šonus džiovino duonos kepalai. Ir tokios istorijos mus lydėdavo nuolat“, – juokėsi iškylautojų nuotykius prisiminęs Osvaldas.
Vyras su gamta ir medžiokle užaugo. Medžiotojas buvo ne tik tėtis, bet ir senelis. „Kol po stalu tilpau ir į medžioklę eiti buvau per mažas, klausydavau senelio ir tėtės pasakojimų. Kai jie grįždavo iš medžioklės, pamenu, sėdėdavome su sese, kuri vyresnė už mane dvejais metais, ir klausydavomės vyrų pasakojimų, kurie būdavo vienas už kitą įdomesni. Viską žinodavome, ką matė, kur ėjo, kokius žvėris sutiko, ką ir kaip pavyko sumedžioti. Labai laukdavau rudens, kai prasidės elnių ruja ir visa šeima važiuosime pasiklausyti elnių baubimo. Reikėdavo atsikelti labai anksti ir į mišką atvažiuoti, kol dar neišaušo. Tėtė žinojo, kur kokiame miške laikosi elniai, kur jie vaikšto ir kada geriausiai ir garsiausiai baubia. Tuo metu jis jau buvo baigęs Maskvos žemės ūkio institutą, įgijęs medžioklės žinovo specialybę ir dirbo medžioklės ūkyje“, – pasakojo pašnekovas.
Gera prisiminti tą laikotarpį, kai į medžioklę važiuodavome trise: senelis, tėtė ir aš, sako Osvaldas. Suaugusieji medžiojo, o jis „dirbdavo“ varovu. „Kai amžius leido ne tik transporto priemonę vairuoti, bet ir ginklą nešioti, tapau medžiotoju. Galiu drąsiai sakyti, kad medžioklėse dalyvavau nuo šešerių metų. O po mokyklos, vedamas jaunatviško smalsumo, iškeliavau į pasaulį laimės ieškoti. Kelias nuvedė į Škotiją. Škotijoje suaugau, įgijau gyvenimiškos patirties. Tačiau pabuvęs svetur supratau, kad man labai svarbi šeima, jos ilgiuosi. O ir tėtis vis kviesdavo grįžti ir kurtis čia. Tada jau buvau ne vienas, su žmona laukėme pirmagimės, norėjosi, kad dukrytė gimtų Lietuvoje, – pasakojo Osvaldas. – Grįžęs į Lietuvą įstojau į Lietuvos žemės ūkio universitetą. Netrukus tėčio skatinamas su kitais šeimos nariais įsijungiau į Tauro rago laidos kūrybinę grupę. Jau penkiolika metų ir sėdžiu tose pačiose rogėse.“
„Į klausimą, kas aš esu, atsakyti ir labai lengva, ir gana sunku. Aš esu žmogus, kokius kasdien sutinkame gatvėje, kurie gyvena įvairiuose pasaulio kampeliuose, kurie valgo, miega, dirba ir t. t. Tačiau kiekvienas žmogus, gyvenantis šioje Žemėje, kartu yra savitas, nepakartojamas, išskirtinis. Kuo aš skiriuosi nuo kitų, čia jau atsakyti sunkiau, reikia gerai pagalvoti. Gal geriausiai žino mama, – šypsojosi pašnekovas. – Mama dažnai juokiasi, kad esu truputį padykęs…
Bet visose gyvenimo situacijose problemas padeda išspręsti mano šypsena. Mama sako, kad ji turi kažkokią galią. Kai mokiausi mokykloje, po eilinės išdaigos auklėtoja liepdavo atsivesti tėvus. O kai šie kitą dieną ateidavo, auklėtoja tiesiog pasakydavo: atėjo Osvaldas, nusišypsojo ir viską išsiaiškinome. Mama yra mūsų visos šeimos skatintoja, palaikytoja ir nežemiškos kantrybės moteris. Labai ją mylim. Ant jos kantrybės ir gerumo viskas ir laikosi. Jau vien tai, kad visi esame įsisukę į medžioklės reikalus, laidas ir viską apie tai, niekada nebuvo jokių draudimų ar ginčų, kad nevažiuokite, neikite ar neleidžiu. Kai pradėjau nuo šešerių metų eiti su tėčiu į medžioklę, mama pasakė: sūnau, jei tave traukia Gamta – eik!“
Tauro rago idėja
Idėja kurti laidą apie medžioklę kilo Osvaldo tėčiui. Jis – profesionalus medžiotojas, mokslus tais laikais baigęs Maskvoje. Jo kolegos studentai buvo medžiotojai iš visos tuometinės Tarybų Sąjungos. Gyvendami bendrabutyje dalijosi savo istorijomis, kai kurie dirbo net televizijoje savo kraštuose.
„Buvo laikas, kai kurdavome laidas rusų kalba. Jas transliuodavo kabelinė televizija, kurios bazė buvo Ostankine. Juos domino filmai apie medžioklės būdus įvairiose šalyse. Lietuvoje laidos medžiotojams nebuvo. Taip ir kilo mintis pradėti šią veiklą. Pirmų laidų bendraautorių jau nebėra tarp gyvųjų… Tėtė buvo idėjų generatorius, sumanytojas, laidą vedė aktorius Pranas Piaulokas. Ko gero, nė vienas iš jų tada, 1994 metais, nesitikėjo, kad jie pradėjo tokį ilgalaikį projektą“, – svarstė pašnekovas.
Kodėl to reikėjo? Žvejai jau turėjo savo laidą, o medžiotojai šiuo klausimu buvo nuskriausti, sako Osvaldas. „Galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo šeimos verslas. Dirbo tėtis, mama, mes su sese. Samdydavo vos vieną kitą reikalingą specialistą. Buvo visokių momentų – ir kai laida prisidėdavo prie šeimos biudžeto, ir kai reikėdavo patiems ją išlaikyti.
Kūrybinė grupė retai kada išaugdavo į didesnį kolektyvą ir tai padėdavo išsilaikyti sunkesniais laikotarpiais. Konkurentų mūsų kelyje atsirasdavo, ir dabar atsiranda, bet neilgam. Visi tikisi pasipelnyti, uždirbti, deja… Greitų ir lengvų pinigų čia niekada nebuvo, reikia ir širdies, ir kantrybės įdėti, ir nemažo būrio idėjas generuojančių bendraminčių. Nors Lietuvoje turim beveik 30 tūkst. medžiotojų, ne visi ir tos viešumos nori, o dažnai pasakyti ne visada ko įdomaus yra. Jei lyginsim su žvejais, tai kiek yra laidų, visi daro, visiems vietos po saule užtenka. O medžioklės tema neatsiranda, neišsilaiko. Prie Tauro rago ilgaamžiškumo, manau, prisidėjo ir tai, kad mūsų laidoje daug dokumentikos, gamtos vaizdų, gyvūnijos, natūralumo“, – jau legendine tapusią laidą pristatė Osvaldas.
Anksčiau laidos kūrėjams būdavo ir kuriozinių situacijų. „Skambina žiūrovai tėtei ir sako: laidoje rodote tą ar aną. Būdavo, pagiria ar pakritikuoja. Bet esmė ta, kad pažiūrėję laidą apie medžioklę neįsigilindavo, kokia tai laida. Visos laidos apie medžioklę buvo Tauro ragas. Net kaimynai mus ne pavarde vadina“, – juokėsi laidos kūrėjas.
Ką Osvaldui reiškia ši laida? „Kol buvo gyvas tėtė, tai buvo gyvenimo būdas, savirealizacija, hobis. Dabar tai palikimas, pareiga išlaikyti tai, ką sukūrė tėvelis. Ar sunku? Dabar, kai visa atsakomybė nugulė ant mano pečių, be abejo, sunku. Ekonominė situacija tokia, kad tenka kartais iš kailio nertis. Neigiami atsiliepimai apie laidą – irgi ilga istorija. Pradžioje būdavo nusivylimų dėl blogų komentarų ir net ašarų, bet su laiku prie visko pripratau. Ant laidos nereikia pykti, kad ji rodo dalykus, kurie ne visai atitinka lūkesčius. Juk mes tik filmuojame tai, kokie tuo laiku medžiotojai esame… Laida niekuo dėta, ji tik parodo mūsų veidą. Juk pasižiūrėję pirmas laidas ir dabartines pamatysime, kaip pasikeitėme į gera, kaip paaugo mūsų kultūra ir mes kaip bendruomenė subrendome“, – sako laidos kūrėjas.
Kiekviena laida, nesvarbu, televizijos ar transliuojama soc. medijose, kuriama influencerio ar kūrybinės grupės – visos turi oponentų, kiekvienas įrašas išpeikiamas net nepasigilinus į turinį – nepatinka vedėjas ar dar kas, ir tiek, be paaiškinimo, sako Osvaldas.
„Ir tai žmogiška, kiekvienas atsirenka pagal savo supratimą. Mes tiesiog dirbame savo darbą toliau. Tiek geri atsiliepimai, tiek blogi yra reklama. Jei komentuoja, vadinasi, žiūri. Mums labai pasisekė, kad dirbame jau ilgiau kaip 29 metus, turime net specialius žiūrovų forumus, kuriuose matome atsiliepimus. Tai puiki paskata mums tęsi darbus, tobulėti. Jaučiamės svarbūs ir žiūrimi. Čia nuoširdžiai noriu padėkoti savo žiūrovui, kuris ilgus metus kiekvieną sekmadienio rytą laukia mūsų savo namuose ir pusvalandį būna kartu. Taip pat medžiotojams už begales valandų medžiagos iš jūsų gyvenimo medžioklėje akimirkų“, – laida didžiuojasi jos kūrėjas.
Medžioklės užsienyje
Osvaldas daugiausia medžioja Lietuvoje. Jam visos medžioklės mūsų šalyje įdomios, gyvename nuostabiame krašte, sako jis. Didžiausią įspūdį palieka trofėjinės elnių patinų medžioklės per rują.
„Kol tėtė buvo gyvas, daugiausia užsiimdavau medžioklių užsienyje organizacija. Prasidėjus pandemijai ši veikla žlugo. Teko organizuoti medžiokles Turkijoje, Anglijoje, Škotijoje ir dar daug kur. Net atradau savitą medžioklės Afrikoje skonį. Kad ir koks būtumėt skeptikas, bent kartą susiruošti į safarį Afrikoje yra kiekvieno medžiotojo garbės reikalas. O jau antrą kartą veršitės ten pats. Net 70 proc. pasaulio medžiojamųjų trofėjinių žvėrių gyvena Afrikoje. Susižavėjimo vertas vietinių pėdsekių darbas, aukščiausios kvalifikacijos vedliai bei egzotiškos gyvenimo sąlygos, ir tai tik nedaugelis priežasčių, kodėl šis kraštas mane ir kitus medžiotojus taip traukia. Afrikos žvėrys atsparesni šūviui už mums įprastus europinius, todėl, priklausomai nuo gyvūno dydžio, naudojami stambesnių kalibrų šautuvai“, – pasakoja Osvaldas.
Gana dažnai turus jis organizuodavo Pietų Afrikos Respublikoje, artimai bendravo su vietiniu medžiotoju Brajanu, kuris papasakojo, kaip vietiniai medžiojo seniau – jie neturėjo įrankių sumedžioti gyvūną iš toli.
Pietų Afrikoje bušmėnas gali valandų valandas bėgti, kad sugautų antilopę. Iš pradžių žmogui tokia medžioklė gali pasirodyti beviltiška. Antilopė juk vienas greičiausių žemės gyvūnų, kai kurių rūšių antilopės pasiekia net 100 kilometrų per valandą greitį. Nuo persekiojančio žmogaus jos lengvai pabėga. Tačiau bušmėnas ištvermingas, po kurio laiko jis antilopę pasiveja. Galiausiai ji pavargsta, nebeįstengia pabėgti ir tampa lengvu bušmėno grobiu.
„Juk žmogus – vienintelė būtybė, galinti ilgai bėgti. Tam pritaikytos kojos, dubuo, kvėpavimo sistema. Neįstengiame taip greitai bėgti, kaip žvėrys, bet bėgame gerokai ilgiau. Norint pagauti antilopę, nepakanka vien ilgai bėgti, reikia sugebėti toli matyti, bet ne erdvėje, o laike. Antilopės medžioklis turi numatyti, kada jis pasieks pavargusį žvėrį. Tas vaizdinys jį ir verčia bėgti. Net pajutęs skausmą ir nuovargį, toks bėgantis medžioklis nesustoja, nes jo siekimas tarsi gena jį tolyn. Tai ir yra pagrindinis dalykas, skiriantis žmogų nuo laukinio žvėries. Antilopė gyvena šia akimirka, reaguoja į tai, kas vyksta šiuo metu, čia ir dabar. Ateities ji neplanuoja. Žmogus gyvena planuodamas, įsijausdamas į savo svajones, tie vaizdiniai tarsi neša jį tolyn, daro ištvermingą. Tokių vietinių istorijų teko girdėti ne kartą, ir tai man palieka labai didelį įspūdį“, – pasakojo Osvaldas.
Kas nėra medžiojęs Afrikoje, dažnai sako, kad tai medžioklės aptvaruose. „Jie iš dalies teisūs, bet tik iš dalies. Ten toks įstatymas, kad žemės savininkai turi apsitverti savo valdas. Ne savo kiemą, o visas valdas. Nesvarbu, turi 100, 1000, 10 000 hektarų ar dar daugiau, tos teritorijos turi būti aptvertos. Sumedžioti Afrikoje nėra lengva, atstumai dideli, prie žvėries prisėlinti – visas menas. Esu sumedžiojęs keletą antilopių, karpuotį, krokodilą“, – didžiuojasi savo laimikiais medžiotojas.
Yra dar vienas kraštas, į kurį Osvaldui norisi vis grįžti, ir ne tik medžioti. Tas kraštas – Karelija. „Teko keletą kartų medžioti meškas, briedžius Karelijoje. Gyvenome taigoje, namelyje iš rąstų, prie ežero, kurio vandenyse ne tik prausėmės, bet ir naudojome maistui“, – prisiminė pašnekovas.
Afrika ir Karelija – medžioklės tuose kraštuose skiriasi kaip diena ir naktis, sako jis. „Pirmu atveju visas aptarnavimas, nerealus punktualumas ir viskas suderinta, suplanuota. Medžioklė Karelijoje – visiška priešingybė. Vadovo pasakymas – „šalia“, o realybėje važiuojame bekele per taigą 15 kilometrų atstumą dvi valandas, žygiuojame per pelkę ieškodami briedžių, o paskui mus seka meška. Papasakoti labai sunku, tai reikia patirti. Deja, šiuo laikotarpiu ta teritorija mums uždaryta. Bet nuotykiai, nerealios akimirkos išlieka“, – prisiminimais dalijosi medžiotojas.
Viskas – apie medžioklę
„Kadangi aš, matyt, sergu medžiokle, tai visko ir prisigalvoju. Kilo idėja organizuoti dideles parodas medžiotojams. Kas dirbęs šioje veikloje, tas žino, koks tai grandiozinis darbas, – sako Osvaldas. – Sugebėjome suburti bendraminčių grupę. Sujungėme į vieną medžiotojus, žvejus, ginklininkus, kelionių organizatorius. Projektas įgavo pagreitį, ėmė sektis. Bet… Kaip sakoma, vežimas važiuoja ir nuvažiuoti toli gali tik tada, kai visi įsikinkę į vieną pusę traukia. Bandė kai kas parodas organizuoti atskirai. Išėjo, kaip su tais laidos konkurentais. Bet nė kiek nesigailiu, kad pabandėme, padarėme. Buvo nežmoniškai įdomi patirtis.“
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
