Mano gyvenimas visada sukosi apie gamtos apsaugą
Su Tomu Kovėra man teko laimė susipažinti lankantis Vilniaus šaudymo centre pas visiems gerai žinomą Lietuvos kalnų šaudymo sportininką (sportingistą) Virgilijų Grybę – Tomo draugą, o kartu ir mokytoją. Tuo metu įrašinėjome Šaudymo akademijos ciklo laidas ir susitarėme su mūsų šios dienos pašnekovu dėl interviu žurnalui. Tomas yra unikalus žmogus ir tikiuosi, kad perskaitę šį interviu skaitytojai pasisems įkvėpimo kasdienei veiklai ir naujiems tikslams.
JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų bitininkas
Žmogaus gyvenimo negalima aprašyti keliais sakiniais ar pastraipomis. Kuo jis atviresnis ir pozityvesnis, kuo daugiau daro, tuo daugiau turi ką pasakyti. O jei visi tie darbai daromi su meile ir nuoširdžiu susidomėjimu… Tomas yra būtent toks žmogus, todėl, nepretenduodami į išsamų pasakojimą, pabandysime jums atskleisti, kas yra Tomas Kovėra.
Pradėdami pokalbį galvojome, kokia bus pirmoji tema. Nusprendėme, kad tai bus istorija apie visuomenines pareigas ir darbą.
„Esu judėjimo Už gamtą įkūrėjas ir vadovas. Iniciatyva gyvuoja jau penkiolika metų. Pagal pomėgius esu medžiotojas ir žvejys. Prieš dešimt metų pamilau žvejybą Šiaurės jūrose. Jau 35 metai medžioju. O taip pat esu ir bitininkas. Į bitininkystę pasukau prieš 44 metus. Šiuo metu esu oficialus JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų Lietuvoje bitininkas. Vadovauju Dainos šaudymo klubui, medžioju Kėdainių rajono Akademijos medžiotojų būrelyje“, – giliai įkvėpęs pradėjo pasakoti Tomas ir pabrėžė, kad viskas jo gyvenime taip susidėliojo, kad ne tik pomėgiai, bet ir darbas visada buvo susijęs su gamta ir jos apsauga.
Kadaise jis pastatė pirmąją Baltijos šalyse saulės elektrinę, o šiuo metu dirba įmonėje Supportive Electronic Service. „Mes užsiimame elektroninių prietaisų grąžinimu į naują gyvenimą. Nesmulkiname televizorių ir šaldytuvų, o išardome elektroninius prietaisus, suskaidome į komponentus ir parduodame juos atgal gamintojui, kad būtų galima panaudoti pakartotinai ir iš naujo pasiūlyti pirkėjui. Tokia žiedinė ekonomika – didelė naujovė Baltijos šalyse. Tokių įmonių visoje Europoje taip pat nėra daug ir mūsų pagrindinis principas: „nieko į žemę“. Na, trumpai tariant. Viskas mano gyvenime, kaip matote, buvo ir yra susiję su gamta“, – pabrėžė mūsų pašnekovas.
Politinių veiksmų teatras
Pačiam nebuvo labai įdomu realiai įsitraukti į politiką, nors vyras ir teigia stebintis procesus. Tomas prisipažino, kad jį nudžiugino tai, kas per šiuos rinkimus įvyko Vilniaus rajone: „Koloradinis Tomaszewskis visiems jau buvo įgrisęs iki gyvo kaulo. Nieko nedarė, nesiėmė jokios atsakomybės, tikrai buvo gaila rajono. Dabar išrinktas naujas ir aktyvus žmogus. Tikėsimės, kad viskas bus gerai.
Kiek teko susidurti su politikais, susidarė įspūdis, kad jie visi parsidavėliai. Jie pasiruošę už pinigus parduoti motiną ir tėvą ir toliau savo ištiestos rankos nemato. Jei bent vienas jų ateitų ir padarytų ką nors, ko kitas negali pakeisti, būtų labai gerai. Turi būti vizija dešimčiai metų į priekį, ypač gamtosaugos srityje. Ir visai nesvarbu, apie ką kalba: apie medienos ruošą, teritorijų planavimą ar medžioklės reglamentavimą.“
Būdamas 27-erių Tomas apgynė daktaro disertaciją, tačiau ir tada politikų požiūris į mokslą nebuvo geresnis nei dabar. „Mano darbas ir studijos visada buvo susiję su gamta. Tačiau iš mokslo išėjau būtent dėl politikų požiūrio. Tapęs mokslų daktaru gaudavau tik 100 litų daugiau nei mano studentai, – pasakojo Tomas ir pridūrė: – Man visai nepatinka, kai iš manęs vagia. Gali būti, kad piktžodžiauju, bet manau, kad politikai, ūkininkai ir Bažnyčia Lietuvoje yra neliečiami. Jeigu jie darytų ką nors daugiau, nei tik rūpintųsi savimi, visiems būtų geriau ir lengviau gyventi.“
Tomas, atsakydamas į papildomą klausimą apie profesionalų valdžią, nusijuokė: „Visada sakiau, kad operos teatrui vadovauti negali chirurgas, o Santariškių klinikai – dainininkas. Kalbant apie gamtą, Gamtos apsaugos departamente ar agentūroje visada atsiranda žmonių, kurie šioje srityje nieko nesupranta. Jie, vargu, ar skiria gamtos ir aplinkos sąvokas, vargu, ar atskirtų pušį nuo drebulės. Atrodo, kad jiems tinkama vieta būtų Aplinkos ministerijoje, nes jie tikrai rūpinasi savo aplinka, bet ne pačia gamta. Jų požiūriu, yra kvailiai su meškerėmis, kvailiai su ginklais ir grandininiais pjūklais ir visi kiti durniai su transparantais, lakstantys paskui tuos kitus. O ministerija į postus skiria savus.“
Kandidatas į AAD direktoriaus pareigas
„Ne paslaptis, kad esu dalyvavęs trijuose ar keturiuose konkursuose Aplinkos apsaugos departamento (AAD) direktoriaus pareigoms užimti. Ten viskas gana keistai vyksta. Pavyzdžiui, dalyvaujant konkurse tavo mokslinis laipsnis, universitetinė ir kita patirtis neturi jokios pridėtinės vertės.
Jie deklaruoja norintys pritraukti privačių verslininkų ir patirties, tačiau už tai papildomų taškų neskiria. Tu gali būti mokslų daktaras, didelės įmonės generalinis direktorius – bet kas, tai visiškai nesvarbu, nes atsiunčiami kažkokie savi žmonės, ir viskas. Konkursuose, kuriuose aš pastaruosius kartus dalyvavau, reikėjo parengti situacijos analizę, gerąsias ir blogąsias puses, finansų pritraukimo planą, pažymėti prioritetus, plėtros strategiją. Man padėjo rimti specialistai. Paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie rašo strategijas ministerijoms, nemoka parašyti to, ko reikalaujama konkurse į AAD departamento direktoriaus vietą… Ir tada į pareigas paskiriamas ekonomistas, kuris nėra informuotas nė vienu su gamta susijusiu klausimu“, – svarstė T. Kovėra.
Tęsdamas temą, jis pripažino, kad Aplinkos ministerijoje yra keli gana aukštos kvalifikacijos entuziastai medžiotojai. Vis dėlto jie tegali minimaliai normalizuoti darbą ir veikti sprendimus, priimamus medžioklės srityje. Iš esmės ministerijos darbui trūksta mokslinių duomenų ir pagrindimo, patirties ir žinių.
Žmonės nesupranta, kas yra naktinis taikiklis
Vienas iš beveik visus Lietuvos medžiotojus dominančių klausimų, kuriuo savo nuomonę turi kone kiekvienas, yra naktinių ir šiluminio matymo taikiklių naudojimas medžioklėje. Tomas šia tema gana griežtas: „Žmonės nesupranta, kas yra naktinis taikiklis ir kam jis naudojamas. Lygiai taip pat jie nesupranta, kodėl stirnų negalima medžioti šratais. Jas būtina medžioti kulkomis. Galbūt daugelis įsivaizduoja, kad padėtis dramatiška, todėl ir teigia, kad mūsų medžiotojai dar nėra pasiruošę naudoti šių prietaisų.“
Tuo pačiu metu, pasak Tomo, reikia atsižvelgti ir į geopolitinę situaciją. „Aš ir ministrui esu išdėstęs šią idėją. Įsivaizduokite – šalyje atsirastų koks dešimt tūkstančių gerai ginkluotų ir geriausia technika aprūpintų medžiotojų, gerai pažįstančių gamtą, gebančių nepastebimai judėti ir maskuotis gamtoje. Ir šaliai tai nieko nekainuotų. Juk nėra problemų tuos naktinius taikiklius suregistruoti, patikrinti savininkus. Kodėl neleisti jų naudoti civiliniame gyvenime – medžioklėje? Kodėl, pavyzdžiui, niekas nesijaudina dėl to, kad nesąžiningi, bet ambicingi jaunieji vairuotojai perka galingus automobilius, važinėja nesilaikydami taisyklių miesto gatvėmis, viską sudaužo? Pavyzdžiui, Prancūzijoje draudžiama vairuoti automobilį, kurio variklio darbinis tūris didesnis nei 1,3 litro, jei vairavimo stažas yra mažesnis nei penkeri metai. Ar Lietuva yra kažkokia stebuklų šalis? Latviai gali, suomiai gali, estai gali naudoti naktinius taikiklius medžioklei, bet lietuviai yra kažkokie atsilikėliai? – retoriškai klausė T. Kovėra ir pasiūlė sprendimą: – Galbūt pensininkai neišmoks naudotis, bet leiskite jaunimui. Išleiskite įsakymą, kad turintieji tokio tipo taikiklius kas kelerius metus dalyvautų kariniuose mokymuose, išmoktų naudotis technika ir įrodytų savo patikimumą. Tai bus naudinga valstybei, o medžiotojai pagaliau galės naudotis naktiniais taikikliais.“
Viską, kas padeda gerai atpažinti taikinį, jį įvertinti ir tiksliai iššauti, reikia ne šiaip leisti, o padaryti privaloma. Termovizoriai, duslintuvai, šiluminiai ir naktiniai taikikliai – visa tai turi būti medžiotojo arsenale. Tai medžioklės humaniškumo ir gyvūnų rūšių apsaugos klausimas.
Paklaustas apie draudimą medžioklėje naudoti duslintuvus, Tomas taip pat atrodė nustebęs. Jis sakė, kad šie prietaisai taip pat turėtų būti leidžiami: „Duslintuvas nenuslopina garso visiškai, tačiau jį pakankamai sumažina, kad medžioklė nekeltų streso apylinkių gyventojams. Triukšmas miške gąsdina gyvūnus. Jau nekalbant apie tai, kad šūvio garsas kenkia medžiotojo ir jo pagalbininko šuns klausai.“
Susijungus šaudymo sporto organizacijoms atsirastų galinga jėga
T. Kovėra vadovauja Dainos šaudymo klubui ir daug metų atidavė šaudymo sportui.
Kaip ir medžiotojams Lietuvoje atstovaujančios organizacijos, taip ir šaudymo sporto asociacijos nepajėgia susivienyti, kad išsakytų bendrą nuomonę su šaudymo sportu, šaudyklų įrengimu, ginklų saugojimu, gabenimu ir pardavimu susijusiais klausimais.
„Esu kelis kartus siūlęs, kad Lietuvos sportinio šaudymo federacija, atstovaujanti olimpinėms sporto šakoms (stendiniam (tranšėjiniam ir apskritimo) ir kulkiniam šaudymui), prisidėtų prie susijungimo iniciatyvos. Jei visi sutiktų, ši federacija atstovautų 50–60 tūkst. žmonių, kurie sportuodami ir laisvalaikiu naudoja ginklus. Tai palengvintų keitimąsi informacija ir bendradarbiavimą, o rimtais klausimais, pavyzdžiui, teisėtvarkos, galėtume pareikšti vieningą, tvirtą nuomonę. Be to, galėtume bendradarbiauti su karinėmis organizacijomis, turinčiomis puikias, įskaitant ilgojo nuotolio, šaudyklas. Deja, šiuo metu kiekviena organizacija dirba tik sau, savo naudai“, – apgailestavo Tomas.
Galėtume nustatyti taisykles ir pasakyti, kad balsuosime už vienos ar kitos partijos žmones už paramą mums svarbiais klausimais.
Medžiotojų ir šaudymo sporto organizacijos atstovauja 80–100 tūkst. žmonių. Jei abiejose šiose srityse būtų sukurta po vieną didelę organizaciją, kurios dar ir bendradarbiautų tarpusavyje, tai būtų didelė jėga, mano Tomas. „Tada galėtume eiti pas politikus su konkrečiais pasiūlymais ir sąlygomis. Galėtume sakyti, kad už tą ar kitą politinę jėgą nebalsuosime. Mes – apie 100 tūkst. balsų. Kas nori šių balsų, ateikite su pasiūlymais, aptarsime juos ir galvosime, kaip eiti į priekį. Bet reikia kalbėti tiesiogiai“, – aiškino Tomas, pabrėždamas, kad laikai pasikeitė ir medžiotojai turi išmokti dirbti šiuolaikiškai, pamiršti sovietmečio metodus.
Medžiotojams trūksta ryžto ir žinomumo
Situacija su medžiotojų organizacijų skilimu visiems gerai žinoma. Tomas kritiškai kalba apie deklaruojamus bandymus jungtis ar bent pradėti pokalbius apie šį procesą, lygindamas asociacijas su neryžtingomis jaunomis merginomis. Kartu jis pabrėžė, kad ne tik nesutarimai ir ginčai daro įtaką medžiotojo įvaizdžiui visuomenės akyse: „Trūksta pasididžiavimo ir drąsos būti atpažįstamam, o apie mūsų medžiotojų išvaizdos tobulinimą iki šiol nė viena organizacija negalvojo, nesiūlė kurti, pavyzdžiui, vienodo stiliaus šventinių kostiumų. Mano nuomone, tai galėtų būti koks nors atskiras, bet gerai atpažįstamas aprangos elementas, aksesuaras, akcentas. Pavyzdžiui, plačiakraštė medžioklės skrybėlė, specialus ženklelis ar pan. Aš pats visada stengiuosi eiti į medžioklę su plačiakrašte medžioklės skrybėle, bet paprastai medžiotojai retai jas nešioja.“
40-ies paukščių diena
Jau daug metų Tomas medžioja Kėdainių rajono Akademijos medžiotojų klube, didžiąją laiko dalį eina draugijos pirmininko pareigas.
40-ies paukščių diena minima kovo 10 d. Nuo senovės šią dieną švenčiamos paukščių sugrįžtuvės. Taip vadinama todėl, kad apytikriai 40 paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį grįžta į gimtinę.
Senoliai tikėjo, kad, jei šią dieną pašąla, šalnos laikysis dar 40 parų. Šią dieną šeimininkėms būdavo patariama iškepti 40 bandelių, kad vasarą javai gerai derėtų. Kai kur, ypač Žemaitijoje, manyta, kad šią dieną reikia praleisti „savam lizde“, t. y. su šeima. Tikėta, kad tądien kur nors toliau iš namų išvažiavęs užsitrauksi nesutarimų su saviškiais ir kaimynais.
„Ankstesnis vadovas buvo seno kirpimo propagandininkas ir tai turėjo didelės įtakos klubo veiklai. Pas mus visada buvo daug propagandos, bet didžioji dalis buvo gana kvaila, pavyzdžiui, rankomis šienauti ir ant žaginių žolę krauti, paskui pavasarį ją deginti. Kartu buvo įdiegta ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, jau daug metų kviečiamės moksleivių ar darželinukų grupes ir kartu važiuojame į mišką kelti naujų paukščių inkilų, minėdami 40-ies paukščių dieną. Kiek klubų daro ką nors panašaus? Kiek apie savo darbus informuoja visuomenę?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Ar jūsų šuo pririštas?
Tęsiant pokalbį iškilo klubo sąmoningumo ir kultūringumo tema. Tiksliau, santykiai su vietiniais gyventojais, kuriuos daugelis medžiotojų, pasak Tomo, tiesiog ignoruoja.
„Aš, kaip ir daugybė Lietuvos gyventojų, gyvenu sodyboje. Į kaimyninį namą įsikėlė šeima su dviem mergaitėmis. Ar vietiniai medžiotojai kada nors atėjo įspėti, kad miške vyks medžioklė su varovais? Ne. Tačiau esu medžiojęs Suvalkijoje, kur vietiniame klube dažniausiai būna specialiai paskirtas medžiotojas, kuris apvažiuoja kaimus ir sodybas ir praneša, kad tą ar kitą dieną planuojama, pavyzdžiui, kiškių medžioklė, ir pasiteirauja, ar šeimininko šuo pririštas, ar vaikai nelaksto kur nors pievose. Jis perspėja, kad pro šalį eis vyrai su ginklais, kad neišsigąstų. Taip turėtų būti visur ir visada. Reikėtų visus įspėti, visiems paaiškinti“, – mano Tomas.
Dar viena geroji praktika, kurią, anot pašnekovo, turėtų perimti šalies medžiotojai, – visoje Skandinavijoje naudojami kelio ženklai, informuojantys, kad kažkur vyksta medžioklė. Jie įrengiami kelio pradžioje ir pabaigoje, jei šalia esančiame varymo plote vyksta medžioklė su varovais. Pamatęs tokį ženklą žmogus yra informuotas apie tikimybę, kad per kelią dideliu greičiu gali perbėgti gyvūnai ir medžiokliniai šunys.
Vien tik švenčių neužtenka
Medžiotojų klubai organizuoja įvairius renginius, bet jų, anot Tomo, mažoka. „Buvo puiki trofėjų paroda ir renginiai Raudonės pilyje, Šv. Huberto dienos renginiai Vilniuje ir kitur. Jie patraukia dėmesį, bet to nepakanka visuomenės požiūriui į medžiotojus keisti. Tai galbūt bus nemalonus pavyzdys, bet pažiūrėkite į kaimyninę šalį, kurioje sėdi putkinas. Ten žmonėms visada kalama į galvą, kad jie yra kvailiai – ir jie patys tokiais tapo. Jei nepasakosime apie savo darbą, nesidalysime patirtimi ir žiniomis, kaip visuomenė sužinos, ką medžiotojai veikia ir kodėl jų atliekamas darbas yra svarbus, geras? Visuomenė ir patys medžiotojai bus priversti tikėti tais, kurie sako, kad mes esame blogi.
Kitas klausimas: kaip tai daryti? Ar tai turėtų būti publikacijos didžiojoje spaudoje, ar jaunimo švietimas, renginiai ar dar kažkas – sunku konkrečiai pasakyti. Ar gali visa tai vykti kartu? – samprotavo Tomas ir tęsė apie publikacijas žiniasklaidoje: – Daug kas priklauso nuo pateikimo formos ir kokybės. Profesionalus žurnalistas visišką mėšlą gali pateikti kaip kažką išskirtinio, o tikrai gerą dalyką gali sugadinti nemokšiškas požiūris ir pristatymas. Rengdami publikacijas turime aiškiai žinoti savo tikslinę auditoriją, parengti įdomų ir gražiai pateiktą turinį. Ir reikia suprasti, kad šiame kontekste pagrindinis mūsų tikslas yra šviesti visuomenę, aiškinti, mokyti, galiausiai pakeičiant požiūrį.“
Pavasarinė medžioklė kaip mokymosi galimybė nemedžiotojams
Daugeliui pavasaris yra pats gražiausias metų laikas, kai saulės sušildyta žemė pradeda stipriai kvepėti, pražysta gėlės, kai balandžio sutemose pamiškėje tuokiasi slankos. Tarp kitko, slankų tuoktuvės – tai slankų šokiai pavasarį saulei nusileidus, kartais auštant.
„Galima pasakoti apie populiacijų reguliavimą, biologinę įvairovę ir žalos žemės ūkio plotams mažinimą, bet man visada pavykdavo įtikinti žmones, kad medžioklė yra geras, teisingas dalykas, pavasarį pasiėmus tokį netikintį žmogų į slankų medžioklę. Dabar tokia medžioklė, deja, uždrausta. Pačiam – ginklas ant peties, visa kita. Nuėjome kažkur prie giraitės, atsisėdome ant kelmo ir klausėmės pavasario vakaro garsų. Po to paklausiau: na, kaip tau patinka, kaip čia jautiesi? Žmogui keista, jis stebisi ir džiaugiasi, kaip gera būti gamtoje, vakaro tyloje, kiek daug paukščių. Klausia, ką medžiosiu. Atsakau, kad slankas, ilgai neužtruks. Tos slankų tuoktuvės trunka tik apie 15–20 minučių. Staiga pasigirdo tas garsusis „kvor kvor“ ir aš paaiškinau, kad tai slankų patino balsas. Sumedžiojau porą paukščių ir važiavome namo.
Žmogus paklausė: ar tai viskas? Ko mes ten sėdėjome dvi valandas? Tuo metu dažniausiai į tokį klausimą atsakydavau taip pat klausimu: ar nepailsėjai, ar nesijauti dabar geriau? Po to, kaip dera, išdarinėjau slankas, paruošiau ir pakviečiau svečią vakarienės. Ir skanu, ir džiaugsmo buvo, kad kartu sumedžiota ir kad toks skanus patiekalas pavyko, ir pripažino, kad medžioklė – vis dėlto ne toks jau blogas užsiėmimas“, – savo nemedžiotojų įtikinėjimo būdą atskleidė Tomas.
Tęsdamas pokalbį jis brėžė paraleles su medžioklei skirtu žiniasklaidos turiniu. Tomas sakė, kad būtent apie gamtą, apie medžioklės grožį, jos dvasišką pusę reikėtų pasakoti mūsų užsiėmimui skirtose laidose. Pasak pašnekovo, svarbiau mokyti apie gyvas būtybes, apie jų įpročius, aplinką, kurioje jos gyvena, ir apie viską, ką medžiotojas mato savo kelyje, nei rodyti, kaip keli keisti bičai vaikšto po pievas ir kalba tą patį per tą patį, sako Tomas.
Aš taip pat buvau jaunas medžiotojas
Pirmąjį kiškį Tomas sumedžiojo būdamas vos aštuonerių. Tuo metu net ginklą esą buvo sunku laikyti, bet kažkaip įvyko stebuklas ir tas kiškis krito. Pirmąjį šerną pavyko sumedžioti jau keturiolikos metų.
Trofėjinis šernas
„Gavęs medžiotojo bilietą medžiojau viską, kas judėjo. Viską! Tai kaip jaunam vaikinui merginos: nesvarbu, ar graži, svarbu, kad merga! Tik vėliau, po dešimties ar dvidešimties metų, požiūris pasikeitė. Dabar jaunimas sako: einam, lendam grioviu prie tų stirnų, o mano atsakymas vienas – kitą kartą bus arčiau. Kaip tame anekdote apie du jaučius – seną ir jauną ant kalno… Arba pamato šerną gruodžio mėnesį. Ir ką tu veiksi su tuo smirdančiu padaru?! Palauksim sausio, nebesmirdės, tada ir sumedžiosi! – juokėsi Tomas ir paaiškino analogiją: – Tik laikui bėgant medžiotojas nusiramina ir pradeda vertinti visus tuos subtilius medžioklės ir jos aplinkos niuansus ir reiškinius. Todėl, grįžtant prie viešinimo temos, apie medžioklę visuomenei reikėtų pasakoti kuo šaltesniu protu, būtina naudoti kuo daugiau mokslinių duomenų ir tyrimais gautų argumentų. Kartu reikia pasakoti apie gamtos grožį, kurį mato medžiotojas, kiek džiaugsmo žmonės patiria leisdami laiką gamtoje. Tik investavę į kruopštų darbą galėsime įtikinti visuomenę, kad medžioklė yra gerai, kad tai svarbi gamtosaugos dalis.“
Išleistas naujas žurnalo numeris!
