Pirmąsyk pabendravus su Edgaru susidarė įspūdis, kad nieko neįmanomo jam nėra. Jis tiesiog trykšta jaunatvišku entuziazmu. Nebijo eksperimentuoti ir yra atviras naujovėms. Paaiškėjo, kad ir būrelio nariai teigiamai apie jį atsiliepia. D. Koklevičius, paklaustas apie Edgarą, išrėžė, kad ne veltui jį išrinko vadovauti būreliui.
„Kolegų pagarbą pelnė patikimumu, išmintimi, paprastumu ir teisingumu. Niekada neteko girdėti jo kalbant griežtai, įsakmiai ar pakeltu didelio vadovo tonu. Visada jaučiama pagarba tiek vyresniems, tiek jaunesniems kolegoms medžiotojams. Tapęs būrelio vadovu, jis ėmėsi veikti, o ne ilgai diskutuoti. Per trumpą laiką subūrė komandą, sutvarkė dokumentus, įrengė būreliui pirminio apdirbimo patalpas, poilsio zoną – ir tai tik pradžia“, – taip mūsų asmenybę pristatė kolega.
Meilė gamtai – iš šeimos
Edgaras – tikras prieniškis, čia gimė, baigė gimnaziją, čia gyvena jo šeima. Studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete statybos inžineriją. Studijavo ir Portugalijoje. Po studijų pasuko į energetikos sektorių, dirbo inžinieriumi. Šiuo metu jau šešti metai dirba Vilniaus regiono Dujų avarinės tarnybos vadovu. Jis yra ir medžiotojų būrelio Prienai vadovas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos jaunesnysis medžioklės trofėjų ekspertas, sertifikuotas CIC trofėjų matuotojas. Mėgsta ir pažvejoti.
„Gamta yra neatsiejama mano gyvenimo dalis jau nuo vaikystės. Tai užkoduota ir mano genuose, negaliu be jos. Tikriausiai tą „kodą“ paveldėjau dar iš prosenelio. Visas jo gyvenimas priklausė nuo Nemuno upės nuotaikų. Jis buvo sielininkas. Jo darbas buvo plukdyti sielius Nemuno atkarpoje nuo Alytaus iki Prienų. Tad visada buvo gamtoje, labai mėgo žvejoti.
Vėliau tėvo pėdomis pasekė ir mano senelis Edvardas, kuris buvo ne tik žvejys, bet ir garsus Prienų rajono medžiotojas. Senelis po karo dirbo mokytoju Pakuonio gimnazijoje. Pedagoginis darbas jam sekėsi, todėl ir mane mokėjo subtiliai auklėti gamtos pažinimo. Senelis buvo mano autoritetas, kuris padėjo pajusti ryšį su gamta“, – vaikystę su šiluma pamena Edgaras.
Jis prisimena, kai šeštoje klasėje ėmė eiti varovu. „Žinoma, visos dienos neištempdavau, tai senelis keletą varymų pasistatydavo greta savęs. Per vieną tokį varymą Prienų šile, stovėdamas šalia jo, pradėjau muistytis ir rodyti, kad jo link atbėga kiškis. Žinoma, paskui gavau pylos ir pamokymą, kad kantrybė medžioklėje atlieka didelį vaidmenį. Vėliau, kai jau pats stengiausi nepraleisti medžioklių su varovais, išmokė skaityti miško knygą, atpažinti žvėrių pėdsakus sniege, mokė, kaip gali pasikeisti varymas esant didelei sniego dangai ir be jos, pagarbos medžioklei, – senelio pamokymus prisiminė pašnekovas. – Jis į medžioklę visada eidavo su kaklaraiščiu. Medžioklės varant labai laukdavo. Dvi dienas prieš medžioklę kruopščiai dėdavosi šovinius, valydavo šautuvą ir galvodavo anekdotus. Senelis turėjo gerą iškalbą ir specifinį humoro jausmą. Į kiekvieną medžioklę ateidavo su vis naujais anekdotais, kuriais džiugindavo bendraminčius. Taip ir man išliko atminty, kad turėti kelis pasiruošus verta, nes niekad nežinai, kada jų gali prireikti.“
Mama Edita buvo ir yra tas žmogus, kuris Edgarą skatino sekti senelio pėdomis, domėtis gamta ir medžiokle. „Linksma prisiminus, kai vaikystėje, išleisdama į medžioklę su seneliu, visada aprengdavo šiltu kombinezonu, kad tik nesušalčiau… Tačiau kaip tikram varovui tai nepasiteisino, nes po pirmo varymo būdavau šlapias. Žinoma, kaip ir visos mamos, labai pyko, kad labiau ruošiuosi medžioklės egzaminui nei fizikos brandos egzaminui, nes abu vyko tą pačią dieną“, – nusijuokė medžiotojas.
Pašnekovo mama nesidomi nei medžiokle, nei žvejyba, tačiau labai mėgsta laiką leisti gamtoje, grybaudama. Jai miške rasti baravykų šeimyną yra tas pats, kas mums, medžiotojams, sumedžioti išskirtinį trofėjų, sako Edgaras ir priduria: „Esu be galo jai dėkingas, kad ji išties daug prisidėjo prie mano kaip medžiotojo asmenybės formavimosi.“
Trofėjai
Edgaras medžioti pradėjo nuo aštuoniolikos, o vėliau ėmė domėtis trofėjine medžiokle. „Manau, kaip ir daugelis, turiu siekiamybę sumedžioti išskirtinį, trofėjinės brandos sulaukusį gyvūną. Domėjausi, kas lemia ragų vystymąsi, kokia maitinimosi bazė turi būti, kad užaugtų geresni, masyvesni ragai. Tai pastebėjęs būrelio narys, medžioklės žinovas Linas Aleknavičius pasiūlė kartu pavažinėti į apžiūras… Užsikabinau. Susidomėjau trofėjų vertinimu, kokie aspektai įeina į vertinimo sistemą, smalsu buvo pamatyti kituose regionuose turimus trofėjus. Taip tapau LMŽD jaunesniuoju medžioklės trofėjų ekspertu, vėliau – sertifikuotu CIC trofėjų matuotoju. Kiek leidžia galimybės, stengiuosi sudalyvauti medžioklės trofėjų apžiūrose ir parodose. Jose pasimato visas medžiotojų „derlius“.
Ypač mėgstu nuvykti į trofėjų apžiūras kituose regionuose, kur galima pamatyti trofėjų, kurių Prienų rajone yra mažiau. Prienų rajone turime mažiau trofėjinių briedžių, o ir elnių populiacija nėra itin gausi. Na, o medžioklės parodas, tiek regionines, tiek ir respublikines, aplankau visas. Jose ir pasimato, kokią įspūdingą fauną, kuria galime didžiuotis, turime, kiek medžiotojas turi įdėti pastangų, kad išlauktų medžiotino trofėjinės brandos gyvūno.
Įspūdingiausias matytas trofėjus – Lietuvos rekordiniai elnio ragai, teko pačiam stebėti, kaip kolegos įvertino naują rekordą. O Raudonės parodoje tituluoti antri ragai, sumedžioti Kauno rajone, pas kolegą, kurio medžioklėje teko dalyvauti ir pačiam. Kai po šūvio sulaukėme medžiotojo skambučio su prašymu padėti ištempti sumedžiotą patiną, vos tik prisiartinę pamatėme, kad trofėjus yra neeilinis – savo akimis tokio nebuvau matęs… Teko kalbėti su klubo Sitkūnai pirmininku, jis teigė, kad jų klube per visą istoriją tai geriausias sumedžiotas elnias, jis buvo įvertintas 247,07 CIC balo“, – trofėjais, kad ir svetimais, džiaugiasi pašnekovas.
Edgaras taip pat yra sumedžiojęs keletą sidabrinių stirninų, du bronzinius elnius, kolekcijoje turi medalinių bebrų ir lapių kaukolių: „Mano sumedžiotas danieliaus trofėjus buvo pripažintas Tarptautinės parodos Raudonėje rekordu ir įvertintas 192,66 CIC balo.“
Tačiau įsimintiniausia medžioklės istorija vis dėlto yra pirmojo elnio. „Kartą prieš elnių rują gavau kvietimą atvykti pas kolegas į Joniškį pamėginti sumedžioti išsvajotąjį trofėjų. Nedvejodamas sutikau. Ir antras medžioklės rytas davė savo vaisių. Su kolega tykodami bokštelyje, ankstų rytmetį pastebėjome didelį patiną, apsuptą būrio patelių. Kol dar nebuvo prašvitę, negalėjome tinkamai įvertinti ragų, vis laukėme. Haremas pasislėpdavo į mišką, tai vėl pasirodydavo palaukėje… Jau atrodė, kad medžioklės Dievai nebus dosnūs… Netrukus išvydome pamiškėje trofėjinės brandos sulaukusį patiną. Tai buvo dideliais karčiais, senyvas, apie dvylikos metų amžiaus sulaukęs elnias. Nusprendėme jį medžioti.
Atlikau šūvį, išgirdome pataikymo garsą, kolega jau norėjo sveikinti, ištiesė ranką, bet, sakau, palaukiam, kai nueisim prie trofėjaus… Palaukėme, nuėjome į šūvio vietą, o ten tiek pėdsakų, kad sunku pasakyti, ar buvo pataikyta į žemę, ar žvėris buvo kliudytas, tačiau iš žvėries reakcijos po šūvio buvo aišku, kad elnias žeistas. Netrukus radau kraujo lašelį, bet daugiau nieko…
Staiga atsiminiau, kad turiu draugą, kuris su savo augintiniais užsiima žeistų žvėrių paieškomis. Nedelsdamas jam paskambinau. Po valandos jis su kolega jau buvo vietoje. Kai nusekėme paskui žeistą elnią apie kilometrą, buvau beprarandąs viltį jį rasti. Bet netrukus šuns lojimas skelbė apie sėkmingos medžioklės kulminaciją! Elnias buvo rastas nuo šūvio vietos nutolęs apie du kilometrus! Ši istorija pamoko, kad medžioklėje ne visada pasiseka padaryti taisyklingą šūvį, tad reikia visada įdėti maksimalias pastangas ieškant sužeisto žvėries“, – sako pašnekovas.
Pastaruoju metu Edgaras pradėjo aktyviau domėtis sportiniu šaudymu. „Šaudymas į skriejančius taikinius visada buvo mėgstama sporto šaka, tačiau norint pasiekti gerų rezultatų reikia daug treniruotis, o tam reikia ir laiko, ir nemažų investicijų. Kol kas pasiekimai kuklūs“, – naują pomėgį pristato medžiotojas.
Koks yra tikras medžiotojas?
„Mano galva, medžiotojas nuo senų laikų pirmiausia yra gamtos mylėtojas ir puoselėtojas, kuris užsiima populiacijos reguliavimu. Jis privalo suprasti ir mokėti skaityti miško knygą, išmanyti žvėrių gyvenimą, jų elgesį, išmokti atskirti perspektyvų, selekcinį ir trofėjinį gyvūną. Taip pat kiekvienas save gerbiantis medžiotojas turėtų laikytis medžioklės tradicijų ir kultūros. Jas puoselėti ir perduoti iš kartos į kartą. Juk tai ir įprasmina visą medžioklės egzistenciją, – mintis dėsto pašnekovas. – Galbūt šiais laikais norėtųsi daugiau medžiotojų ir glaudesnio visuomenės bendravimo, nes esame statomi į priešo, o ne į draugo vietą prieš visuomenę. Manau, kad klubams ir būreliams reikėtų labiau bendrauti su kaimo ir miesto bendruomenėmis. Šventėse draugiškiau ir kantriau bendrauti su miestelėnais. Skatinti kuo didesnį visuomenės įsitraukimą į medžioklės veiklą, nes tai vienija! Rengti daugiau regioninių trofėjų parodų, šviesti mažuosius jau nuo mažų dienų, kas yra gamta, medžioklė, kam ji mums.
Keletą kartų esu buvęs Dortmunde, didžiausioje Europos medžioklės parodoje. Vis dar su nuostaba stebiu, kaip į mugę traukia tūkstančiai žmonių su šeimomis ir netgi augintiniais. Visi šypsosi, dalijasi medžioklės istorijomis ar užkandžiauja skaniai paruoštais žvėrienos patiekalais. Vakarietiškame pasaulyje tai normalu ir natūralu. Medžiotojas yra visų draugas, tai kodėl taip negalėtų būti ir Lietuvoje?“ – retoriškai klausia Edgaras.
Medžiotojų būrelis Prienai – kaip šeima
Edgaras jau treti metai yra medžiotojų būrelio Prienai vadovas. „Nors pagal amžių esu gana jaunas, tačiau stengiuosi greit mokytis ir įdėti visą save, kad kolektyve būtų jauku visai nedidelei mūsų bendruomenei. Būrelyje esame 35 nariai, visi kaip vienas kumštis. Turime ir jaunesnių, ir vyresnių kolegų. Mes, jaunimas, stengiamės perimti iš vyresnių gerąsias patirtis ir tradicijas, tai puoselėti. Prie to prisideda ir didinga Prienų šilo istorija, kurios mums neleidžia užmiršti vyresnieji klubo nariai. Juk čia medžiodavo ir kunigaikščiai, ir prezidentai, ir generolai – tai verčia stengtis išlaikyti būrelį elitiniu, kuriame nėra barnių ir vyrai į mišką susirenka pasikrauti gerų emocijų, pabendrauti ir smagiai praleisti laisvalaikį“, – savo būreliu didžiuojasi pašnekovas.
Kartais jaunatviškas užsidegimas ir entuziazmas man padeda, sako Edgaras. „Esu žodžio žmogus, atkakliai siekiu užsibrėžtų tikslų, turiu idėjų, kurias bandau įgyvendinti būrelyje, bet nemanau, kad esu išskirtinis, gal tik turiu daugiau energijos dirbti būrelio labui. Stengiuosi nepriimti skubotų sprendimų, elgtis demokratiškai, išklausyti visas nuomones, pasitarti, – kukliai patikino vadovas. – Domiuosi medžioklės kultūra, nuvykęs į svečius pamedžioti visada stebiu kolegas ir gaudau kiekvieną gerą idėją. Perleidžiu per save ir stengiuosi parvežti ją į Prienus. Aišku, pasitaiko ir klaidų, bet iš jų mokausi, o neklysta tik tas, kas nedirba“, – tvirtai tarė medžiotojas.
Jau keleri metai būrelis turi porą naujų tradicijų. Į medžioklių varant sezono atidarymo šventines medžiokles jie kviečia vis kitus medžioklinę šunininkystę puoselėjančius klubus: „Svečiuose turėjome Lietuvių skalikų augintojų sąjungą, Lietuvos heideterjerų augintojų klubą. Pagal šunų veislių išskirtinumą stengiamės ir medžioklę paruošti, kad būtų patogu ir mums, ir šunininkams, o medžiotojams – susipažinti su skirtingų veislių galimybėmis medžioklėje.“
O sezono uždarymo proga jau antrus metus kartu su feisbuko grupės Moterys medžiotojos kolektyvu Prienai rengia Mokomąją zuikių medžioklę moterims savo būrelio laukuose. „Čia ne tik medžiotojos išbando medžioklę grandine, bet ir klubo vyrams yra, kur pasitempti ir ko pasimokyti“, – sako pašnekovas.
„Ateityje noriu grąžinti tradiciją, kai visas mūsų būrelis kartu keliauja į svečius, rengia mainų medžioklę, kai medžiojame vieni pas kitus. O gal ir daugiau norinčių būrelių ir klubų prisijungtų ir sukurtų dar vieną bendrą tradiciją. Prienų rajono medžiotojų bendruomenė didelė, vienija per dvidešimt klubų ir būrelių. Visi medžiotojai vieningi, aktyviai dalyvauja įvairiose veiklose. Mano kaip būrelio vadovo ir medžiotojo vizija yra dar labiau sutelkti visą bendruomenę, atgaivinti tradicines medžiotojų šventes, šaudymo varžybas, surengti tradicijų puoselėjimo medžiokles, į veiklas įtraukti medžiotojų šeimų narius.
Su visuomene organizuoti šv. Huberto minėjimo šventę, Prienų mieste surengti trofėjų parodą, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasidžiaugti medžioklės trofėjais, susipažinti su mus supančia fauna. Mano nuomone, tradicijų puoselėjimas, bendruomeniškumas ir pagarba vieni kitiems yra kertiniai aspektai, norint išlaikyti gerus tarpusavio santykius. Juk dėl gero laiko gamtoje, teigiamų emocijų ir leidžiame savo laisvalaikį medžioklėje. Kuo daugiau medžioklę parodysime teigiamai, tuo ilgiau medžiosime!“ – užtikrintai pokalbį užbaigė medžiotojas.
Išleistas naujas žurnalo numeris!
