Jolanta mano kolegė Miško mokslų katedroje. Jau penketą metų kartu atliekame ančių sarkocistozės tyrimus, rašome straipsnius, kolegiškai bendraujame. Ji kukli, visada rami, atsakinga, nuoširdžiai atsidavusi darbui ir kaip kartais su kolegom sakom „Fainuolė, ta, mūsų Jolanta“. Tad praėjus tik metams, nuo pokalbio dėl interviu.. pagaliau jį gavau, ir tik dėl to, jog reikia, o ne dėl to, kad norėtų. Dėkoju Jai, kad pasitikėjo manimi ir taip atvirai pirmą kartą pasidalino apie save.
Jei atvirai, labai norėjau, kad Jolanta duotų interviu, nes iš kart žinojau, bus įdomu, naudinga ir gal net verta pratęsti interviu gvildenamas temas atskiruose straipsniuose ar seminaruose medžiotojams. Mano manymu Lietuvos medžiotojai privalo pažinti šią kuklią, tačiau labai įdomią ir sakyčiau net labai savo žiniomis reikalingą asmenybę medžiotojų bendruomenėje.
Jolanta Stankevičiūtė keturiolika metų medžiotojų bendruomenėje gerai žinoma, kaip VDU Žemės ūkio akademijos, Miškų ir ekologijos fakulteto, Medžioklėtyros laboratorijos žvėrienos kokybės specialistė. Su medžiotojais, viešose paskaitose ir seminaruose Jolanta dalijasi žiniomis apie išskirtinę žvėrienos biologinę vertę, pirminį apdorojimą, naudingąsias jos savybes, patarimais, kaip apdoroti žvėrieną, kad išsaugoti jos kokybę.
Universiteto studentams ji dėsto bakalauro studijų programoje „Miško pedagogiką ir komunikaciją“, magistrantūros studijų programoje „Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas:“ „Laukinių gyvūnų naudojimas ir medžioklės etika“ bei „Konsultavimo metodologija“, kadangi ji nuoširdžiai dirba pedagoginį darbą, todėl ir studentų atsiliepimai tik teigiami. Lektorė taip pat, veda gamtamokslio ugdymo pamokas įvairiausio amžiaus vaikų grupėmis.
Jolanta yra biomedicinos mokslų daktarė. Apgynė disertaciją apie nitratų mažinimo galimybes mėsos ir pieno produktuose. Mokėsi Vokietijos Hohenheimo universitete Maisto produktų institute, vėliau stažavosi Getingeno (Vokietija), Perudžos (Italija), Poznanės (Lenkija) universitetuose. Ji yra mokslinės-praktinės konferencijos „Miško, laukinių gyvūnų ir žmogaus santykis“ organizacinio komiteto narė, mokslinių ir populiarių straipsnių apie žvėrienos kokybę, laukinių ančių sarkocistozę, ir kt. temų autorė.
Pažintis su Gamta
Mokslininkė gimė Kaune ir čia baigė vidurinę mokyklą. „Nors gyvenu toj pusėj Nemuno, kur jau prasideda Suvalkija, – esu visiška aukštaitė. Mano tėvai kilę iš Ukmergės krašto, o ir aš vaikystę bei paauglystę praleidau ten, pas senelius gražiame miestelyje su dvaru prie ežero. Pasaulis vaikystėje atrodė neaprėpiamas, pilnas nuotykių, atsimenu nesibaigiančius žaidimus lauke ir suaugusius gąsdinančius vaikų „dingimus“ prie ežero, į gojelius, kur eidavome ieškoti valerijonų šaknų katėms, – labai linksma buvo stebėti kaip jas laižo ir raičiojasi. Keliaudavom į netoliese esantį mišką stebėti bebrų namo, verti žemuogių ant smilgų, parsinešti medžių kempinių, tempdavome namo įvairiausius miško augalus, paskui juos sodindavom darže ir pykdavom, kad neprigyja, nors šitaip „rūpinamės“! Vaikai buvo laukiami ir eigulio kieme, kur lankėm gydomą stirniuką. Rūpintis augalais, gyvūnais aiškiai paveldėtas iš močiutės, kuri turėjo tam labai „lengvą“ ranką. Visada stengdavausi patekti į vyresniųjų vaikų draugiją, nes su jais nuotykiai ir žaidimai daug įdomesni, o ir saugiau, – taip ir buvo, vyresnieji rūpinosi mažaisiais.“ – prisiminimais apie savo vaikišką Gamtos pažinimą dalinasi mokslininkė.
Kelias atvedė į Medžioklėtyros laboratoriją
Visada domėjosi mityba, maistu. Lektorė 1996 metais baigė tuometinės Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą, apgynusi diplominį darbą apie rečiau auginamų daržovių (pastarnokų, gelteklių, mangoldų) maistinę vertę ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje dėstytoja.
„Pedagoginis darbas su studentais patiko iš karto, tik darbo pradžia nebuvo lengva dėl metodinių priemonių ir laboratorinės įrangos trūkumo. Kartais atrodė, kad dirbti reikia išeinant iš padėties pagal pasaką „nueik nežinia kur, atnešk nežinia ką…“. Reikia nepamiršti, kad buvo praėję tik šešeri metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir šiuolaikinio profesinio mokymo sistema mūsų šalyje tik stojosi ant kojų, – visko trūko, o ir mano pačios platesnių žinių noras buvo didžiulis, taigi ieškojau galimybės apie maistą studijuoti toliau. Ir man pavyko, grįžau į savo Alma Mater, įstojau į doktorantūrą, ir po ketverių metų baigiau.
„Po doktorantūros baigimo dirbau vyresniąja mokslo darbuotoja Mėsos kokybės tyrimų laboratorijoje, kur teko ir viščiukus, kalakučiukus inkubatoriuje perinti, tačiau daugiausia laiko skyriau straipsnių rašymui, kartu su bendraautoriais prof. S. Baranausku ir prof. S. Juknevičiumi rūpinausi mokomosios knygos „Pašarai ir galvijų šėrimas‘ leidimu. Darbas laboratorijoje buvo labai įdomus, tyrėme įvairių augalinės kilmės biologiškai aktyvių priedų įtaką naminių paukščių mėsos išeigai ir kokybei, o šmaikščioji to laikotarpio dalis ta, kad Mėsos kokybės tyrimų laboratorija ankščiau vadinosi Stressindromo laboratorija ir vieną gražią dieną iš darbo staiga teko išvažiuoti greitosios medicinos pagalbos mašina… Ypatingų stresų darbe tikrai nebuvo. Nors kita vertus, ko tik mūsų pasąmonė „nesumedžioja“…
Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijoje atsidūriau, galima sakyti atsitiktinai. Kita vertus, ar kas gyvenime atsitiktinio būna? Ji buvo įkurta 2008 m. visiems Lietuvos medžiotojams gerai žinomo medžioklės eksperto, TV medžioklės laidų veido, dažnai vadinto „medžioklės profesoriumi“, šviesios atminties dr. K. Pėtelio iniciatyva.
Jis laboratorijos kolektyvą formavo iš jaunų žmonių, laikydamasis taisyklės, – pasilikti dirbti kviesdavo savo gabiausius studentus. Kolektyvo branduolys jau buvo iki oficialaus laboratorijos įkūrimo ir jau vyko moksliniai tyrimai, rengiami medžioklėtvarkos projektai. Įkūrus laboratoriją atsirado galimybė išplėsti darbuotojų ratą ir taip laboratorijoje atsiradau aš, kaip sakė dr. K. Pėtelis „mėsos specialistė“. Viso dr. K. Pėtelio profesinio gyvenimo prioritetas buvo medžioklės ūkio vystymas, medžioklės kultūros kėlimas, jis matė, kad tokio žmogaus laboratorijai būtinai reikia.
Atėjusi dirbti gavau užduotį parengti paskaitas apie žvėrienos tvarkymą studentų mokymui, taip pat buvo savaime suprantama, kad renginiuose teks skaityti viešas paskaitas medžiotojams, diskutuoti. Su dideliu rūpestingumu ir atsakomybe pradėjau veikti ir taip įsitraukiau į medžiotojų bendruomenės gyvenimą. Dr. K. Pėtelis nuolat skatino rašyti į jo redaguojamą žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė“, tam tikrą laiką teko pabūti šio žurnalo redkolegijos nare, diskutuoti kokios straipsnių temų būtų aktualios.
Taip pat, iki šiol yra reikalingos mano vertėjavimo žinios priimant vokiškai kalbančius svečius Miškų ir ekologijos fakultete. Ypač atmintinas 2012 metais Lietuvoje vykęs Europos tauriųjų elnių kvieslių čempionatas, kuriame teko padėti svečiams susikalbėti visomis kalbomis, kurias daugiau ar mažiau moku, tai ir vokiečių, rusų ir lenkų. Tiesą sakant žinia, kad svečiams turėsiu vertėjauti apie medžioklės trofėjus T. Ivanausko zoologijos muziejuje mane gerokai suglumino, nes tokią terminiją įvaldyti patys suprantant, iššūkis, bet svečiai buvo taip sužavėti eksponatais, kad vertėjauti beveik nereikėjo, o pabaigoje ekskursijos net pasiūlė sumokėti už darbą, kai sužinojo, kad nei muziejaus darbuotoja, nei profesionali vertėja nesu… Žinoma, atsisakiau! Bet buvo labai malonu, linksmi tie elnių kviesliai pasirodė.“ – Šypsosi lektorė.
Eilę metų Medžioklėtyros laboratorija Baltijos šalių universitetų tinklo (BOVA) rėmuose organizavo tarptautinius intensyvius dviejų savaičių magistrantų kursus „Medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir valdymas (Game animals protection and management)“, kuriuose teko būti kursų kuratore. Teko sudarinėti nuo kursų programos, iki atvykstančių užsienio studentų apgyvendinimų ir paskaitų, ekskursijų bei mokomosios medžioklės organizavimu. Tai tikrai atsakingas, daug organizacinių pastangų reikalaujantis darbas, jau vien tai, kad į mokomąją medžioklę atvykdavo studentai medžiotojai iš užsienio šalių, kuriems reikėdavo padėti suderinti griežtas medžioklės leidimų ir ginklų transportavimo taisykles.
Nuostabūs ir šviesūs prisiminimai. Esame sulaukę studentų iš įvairiausių valstybių: Švedijos, Estijos, Latvijos, Čekijos, Įspanijos, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Kamerūno, Kazachstano, Suomijos ir kt. Studentų atsiliepimai buvo patys geriausi, esu sulaukus ir padėkų, nors studentai nebūtų studentai, jei jiems neatsitiktų nenumatytų įvykių, todėl teko su šviesiu grauduliu žiūrėti, kaip studentas iš Italijos po medžioklės plauna puikiausios kokybės verstos odos batus, tačiau veidas laimingas! Studentui iš Čekijos teko padėti gelbėjant ne batus, bet mobilų telefoną ir banko kortelę, kuriuos pametė iš nuovargio užsnūdęs autobuse grįžtant iš medžioklės. Labai vėlų vakarą teko „organizuoti“ prarastų daiktų medžioklę, nes anksti rytą studento laukė skrydis į Prahą… Buvo studentų, kurie nenorėjo mokytis, o labiau į prekybos centrą.“ – linksmomis darbo su užsienio studentais patirtimis dalinasi lektorė.
Nors Medžioklėtyros laboratorijoje pradėjau dirbti nuo pat jos įkūrimo dienos ir buvau ne medžiotoja, ne tiek daug išmaniau laukinių gyvūnų biologiją, todėl į savo naujas pareigas žiūrėjau su šiokia tokia baime. Tą pajutęs dr. Kęstutis Pėtelis man davė pirmą užduotį – susipažinti su įvairiomis laukinių gyvūnų amžiaus nustatymo metodikomis, o pirmuoju tyrimų objektu paskyrė – pilkąjį kiškį ir akylai stebėjo kaip pirmą kartą kiškį skrodžiau. Netrukus darbe gavau ir pirmąją bei vienintelę savo pravardę – Lepus europeus, kuri žiemos laikotarpiu pavirsdavo į Lepus timidus, t. y. baltąjį kiškį…
Po mokomųjų medžioklių, matuojant, sveriant kiškius, imant akių obuolio lęšiukus tiksliam amžiui nustatyti galvodavau apie priežastinius ryšius, kas kaip ir kodėl, nes juk mano misija tai – rūpintis gyvybe! Bet ne skrosti… Kiškis nuo vaikystės – mano talismanas, mylimiausias gyvūnas ir štai dėl tokio, vieno iš pirmųjų, stipriai į vaiko atmintį įsirėžusio įvykio: tamsų sniegingos žiemos vakarą, būdama 4 metų gelsvu „Moskvičiumi“ su tėvais keliavau į giminės šventę. Nuotaika, aišku, puiki, laukė smagūs žaidimai vaikų būry. Staiga mašiną teko stabdyti, o aš nuo galinės sėdynės vos neperšokau ant priekinės pas mamą.
Po kelių sekundžių tėtis išlipo, išgirdau pokštelėjusį bagažinės dangtį. Kai vėl pradėjom važiuoti, išgirdau sakant „sumedžiojom kiškį“. Nežinau, kaip paaiškinti 4 metų vaiko suvokimą ir mąstymą, bet be jokios patirties aiškiai supratau, kad mūsų mašinos bagažinėj atsidūrė negyvas kiškis… Ryškiai pamenu faktą, kad be jokio verksmo užsisukau į užpakalinį mašinos langą ir garsiai pareiškiau „Aš su jumis daugiau nedraugausiu!“. Ir to pažado laikiausi, – bent tą šventinį vakarą, tai tikrai! Nepratariau nei žodžio net mažiesiems giminaičiams, kurių taip laukiau… Apie vaikišką liūdesį ir istoriją su kiškiu bagažinėje per gyvenimą sužinojo dauguma man artimų žmonių ir iš kelionių po pasaulį mielai man parveža kiškį-suvenyrą. Visgi ši istorija niekada netapo baime ar nesupratimu tų, kurie medžioja, dar vėliau susidūrus su medžiokle profesine prasme.“
Laikas bėga greitai ir pasirodo, kad Medžioklėtyros laboratorijoje dirbu jau daugiau kaip 14 metų. Eilę metų skaitau paskaitas studentams. Taip pat teko skaityti nemažai viešų paskaitų per medžioklės parodas, vesti seminarų, publikuoti straipsnių apie žvėrienos kokybę. Konsultuoti medžiotojus ir jų antras puses.
Iš atsiliepimų matau šito darbo prasmę. Tuo labiau, kad vis sparčiau vystosi laukinių gyvūnų auginimo aptvaruose verslas, savininkai įveisę nemažas bandas rūpinasi žvėrienos realizavimu. Patirtis rodo, kad žinių apie žvėrieną, jos savybes ir kokybę iki šiol dar trūksta, nors tų patirčių yra buvę visokių. Pastebėjau, kad labiausiai žiniomis apie žvėrieną domisi jaunos kartos medžiotojai. Tai suprantama, – jauni medžiotojai stengiasi kaupti patirtį, išvažiuoja medžioti į užsienio šalis, mato kitą žvėrienos tvarkymo kultūrą, neretai daug aukštesnę, todėl grįžę nori įvesti matytą tvarką ir savo būreliuose. Ir galima pasidžiaugti, kad tikrai daugėja būrelių, kur keliami medžioklės standartai, sumedžioti žvėrys skrodžiami neuždelsus kritiškai svarbaus žvėrienos kokybei išsaugoti laiko, kailis lupamas ir žvėriena tvarkoma higieniškai, pavyzdingai įrengtose lupyklose, naudojant vienkartines pirštines, esant tinkamam apšvietimui, turint karštą vandenį. Deja iš vyresniosios kartos yra tekę išgirsti frazių, – kam to reikia?
„Kaip radom, taip paliksim“… Aišku, kad miškas nėra prekybos centras ir čia sterilumo mes nesiekiame, tačiau skrodžiant žvėrį naudoti vienkartines pirštines galima galų gale išmokti, juk pradėdami skrosti dar nežinome ar jis tikrai buvo sveikas, tuo labiau kai kitose šalyse, tai yra absoliuti norma jau pusę šimto metų. – su susirūpinimu kalba žvėrienos specialistė.
Taigi, nors Lietuvoje profesionaliai medžiojama jau daugiau kaip 560 metų, – tą mums primena 1466 m. rašytiniuose šaltiniuose dokumentuota asmenybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) medžioklis Mikas Vieštaravičius, – aukščiausio rango pareigūnas, atsakingas už medžioklės ir miško ūkį, išskirtinėmis savybėmis pasižyminti žvėriena vis nėra labai populiari ant lietuvių tradicinio stalo. Be to, dažnai girdim nuomones, kad medžiotojai tik savo asmeninės naudos siekiantys, galios instinktus tenkinantys žmonės, o ir šiaip, – šiais laikais medžioklė nereikalinga iš viso. Kitaip tariant, visi matom, kad dėl medžioklės egzistuoja visuomenės susipriešinimas, kuris, deja, nemažėja. – dalinasi mokslininkė.
Todėl, profesionalių laukinių gyvūnų išteklių valdytojų rengimą ir jų suvokimo, – koks svarbus šios srities specialistų, tame tarpe ir medžiotojų, tinkamas, atviras komunikavimas su visuomene, lavinimą laikau dviem svarbiausiais savo pedagoginio darbo uždaviniais.
Miesto vaikai turi mokytis „Gamtos“, o kaimo vaikai ją tiesiog pažįsta
Dirbant universitete, teko atgaivinti gamtamokslio ugdymo švietėjišką veiklą su įvairiausio amžiaus vaikų grupėmis Medžioklėtyros laboratorijoje. Čia padėjo patirtis ir supratimas kai dar paskutinėse mokyklos klasėse vasaromis dirbau vadove Kauno jaunųjų gamtininkų stotyje ir ten susiformavo patyrimas, kad miesto vaikai turi mokytis „Gamtos“, tuo tarpu kaimo vaikai ją tiesiog pažįsta. Pradedant nuo pačių mažiausių darželinukų, pas mus atvyksta bendrojo lavinimo įstaigų moksleiviai iš visos Lietuvos, skirtingų projektų „Tyrėjų naktis“, „Jaunieji lyderiai“ ir kt. dalyviai; taip pat moksleiviai, universiteto atvirų durų dienų metu. Dirbau su daugiau kaip 400 moksleivių Kauno miesto savivaldybės remiamame projekte „Tarpdisciplininė itin gabių vaikų ugdymo programa“, kartu su kolegomis vykstame į Lietuvos gimnazijas. Mūsų švietėjiškos veiklos tikslas populiarinti gamtos mokslus ir populiariais būdais moksleivius supažindinti su mokomuosiuose medžioklės plotuose ir pačioje laboratorijoje vykdomais moksliniais tyrimais. Žinoma, svarbiausias mūsų tikslas paskatinti moksleivius baigus mokyklą rinktis studijuoti ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultete vykdomas studijų programas.“
Kokių smagių akimirkų būta, kai gali stebėti natūralų vaikų smalsumą, džiaugsmą pažinus, sužinojusi, o neretai ir išvaduojant iš baimės paliesti gyvūno kaukolę, pačiupinėti paukščio plunksnas, o ypač kai, dėstytoja parodo žvėries akies lęšiuką, – čia, žinoma, reikia pedagoginių žinių, vaikų amžiaus raidos tarpsnių supratimo, kada ir kaip tą padaryti. Atminty pasiliko nepamirštamas džiaugsmo pilnas pirmokų šūksnis – „mes pažinom usūrinį šunį!“. Aišku, pirmokams rodome puikiausiai padirbintą, žvilgančiu kailiu, natūraliam judesy atkurtą žvėrelio iškamšą, kalbam apie gyvenimą urvuose šalia kitų kaimynų lapių ir barsukų, neakcentuojant, kad šis „gražuolis“ gamtoje serga ir niežais, būna blogo kvapo, ir šiaip nėra labai pageidautinas, nes ne vietinis, atėjūnas, suprask medžiotinas… Kaip sakoma, žolė neaugs greičiau, jei ją jėga trauksi aukštyn, taip ir pirmokui gamtos pažinime kol kas svarbi graži emocija, kai smagu pažinti.“ – darbo su vaikais patirtimi dalinasi pedagogė.
Atskirai norėčiau paminėti savo mielą kolegą, auksinių rankų meistrą, taksidermijos specialistą, daugkartinį šios srities europinių varžybų nugalėtoją, Kęstutį Bybartą. Jo gamintos žvėrių ir paukščių iškamšos mums, Medžioklėtyros laboratorijos dėstytojams, padeda vaikus ir jaunimą supažindinti su medžiojamąją fauna, tačiau žinoma, pirmiausia jos skirtos studentų mokymui. Nemaža dalis visų eksponatų ir preparatų į Medžioklėtyros laboratorijos fondą patenka iš universiteto mokslui ir mokymui skirtų medžioklės plotų, taip pat labai džiugu, kad kita dalis labai vertingų eksponatų atkeliauja kaip dovanos laboratorijai iš medžiotojų.
Šita mano, kaip pedagogės misija labai svarbi. Susiduriu su tuo, kad vaikai suvokia gamtą kaip atskirą aplinką ir tiesiog nežino, jog gamta, tai – mes visi. Vaikų fizinis kontaktas su gamta labai sumažėjęs. Mano laikų vaikystės kultūra, kai galėjome spontaniškai tyrinėti gamtą ir visą supančią aplinką, baigia išnykti. Ankščiau kaime net maži vaikai dažnai būdavo be tėvų, tik su vyresniųjų brolių, seserų priežiūra, tai būdavo norma. Dabar tą reglamentuoja įstatymas. Diskutuojame, – gerai tai ar blogai. Dabar kasdienis vaikų gyvenimas mieste, dažniausiai, apsiriboja sporto salėmis ir būreliais. Neretai vaikai būna perkrauti tuo, – pavargau gyventi….sakė trečiokas, kai susipažinome prieš pamokėlę.
Susiduriu su tuo, kad neretai ir vyresniųjų klasių moksleiviai nepažįsta mūsų krašto gyvūnų, ypač augalų rūšių, elementariai nežino „kas ką valgo“, taip pat neišsiugdo tinkamo požiūrio į tai. Manau iš to gimsta idėjos, kad vegetarų šeimoje ir šuo turi būti vegetaru. Esu susidūrusi su atveju, kai trečiokė mergaitė iš miesto, nepažino žibutės, bet buvo buvusi Ispanijoje ir net Australijoje! Dažnas moksleivis nežino, kad apskritai mūsų gyvenimo kokybė priklauso nuo miškų, nuo visos gamtos. Kai, kurie net išsiugdo gamtos baimę. Neretai ir tėvai vaikus „saugo“ nuo patirčių, nuo purvo, tai traktuoja kaip grėsmę jų saugumui. Atsirado socialinių įgūdžių trūkumo problema. Niekas nepastebėjo kada ji atsirado, bet ji yra.
Labai svarbu reaguoti ir į mokinių, ir tėvų patirtis. Pamenu, prieš vieną užsiėmimą su vaikais apie paukščius kreipėsi mama prašydama leidimo dalyvauti pamokėlėje. Paaiškino, jog nerimauja ar jos vaikas nepatirs patyčių, nes šeimos pavardė yra tokia, kaip vienas iš dažniausių Lietuvos paukščių. Vadinasi, tokia patirtis jau buvo.. Teko nuraminti mamą ir pakviesti į pamoką.
Kitu atveju, nepamirštamas jausmas, kai po paskaitos apie plėšriuosius paukščius, pristatant gražuolį kėkštą, nevengiant paaiškinti jo natūralios mitybos ypatumų – smulkių paukščių kiaušinių bei jauniklių naikinimo, – bet ir nenuilstančio ąžuolų sodintojo misijos, atsistoja šeštokas ir susijaudinusiu veidu taria, – ir ką gi aš galėčiau padaryti dėl šitokio paukščio?! Žinokit, aš galiu jam tik giliai nusilenkti! Klasėje visiškas susikaupimas ir tyla. Kur juokas, kur patyčios? Paaugliškas amžius! Nuostaba ir suvokimas, kad kartais pavyksta užšokti ir ant tos emocijų „viršūnės“. Darbas su vaikais visiškai kitoks nei su studentais, aišku, kad jų dėmesio valdymui reikia tikslios pamokos „dramaturgijos“, t. y. gero pasiruošimo, įdomios informacijos, tempo. Informacijos pertekliuje, juk jau ir mums, suaugusiems, nebeužtenka kantrybės perskaityti žurnalo straipsnį iki galo, o ką kalbėti pav. apie paauglius…
Apie etišką elgesį su gyvūnais
„Žinau, kad žmogui lengva suprasti, kodėl išgyvenimui reikalinga medžioklė egzistavo prieš tūkstančius metų. Tačiau, man visiškai aišku, kodėl ji turi teisę egzistuoti ir yra reikalinga dabar, XXI amžiuje. Suprantu ir dar svarbesnį dalyką, kad šių dienų laukinių gyvūnų medžioklė turėtų keistis, prioritetais iškeldama populiacijų valdymo tikslą ir etiškos medžioklės principą.“
„Dažniausiai etišku elgesiu vadinam gerą elgesį, rūpinimąsi ir užuojautą kenčiančiam. Ar medžioklė suderinama su tuo??? Šitas klausimas kelia daug diskusijų ir tikrai nėra vienareikšmiškų atsakymų. Žymus austrų mokslininkas, evoliucijos tyrinėtojas, profesorius, veterinarijos gydytojas ir patyręs medžiotojas dr. R. Winkelmayeris, kurio tėvas taip pat buvo medžiotojas, sakė kad „sieti medžioklę ir etiką yra keistas požiūris.“ Ir nustojo medžioti.
Žmonės labai skirtingai vertina kas yra etiškas elgesys su gyvūnais, ką jau kalbėti apie medžioklę, kuri turi daug priešininkų. Žiūrėkime kokie yra pavyzdžiai. Žymus futbolininkas, Švedijos nacionalinės rinktinės narys Zlatanas Ibrahimovičius prieš keletą metų buvo pasmerktas dėl to, kad yra medžiotojas. Tai vyko Švedijoje, kur medžioja labai daug žmonių ir visuomenės požiūris į medžioklę tolerantiškas, kita vertus, – buvęs JAV prezidentas Barackas Obama turėjo teisintis prieš gyvūnų teisų gynėjus, nes interviu metu prieš filmavimo kamerą pagavo musę…
Skaitant žymaus filosofo I. Kanto mintis apie elgesį su gyvūnais, jis rašė: „Pareiga susilaikyti nuo žiauraus ir smurtinio elgesio su gyvomis, net ir nesąmoningomis būtybėmis, – visais gyvūnais, yra labai svarbi žmogui, nes tai visų pirma, – žmogaus pareiga sau pačiam.“ Žiaurus elgesys su gyvūnais slopina žmogaus jautrumą kančiai ir stiprina prigimtinį agresijos polinkį, kuris labai žalingas moralei, labai nepalankus dorovingumui kitų žmonių atžvilgiu.
Akivaizdu, kad rūpestis ir užuojauta iš arti veikia visai kitaip nei per atstumą. Viena studentė paskaitos metu pasipiktinusi man sakė, – dėstytoja, jūs rodote smurtą, kodėl aš turiu tai kęsti? Nors ji tik matė mokomąjį filmą apie įprastą medžioklę tykojant, stirnos sumedžiojimą ir jos vidurių išvertimą miške. Atsiprašiau jos ir paklausiau kokie jos jausmai ar įsitikinimai buvo užgauti, galų gale ar ji vegetarė, – ji man atsakė, kad ne, valganti mėsą, tačiau matyti, kaip taikliu šūviu buvo sumedžiotas gyvūnas jos „trapūs nervai“ neatlaikė. Jeigu suaugę žmonės yra tokios „brandos“, ką ir bepridursi. Tačiau, akivaizdu, kad švietimo darbas čia turi lemiamos reikšmės ir šioje srityje labai svarbu medžiotojų elgesys, prisistatymas visuomenei, taip pat mūsų, pedagoginį darbą dirbančių žmonių autoritetas.
Savo studentų aš klausiu ir kviečiu diskutuoti tokiais klausimais – jeigu iš vis negalima medžioti gyvūnų, – ar tai taikoma visiems gyvūnams, įskaitant: erkes, amarus ant kambarinių augalų, duonos grūdų naikintojus, uodus ir laukinius plėšrūnus, kurie atklysta į miestus?
Kalbant apie medžioklę, ilgą laiką gyvavo mąstymas, kai buvo siekiama net dirbtinai palaikyti dideles medžiojamųjų gyvūnų populiacijas. Šiandien į visa tai žiūrima kitaip. Žemės ūkio, miškininkystės ir mūsų visų labui medžiojamųjų gyvūnų skaičius turi būti pritaikytas prie buveinės. Tačiau, naujos žinios apie gyvūnų kognityvinę biologiją ir elgseną, verčia mus į gyvūnų gerovę ir etiką žiūrėti visai, kitaip nei anksčiau. Mokslas turi daug įrodymų, kad visi placentiniai žinduoliai turi sąmonę ir tam tikro lygio suvokimą bei jausmus. Gana aukštą sąmonės lygį turi tie, žinduoliai, kurie gyvena šeimomis. Žinoma, teisės aktai visada atsilieka nuo mokslinių įrodymų. Bet aišku ir neginčijama yra viena: medžioklė turėtų būti vykdoma, kaip įmanoma vengiant gyvūno baimės, skausmo ir kančių. Pagrindinis laukinių gyvūnų sumedžiojimo standartas etikos požiūriu turi būti analogiškas naminių gyvūnų skerdimui, – gyvybę nutraukti greitai ir neskausmingai.
Vienas iš svarbiausių dalykų, dėl kurio sutaria daugelis gyvūnų teisių gynėjų tai, kad pagrindinė moralinė gyvūnų teisė yra ne teisė į gyvybę, o teisė į pagarbų elgesį. Ne kiekvienas pasinaudojimas gyvūnu kaip ištekliumi yra orumą pažeidžiantis. Ne kiekvienas gyvūnas, kuris nužudomas kaip priemonė kito žmogaus tikslams pasiekti, tampa tik priemone. Tai priklauso nuo to, kaip su juo buvo elgiamasi prieš jį nužudant: ar jis patyrė kančias, baimę ir stresą; ar turėjo galimybę gyventi pagal savo rūšies savybes; ar turėjo pakankamai laisvės tenkinti savo fizinius ir socialinius (tokius turi ir laukiniai gyvūnai, ypač gyvenantys šeimomis) poreikius. Kita vertus, kas jei ne medžiotojas užtikrina „paliatyviąją“ pagalbą gyvūnui po sužeidimų autoįvykyje, išvaduojant jį iš kančių. Ir tai yra labai svarbu.
Atlikti tyrimai Lietuvoje apklausus 117 medžiotojų parodė, kad 12 prioritetų sąraše medžioklė kaip hobis ir pramoga atsidūrė aukštoje 6 vietoje, galimybė šaudyti paminėta 10 vietoje. Norėčiau, kad šie prioritetai būtų paskutiniai, o dar geriau, iš vis nebeliktų.
Etiškas elgesys medžioklėje apima ne tik etišką elgesį su gyvu gyvūnu, bet ir garbingu elgesiu su gyvūno kūnu po sumedžiojimu, t. y. atimta gyvūno gyvybė turi maksimaliai tvariai pasitarnauti žmonių maistui, būti panaudojamas jo kailis, atitinkamai paruošiamas trofėjus, o visi reikalingi duomenys pateikiami mokslininkams.
Etiškas elgesys yra teisingas elgesys, kai niekas kitas nemato, net ir tada, kai elgiantis teisėtai yra neteisinga. Daug kas sako, kad medžioklės įstatymas yra pakankamas ir griežtas. Medžioklės įstatymas saugo laukinius gyvūnus, bet būtent etikos principų laikymasis saugo medžiotojo galimybę medžioti, nes mažina priešpriešą su nemedžiojančia visuomenės dalimi. Etiškas elgesys susijęs su sąžiningumu, pagarba ir atsakomybe, kuriems labai sunku pritaikyti įstatymus, bet būtent jis užtikrina, kad medžiotojas būtų gerbiamas ir būrelyje, ir visuomenėje.
Etiškai medžioklei geriausios sąlygos būna tykojant, sėdint bokštelyje. Kaip žvėrienos specialistė norėčiau akcentuoti mintį, kad medžioklės varant turėtų būti ne visos dienos “renginiai bendruomenei“, o labai profesionaliai organizuotos medžioklės, į kurias reikia kviesti patyrusius, gerą savitvardą turinčius ir taikliai šaudančius medžiotojus. Juk savaime suprantama, kad medžioklės varant ne visada yra palankios taiklių šūvių prasme, bet ir kokybiškam žvėrienos tvarkymui, nes dažnai smarkiai uždelsiama su žvėrių skrodimu, kas atsiliepia mėsos kokybei. – pataria žvėrienos specialistė.
Grįžtant prie etiškumo, – tvari medžioklė, mano manymu, yra daug etiškesnis dalykas, nei masinis naminių gyvūnų naudojimas. Ir visada žmogui reikia pačiam pasirinkti bei garbingai atstovėti tą argumentą, kodėl jis medžiotojas. O iš visų dalykų kalbant apie elgesį su gyvybe – pats neetiškiausias yra maisto švaistymas. Skelbiama, kad pasaulyje mažiausiai maisto, tik apie 4 proc., švaisto japonai. Gal dėl to, kad jie garbina gamtą, išpažįsta šintoizmą.
“Niekada nelaikiau darbo savo „bažnyčia“, karjerizmas man svetimas. Svarbiausias dalykas – nedalomos gamtos pažinimas, įdomiausias objektas gamtoj – visgi žmogus. Kodėl? Nes žmonės gali daug ką pakeisti, nuo jų daug kas priklauso. Todėl toks svarbus man yra ir kolegų ratas, su kuriais dirbu, ir ne tik mokslinis, bet ir pedagoginis darbas, švietėjiška veikla. Pedagogai kažkuria prasme esame aiškiaregiai, – dirbdami su jaunąja karta, turim galimybę bent įsivaizduoti artimąją ateitį kas bus po mūsų, ir garsiai apie tai įspėti arba pasidžiaugti.” – Pabaigia pasakojimą Jolanta.
Išleistas naujas žurnalo numeris!
