Nors lapės yra visaėdės, didžiąją dalį jų valgiaraščio sudaro įvairūs graužikai. Aišku, lapė gali papjauti bebriuką, ondatrą, kiškį, bet dažniausiai jos minta peliniais graužikais, kurių Lietuvoje ir kaimynystėje netrūksta. Mūsų šalyje nustatyta 21 graužikų rūšis. Didžiausi yra upiniai bebrai (Castor fiber), mažiausi – pelės mažylės (Micromys minutus), kurių kūnelis vidutiniškai vos 5 cm ilgio.
Pelės ir pelėnai yra vienas pagrindinių lapės maisto šaltinių žiemą. Atsitiktinai atsirado proga post mortem apžiūrėti sutvėrimą, kurio pavadinimą girdėjęs daugelis, bet matęs retas.
Vandeninis pelėnas, geriau žinomas kaip vandeninė žiurkė
Vandeniniai (pelkiniai) pelėnai (Arvicola amphibius) yra žiurkėninių šeimos graužikai, gyvenantys visoje Europoje, įskaitant ir Lietuvą. Tai nėra reti ar saugomi gyvūnai, bet jų veikla sunkiai pastebima. Vis dėlto reikia paminėti, kad tai vienas didžiausių pelėnų pasaulyje – suaugęs individas yra 12–21 cm ilgio.
Vandeniniai pelėnai aktyvūs ištisus metus. Vasarą jie gyvena vandens telkinių pakrantėse, o vasaros pabaigoje paprastai persikelia gyventi toliau nuo vandens. Vandeniniai pelėnai rausia išsišakojusius ir sudėtingus urvus iki 1 m gylio. Tai darydami neretai suformuoja dideles dirvožemio išrausas (skirtingai nuo kurmiarausių, jos yra nereguliarios formos ir mažesnės). Dažnai pelėnai patys naudojasi kurmiarausiais.
Šių gyvūnų kailis puikiai tinka gyvenimui vandenyje ir žiemą tampa panašus į bebro. Aišku, jis minkštesnis ir trumpesnis – iki 12 mm ilgio šilkinė ir kiek banguota povilnė, o akuotplaukiai tokie pat spindintys kaip bebro. Vandeniniai pelėnai labai gerai plaukia ir nardo. Panašiai kaip bebrai, jie minta augalais ir, atsitempę iš apylinkės ėdesio, skirtingose vietose stato maitinimosi „stalelius“.
Per metus patelės atsiveda 2–3 kartus, vadoje gali būti nuo 3 iki net 9 mažylių. Panašiai kaip lemingai, pelėnai dauginasi cikliškai ir kas 3–5 metus matomas akivaizdus prieaugis.
Vandeniniai pelėnai daro didelę žalą žemės ir miško ūkiui, vasarą ir rudenį gadina daržoves, šakniavaisius, žiemą po sniegu apgraužia atžalynų žieves, sugraužia jų šaknis. Šie graužikai yra kelių pavojingų parazitinių ir infekcinių ligų rezervuarai, taip pat jie laikomi didžiausiais tuliaremijos nešiotojais.
Šiltuoju sezonu visa populiacija apsikrečia ektoparazitais, paprastai įvairiomis erkėmis.
Vandeniniai pelėnai yra lapių ir kiauninių plėšrūnų, taip pat pelėdų, įvairių dieninių plėšriųjų paukščių ir net lydekų maistas.
Iš arti
Kovo pradžioje, kai žemę dar dengė sniegas ir ledas, teko susidurti su vandenine žiurke, ir šis susitikimas jai baigėsi prastai. Kadangi graužikai nešioja įvairias infekcijas ir parazitus, platina kaspinuočius, teko perimti iniciatyvą ir atimti graužiką iš šunų, kurie jį kažkur surado.
Buvo tamsus vakaras ir kadangi gyvūnas jau buvo nugaišęs, nusprendžiau parsivežti jį namo ir apžiūrėti iš arčiau. Tai buvo patinėlis, akivaizdžiai jaunas, nes tik 13 cm ilgio. Uodega – apie 10 cm ilgio ir, palyginti su žiurkės, pūkuota. Vilna stora ir šilkinė, tamsiai ruda, su rudu atspindžiu ant skruostų, 10–12 mm ilgio ir tokia stora, kad joje visiškai prapuola nedidelės graužiko ausys.
Kailis toks gražus, kad vieną akimirką net kilo mintis nudirti ir padaryti staigmeną kailių dirbėjui… Bet, aišku, apžiūrėjus vandeninę žiurkę ir visą jos „bagažą“ (kad ir kas jos kūnelyje gyveno), ji buvo saugiai utilizuota.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
