Klasikinė kepurė, kuri vaizduotėje glaudžiai siejasi su Laukiniais Vakarais ir Jameso Fenimore’o Cooperio knyga Žvėrių medžiotojas, yra gaminama iš meškėno kailio ir papuošta dryžuota šio nepadoraus užsimaskavusio bandito uodega. Mūsų kraštuose tai vis dar labai egzotiškas žvėrelis, todėl reikia pagalvoti, kokį mūsiškį būtų galima panaudoti panašiai.
Logiškiausias pasirinkimas – mangutas arba lapė. Manguto vilna graži, tačiau ji kiek per stora kepurei, kuri skirta dėvėti kasdien, medžioklėje su varovais ir individualioje medžioklėje, o ne sėdint bokštelyje. Taigi telieka lapė. Lapės uodega man kelia tokias pat malonias, iki galo nesuprantamas emocijas kaip stirnino ragai. Ją irgi laikau tikru trofėjumi. Segėti ją prie kepurės – stiliaus dalykas, be to, rodantis pagarbą sumedžiotam gyvūnui.
Kadangi tai bus labiau medžioklinė kepurė negu damos aksesuaras, nusprendžiau imtis ne tik estetinių priemonių. Paprastai parduotuvėje randamos kepurės būna pasiūtos tik iš lapės nugaros ir vieno gyvūno kailio ne visada pakanka. Tačiau medžioklės produkciją reikia naudoti racionaliai, todėl kuo mažiau likučių, tuo geriau. Užduotis – iš vieno lapės kailio pasiūti kailinę kepurę.
Medžiagos
Lapės kailis su uodega
Atlasinis audinys pamušalui
Tvirtinamasis lininis audinys
Siūlas ir adata
Skutimosi peiliukas ar skalpelis (tiks ir popieriaus peilis)
Lopymas ir tempimas
Tyčia pasirinkau vieną mažiausių kailiukų, be snukio. Apsivyniojau aplink galvą ir supratau, kad kailis beveik per trumpas. Kailis iš raugyklos grįžo su skylėmis, tačiau tai nieko tokio, ko nebūtų galima pataisyti.
Kailį sušlapinau iš vidinės (odos) pusės ir segikliu prisegiau prie atitinkamo dydžio lentos, aišku, patempdama į visas puses ir stengdamasi suartinti įplyšimų kraštus, kad paskui būtų lengviau susiūti. Kai kailis išdžiūvo, nuėmiau jį, o skyles susiuvau paprastai, nes kepurė neturės didelio mechaninio krūvio. Vėl sušlapinau ir iš naujo ištempiau ant lentos.
Iškarpos
Nepaisydama ankstesnės patirties, nusprendžiau paieškoti iškarpų ir pažiūrėti mokomųjų klipų, kaip siūti tokio modelio kepurę. Angliškai radau tik porą paveikslėlių, bet ne pamokų. Rusiškai į paiešką įvedusi mehovaja shapka iškart radau tai, ko ieškojau, tačiau tokio modelio kepurės vadinamos kubankomis, o tai turbūt susiję su Kubanės kazokais. Aišku, tai stilizuotas variantas, nes tikra Kubanės kazoko kepurė yra labai sudėtingas gaminys iš karakulio kailio ir vilnonio audinio su pašiltinimu – iš esmės ten sujungiamos dvi kepurės.
Supaprastinta kubanka gali būti tiesios cilindro formos, susiaurinta viršuje ar apačioje. Nusprendžiau pasirinkti primityviausią variantą. Iškarpos paprasčiausios – tiesi juosta ir skritulys. Juostos ilgis 58 cm (aplink galvą), plotis 12 cm. Skritulio skersmuo 16 cm. Patogu naudoti laikraštį: jis plonas ir gerai lankstosi. Pavyzdžiui, norint iškirpti idealų skritulį, nereikia skriestuvo.
Kvadratinį laikraščio lapą sulenkite keturis kartus. Nuo kampo atmatuokite 8 cm ir pažymėkite. Paskui lankstykite toliau, kol susidarys siauras trikampėlis, ir šiek tiek kreivai nupjaukite pažymėtoje vietoje. Išlankstę lapą gausite beveik idealų skritulį.
Sukerpant tvirtinamąjį pamušalą, užlaidos siūlėms palikti nereikia. Pažymėjus naudosimas atlasinio pamušalo detales, užlaidą reikės palikti abiejuose juostos galuose ir viršutiniame krašte, kuris bus sujungtas su pamušalo skrituliuku. Skritulio (kepurės dugno) dalyje irgi reikia palikti užlaidą siūlėms. Atsižvelkite, kad plonas sintetinis atlasas labai lengvai yra. Tai reiškia, kad kraštai turi būti platesni, kad juos būtų galima užlenkti.
Galima naudoti ir tikro šilko audinį, kuris storesnis, patvaresnis ir daug gražesnis, jeigu vis dėlto darysite aksesuarą damai. Sukerpant kailio detales, užlaida siūlei nuo iškarpos krašto yra tik 3 cm, nes tai kailis ir siuvimo vietoje jis neirs.
Kailio mozaika
Kaip minėjau, šį kartą užsibrėžiau apsieiti su vienos lapės kailiu. Kadangi gyvūnas nebuvo iš stambiausių, aišku, kad kažkur reikės kailius sudurti. Čia reikės atsižvelgti į vilnos struktūrą, spalvą ir augimo kryptį. Aišku, galima pasirinkti priešingą būdą – jungti labai skirtingus gabalus, bet tai geriau tiktų liemenei iš skustos bebrenos, o ne lapenos kepurei. Vadinasi, reikės pasistengti.
Gerai apžiūrėkite kailį, pažymėkite vietas, kur vilna retesnė ar visai plika. Būtų idealu, jeigu nugaros vidurio linija sutaptų su kepurės iškarpos apačia. Man neišėjo iškart išpjauti viso ilgio, todėl popieriuje pažymėjau trūkstamą dalį, o antrą, trumpesnę, dalį išpjoviau iš kitos kailio pusės.
Vienas kepurės šonas išėjo nuo užpakalio (su uodega) iki peties, kitas – maždaug peties dalis iki šonkaulių pabaigos. Sujungus abi kailio detales taip, kad nugaros dalis būtų apačioje, išėjo, kad vilna auga priešingomis kryptimis. Taigi nusprendžiau nesilaikyti kepurininkystės kanonų ir į tarpą įsiūti lapės leteną, tad petys bus kepurės viršuje.
Siuvimas
Jeigu namuose turite kailių siuvimo mašiną, labai gerai, bet tokį nedidelį daiktą kaip kepurė galima susiūti ir rankomis.
Iš pradžių susiuvau abi kepurės šonų detales. Tada viršuje paprastai pridygsniavau lininį pamušalą. Paskui šonines kepurės detales vieną su kita susiuvau taip, kad susidarytų cilindras. Sunkiausia buvo susiūti viršų, nes lapės peties vilna trumpa, prie mentės ilgesnė, krūtinė apskritai balta, tačiau pavyko rasti tinkamų gabalėlių ir padaryti skritulį su letena.
Prie kepurės viršaus irgi pridygsniavau tvirtinamąjį pamušalą ir abi dideles detales sujungiau, o tada ant sujungimo vietos užsiuvau leteną, kuri bus kepurės šone. Išėjo toks koketiškas akcentėlis. Aišku, viską siūti reikia iš vidinės pusės. Dabar kepurės modelis paruoštas matuotis. Jeigu ji išėjo per gili, geriau nupjauti kraštus, bet prisiminkite, kad reikia palikti 1–1,5 cm atlenkti.
Atlasinio pamušalo detales susiuvau kartu ir išverčiau odos puse į išorę. Kepurę irgi išverčiau ir abi detales susiuvau palei viršutinės dalies siūlę. To reikia, kad pamušalas neišlįstų kepurę nusimaunant. Tada pamušalą užmoviau ant išverstos kepurės ir kailį atlenkusi prisiuvau, taip uždengdama pamušalą, tvirtinamąjį pamušalą ir po kiekvieno dūrio prisiūdama patį kailį.
Pastabos
Pirma reikia susiūti skyles, tik tada ištempti sušlapintą kailį. Pirmą kartą tempti nereikėjo, tačiau antrą kartą tempiant kailis tapo lygesnis ir kiek padidėjo.
Kailis visiškai išdžiūva per parą. Nuimtas anksčiau jis gali deformuotis.
Jeigu kepurės šonas išpjautas kartu su visa uodega, galima įsiūti kokią papildomą tvirtinamąją juostą, kad uodega netyčia nenusirautų.
Žirklėmis kailio kirpti negalima, nes tai gadina vilną.
Pjaunama iš vidinės (odos) pusės, kur, naudojant popierinius šablonus, pažymėtos pjovimo vietos.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
