Nuo ežių iki lūšių. Lenkijos keliuose rasta žuvusių 55% šalies sausumos stuburinių rūšių gyvūnų0

Tyrėjai išnagrinėjo apie 19 tūkst. pranešimų, kuriuos pateikė 412 žmonių. Juose užfiksuota beveik 29 tūkst. žuvusių gyvūnų. Viename pranešime galėjo būti nurodytas vienas gyvūnas arba keli šimtai.

Plačiausiai tarp žuvusiųjų atstovaujama varliagyviams. Keliuose rasta daugiau nei 77 proc. Lenkijoje aptinkamų varliagyvių rūšių atstovų. Žinduolių ir šalyje perinčių paukščių atveju šis rodiklis siekė apie pusę. Tarp užregistruotų gyvūnų buvo ir stumbrų, rudųjų lokių, sakalų keleivių bei dėmėtųjų salamandrų.

Kodėl didelį žvėrį lengviau suskaičiuoti

Tyrimo bendraautoris Andrzejus Wuczyńskis iš Lenkijos mokslų akademijos Gamtos apsaugos instituto pabrėžia, kad savanorių pranešimai atskleidžia tik dalį žūčių. Stambų gyvūną lengviau pastebėti, o jo kūnas paprastai ilgiau išlieka matomas. Smulkus paukštis, graužikas ar varliagyvis gali likti nepastebėtas net ten, kur žmonės važiuoja kasdien.

Pranešimų skaičius taip pat tiesiogiai neatspindi rūšies gausos. Pavyzdžiui, dirvinis vieversys yra gausus Lenkijoje, tačiau duomenų bazėje užregistruota vos keliolika žuvusių šios rūšies paukščių. Liepsnelės pranešimuose pasirodo dažniau. Jos skraido žemai tarp krūmų, taip pat ir pakelėse. Per vieną balandžio patikrą judriame Helio pusiasalio kelio ruože tarp Chałupy ir Kuźnica rasta 110 žuvusių liepsnelių.

Kai kelias kerta migracijos maršrutą

Pavasarį ypač daug varliagyvių žūsta ten, kur kelias kerta jų migracijos maršrutą. Iš 20 pranešimų, kuriuose vienu metu užfiksuota bent po 100 žuvusių gyvūnų, 19 buvo apie varliagyvius. Beveik 80 proc. visų užregistruotų žuvusių varliagyvių sudarė paprastosios rupūžės.

Panaši dalis tarp užregistruotų roplių teko paprastiesiems žalčiams. Jie iššliaužia ant įšilusios kelio dangos, o pajutę pavojų gali sustingti. Ežiams kelyje pražūtinga jų įprasta gynyba. Užuot pasitraukę, jie susiriečia į kamuoliuką.

Žuvusių gyvūnų rasta ir Natura 2000 teritorijose, draustiniuose bei nacionaliniuose parkuose. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad saugomos teritorijos statusas savaime nepašalina pavojaus ten, kur gyvūnų judėjimo takus kerta kelias.

Kur apsaugos priemonių reikia labiausiai

Policijos ir kelių tarnybų duomenys daugiausia atspindi susidūrimus su stambiais gyvūnais, per kuriuos apgadinamos transporto priemonės arba nukenčia žmonės. Savanorių pranešimai padeda pastebėti smulkesnių rūšių žūtis, tačiau jų nepakanka bendram žuvusių gyvūnų skaičiui įvertinti.

Tyrėjai siūlo atrinktus kelių ruožus tikrinti reguliariai. Apmokyti savanoriai registruotų rastus gyvūnus, jų rūšį, radimo vietą, patikrinto ruožo ilgį ir stebėjimo trukmę. Taip būtų galima palyginti, kiek gyvūnų žūsta viename kilometre skirtinguose ruožuose, ir nustatyti, kur apsaugos priemonės reikalingiausios.

Varliagyviams vietomis gali padėti tuneliai ir į juos nukreipiančios tvorelės. Stambiems gyvūnams įrengiamos perėjos virš kelių. Tvoros gali sumažinti susidūrimų su stambiais žinduoliais skaičių, tačiau jos taip pat riboja gyvūnų judėjimą ir atskiria populiacijas. Todėl sprendimą konkrečiame ruože lemia tai, kokie gyvūnai ten žūsta ir kur jie kerta kelią.

Grėsmė briedžiams, bet palengvinimas medžiotojams? Nauji Medžioklės taisyklių pakeitimai