Su medžiotoju Mariumi Blaževičiumi nesusitikome nei renginyje, nei medžioklėje, nei varžybose. Dėmesį patraukė jo pranešimai socialiniame tinkle Facebook, kur patyręs medžiotojas siūlė savo paslaugas ieškant sužeistų gyvūnų medžioklės plotuose, dingusių augintinių ir žmonių su šiuolaikiniais dronais.
Pirmas dalykas, kuris nustebino, buvo tai, kad vaizdo įrašuose ir nuotraukose matomas specialistas sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Atrodė, kaip tai įmanoma, kad žmogus su fizinio judėjimo apribojimais gali siūlyti tokias paslaugas ar net dalyvauti medžioklėje.
Straipsnio autorė susisiekė su M. Blaževičiumi, kuris pasirodė esąs medžiotojas su galiojančiu medžiotojo pažymėjimu ir leidimu laikyti ginklus. Taip ir gimė idėja parengti šį interviu, kuris nuo pat pradžių žadėjo būti labai įdomus.
Statybininkas
Suaugusių žmonių pokalbiuose dažnai pirmoji tema ir pirmasis klausimas būna apie profesiją, žinias ir įgūdžius, kuriais užsidirbama pragyvenimui.
„Esu baigęs Statybos vadybos fakultetą ir gyvenime didžiąja dalimi viskas buvo susiję būtent su šia sritimi. Nemažai laiko teko dirbti statybose. Iš esmės ne statėme, o atlikome fasadų apdailos darbus ir restauraciją. Labai garsių objektų, kuriuose būtume dirbę, nėra, tačiau galiu paminėti, pavyzdžiui, gyvenamąjį rajoną Vilniuje, Bajorų kalvose, kur daug pastatų yra mūsų komandos darbo rezultatas. Gana daug dirbome su privačiais objektais ir savininkais. Tai buvo mano įmonė, kurią įkūriau, įgijęs daugiau patirties, dirbdamas kitų žmonių įmonėse, taip pat ir Šveicarijoje. Taigi galima sakyti, kad gyvenimas didžiąja dalimi buvo susijęs su statybų sritimi, – pasakojo mūsų pašnekovas, pridurdamas, kad į Šveicariją dirbti išvyko prieš keletą metų, kai gyvenime atėjo tam tikra krizė: – Buvo jausmas, kad gyvenime kažką reikia keisti, reikia pajudėti ir pradėti kažką naujo“.
Kelerius metus M. Blaževičius dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, vežiodamas krovinius po Europą ir Rusiją, tačiau ir šis darbas buvo susijęs su statybų sritimi.
Medžioklė ir laisvė
Kaip ir daugelio medžiotojų, Mariaus šeimoje taip pat buvo žmogus, kuris dar vaikystėje įtraukė jį į šią senąją veiklą.
Marius pasakoja, kad tai buvo mamos brolis. Jis pats turi du brolius, tačiau jų medžioklė visai nedomina.
„Mane ši paslaptinga pasaulio dalis nuo pat pradžių patraukė iki širdies gelmių. Dėdė turėjo sodybą kaime ir mes kasmet su visa šeima važiuodavome pas jį ilsėtis. Jis gyveno vienkiemyje, labai gražioje vietoje, miške prie upės, – atskleidė Marius ir tęsė: – Prisimenu, kai dar buvau pirmoje klasėje, dėdė pirmą kartą davė man į rankas lygiavamzdį šautuvą. Tai buvo senas, sunkus ginklas, kurio pats negalėjau išlaikyti. Mūsų užduotis buvo nuvyti šernus. Kaip ir galima tikėtis miško vienkiemyje, šernai dažnai eidavo į bulvių vagas ir niokodavo daržą. Dėdė buvo įrengęs tokį bokštelį su kopėčiomis, kur mes sėdėdavome ir laukdavome šernų, o paskui šūviais juos vydavome, ne tiek medžiodavome, kiek saugodavome pasėlius. Vėliau buvo ir ančių medžioklė, ir pirmoji sumedžiota antis. Buvo ir varyminė medžioklė, kur daug patirties ir žinių perėmiau iš vyresnių medžiotojų. Mūsų, jaunimo, akyse jie buvo tarsi superherojai, ir aš visada žiūrėjau į vyresnius kolegas kaip į autoritetus.“
Šis patyrusio giminaičio įkvėptas pradinis etapas taip įtraukė, kad dar būdamas mažas berniukas Marius su malonumu dalyvavo visose su medžiokle susijusiose veiklose.
Kai tik tai tapo įmanoma, Marius išsilaikė medžiotojo pažymėjimą.
Didžiausias mokytojas yra reali patirtis
Mariaus dėdė supažindino jį su medžioklės pasauliu. Laikui bėgant buvo ir kitų patyrusių medžiotojų kolegų, tačiau didžiausias mokytojas, medžiotojo nuomone, yra reali patirtis. Tačiau niekur nepasakyta, kad ją reikia įgyti vienam.
„Studijų metais sutikau keletą draugų iš Vilniaus, kuriems medžioklė taip pat atrodė labai įdomi. Buvome bendraamžiai, dažnai kartu medžiodavome, važiuodavome vieni pas kitus į svečius ir dalydavomės patirtimi. Vieno iš jų tėvas buvo medžiotojas, kitas turėjo daugiau patirties, ir mes trise kartu medžiodavome ir kartu mokydavomės“, – pasakojo Marius.
Ką reiškia būti laisvu medžiotoju?
Savo medžiotojo bilietą Marius gavo maždaug prieš 20 metų. Tai yra momentas kiekvieno medžiotojo gyvenime, kai reikia ieškoti savo vietos, kitaip tariant, medžiotojų kolektyvo, kuris taps savu, jei ne visam gyvenimui, tai bent jau keleriems metams.
Atsakydamas į klausimą, ar ir kaip pavyko rasti savo klubą, Marius sakė: „Gyvenime turiu tokį principą, nežinau, ar tai charakteris, ar kažkas kita, bet visada stengiausi nuo nieko nepriklausyti. Ir medžioklėje nepriklausiau jokiam kolektyvui. Važinėdavau į svečius pas draugus, pas gimines, pas pažįstamus. Mane kviesdavo į įvairius klubus ir važiuodavau tada, kai būdavo galimybė ir noras. Ir dabar vadovaujuosi tuo pačiu principu.“
Marius užtikrintai pabrėžė, kad šis principas jam svarbus nuo ankstyvos jaunystės ir pripažino, kad sudėtingiausiais gyvenimo momentais jis visada padėjo. „Ta laisvė yra svarbi. Medžiotojai tai gerai supranta. Ar tu sėdi bokštelyje, ar eini mišku, tai yra apie laisvę. Tas pats jausmas, kaip važiuojant motociklu. Laisvė. Ir man visada kilo klausimas, kodėl save riboti, kodėl kažkas turi pasakyti, ką daryti, kur eiti? Aš niekada nesijaučiau kam nors pavaldus ir nenoriu toks būti“, – pabrėžė mūsų pašnekovas.
Ta laisvė yra svarbi. Medžiotojai tai gerai supranta. Ar tu sėdi bokštelyje, ar eini mišku, tai yra apie laisvę.
Kaip patekti į klubą ir ar be jo galima apsieiti?
Kaip ir šiandien, taip ir tais laikais, kai Marius laikė medžiotojo egzaminą, patekti į medžiotojų klubą nebuvo lengva.
Medžiotojas pripažįsta, kad lengviausia buvo patekti į tuos kolektyvus, kuriuose turi giminaičių ar artimų draugų. „Kai tik tapau medžiotoju, labai norėjau patekti į vieną konkretų medžiotojų kolektyvą, tačiau kai nepavyko, nusprendžiau, kad man to visai nereikia“, – sakė Marius ir pridūrė, kad esama sistema yra pasenusi ir ją reikėtų keisti.
Pasak jo, medžiotojų klubų baimė priimti naujus žmones yra nepagrįsta. „Reikėtų suteikti galimybę jauniems medžiotojams aktyviai įsitraukti į klubų veiklą. Niekas nesako, kad vyresnius medžiotojus reikėtų šalinti iš bendruomenių. Jiems visada bus vieta klubo gyvenime ir medžioklėje, tačiau fizinės ir materialinės galimybės dažnai didesnės būtent jaunų žmonių. Taip pat svarbu atsitraukti nuo materialinio klausimo“, – sakė medžiotojas.
Norėdamas iliustruoti savo mintį, jis pabrėžė, kad dažnai perspektyviausi medžiotojai, turintys didelį norą dirbti klubo ir visos medžioklės labui, geresnius šaudymo įgūdžius ir entuziazmą, nebūtinai būna patys turtingiausi. Tačiau daugelio klubų reikalavimai mokėti itin didelius stojamuosius mokesčius ir taikyti pernelyg griežtus atrankos kriterijus dažnai atveria kelią tiems, kurie gali sau leisti ginklą už 10 tūkst., bet nenori prisidėti, pavyzdžiui, prie bebrų daromos žalos mažinimo.
Antys – mėgstamiausios
Marius pasakoja, kad aktyviai medžiojo apie dešimtį metų. Jei nepavykdavo pabūti medžioklėje bent kelis kartus per savaitę, tai mintyse jis vis tiek kasdien būdavo miške.
Paklaustas, kokia medžioklė jam labiausiai patiko, jis atsakė, kad labiausiai mėgo ančių medžioklę: „Labai tikėtina, kad tai susiję su vaikystės prisiminimais, nes antis buvo vienas pirmųjų medžiojamųjų gyvūnų. Kartu su dėde, kuris man skolindavo tą seną ginklą, dažnai eidavome į ančių medžioklę, ir simpatija šiam medžioklės būdui išliko iki šiol. Galbūt todėl, kad tai vienas įdomiausių medžioklės būdų, ypač kai kalbame apie medžioklę sėlinant, kur reikia mokėti tyliai prisėlinti, suprasti aplinką ir turėti pakankamai kantrybės, kad neišbaidytum medžiojamojo gyvūno.“
Marius daug laiko skyrė gyvūnų elgsenos stebėjimui ir mokėsi prie jų prisėlinti, nes kaip pats sako, tai yra tikroji medžioklė, tikrasis azartas ir tikroji patirtis, kurios galima įgyti tik praktikoje. „Ir varyminėje medžioklėje yra savas azartas, tačiau man labiau patiko sėlinimo medžioklė. Galbūt aštuonios iš dešimties ančių nuskris, bet dvi vis tiek sumedžiosime“, – sakė jis.
Jei nepavykdavo pabūti medžioklėje bent kelis kartus per savaitę, tai mintyse jis vis tiek kasdien būdavo miške.
Jauniesiems tai būtų naudinga
Šiuolaikinis požiūris į jaunųjų medžiotojų rengimą ir leidimų suteikimą yra viena iš tų sričių, kur, daugelio medžiotojų nuomone, reikėtų grįžti prie senesnių metodų.
Marius taip pat mato tam tikrą neteisingumą dėl galimybės jauniems, patirties neturintiems medžiotojams iš karto įsigyti ne lygiavamzdį, o graižtvinį ginklą: „Anksčiau į medžiotojus su tokio tipo ginklu žiūrėdavome su didele pagarba, nes tai ne tik galingesnis ginklas, suteikiantis daugiau galimybių ar rodantis finansinę laisvę, bet ir reiškiantis didesnę gyvenimo patirtį. Anksčiau reikėdavo kelerius metus medžioti su lygiavamzdžiu šautuvu ir tik po to atsirasdavo galimybė įsigyti karabiną. Aš šiame dalyke matau trūkumų.“
Norėdamas iliustruoti savo mintį, Marius palygino medžioklę su kariuomene. Norint pasiekti tam tikrą lygį, reikalinga patirtis, taip yra ir medžioklėje. „Jauniems medžiotojams reikėtų kurį laiką vaikščioti su pačiu paprasčiausiu lygiavamzdžiu šautuvu, tyrinėti medžioklės plotus, mokytis iš labiau patyrusių kolegų ir tik po to įsigyti rimtą ginklą. Tai tas pats, kaip vairavimas. Reikia patirties, kad žmogus galėtų vairuoti keleivinį autobusą ar didelį krovininį automobilį. Nepatyręs vairuotojas negali vairuoti 40 tonų vilkiko“, – sakė mūsų pašnekovas.
Marius pabrėžė, kad jauniems medžiotojams tai nėra tik pareiga įgyti patirties ir pažinti plotus. Siekdamas sužinoti kuo daugiau, išmokti geriau prisėlinti prie gyvūnų, tiksliau atlikti šūvį, pradedantysis medžiotojas patiria didžiulį azartą ir pasitenkinimą, kai sukauptas žinias pavyksta pritaikyti praktikoje ir sumedžioti gyvūną, kurį ilgą laiką stebėjo ir sekė. „Iš jaunų medžiotojų, kuriems dabartinė sistema iš karto suteikia visas galimybes ir leidimus, atimamas šis pažinimo ir pergalės džiaugsmas“, – savo mintimis dalijosi medžiotojas.
Gyvenimo lūžis. Nelaimė, kuri viską pakeitė
Kiekvienas žmogus yra unikalus, tačiau yra dalykų, kurie visiems bendri. Rimtas nelaimingas atsitikimas, kurio pasekmės, kaip Mariaus atveju, paliko jį neįgaliojo vežimėlyje, yra iššūkis kiekvienam. Pasitraukti į vienatvę ir tamsą ar įveikti griaunančią įtaką ir tęsti gyvenimą.
Marius yra iš tų žmonių, kurie, nepaisydami nieko, atsistoja ir eina toliau. Žinoma, ne tiesiogine prasme.
„Motociklo avarija įvyko prieš penkerius metus. Nelaimės priežastis buvo mano didžiulė aistra ir džiaugsmas, kurį teikė važiavimas motociklu“, – pradėdamas pasakojimą apie nelaimę sakė interviu herojus.
Paklaustas, kas iš tikrųjų nutiko, Marius pasiūlė prisiminti jausmą, kai per greitai atsistoji. „Šveicarijos gydytojai aiškino, kad toks jausmas, visiškas kūno kontrolės praradimas, gali atsirasti dėl per didelio adrenalino kiekio. Nebuvo taip, kad posūkyje slydau ar kažkas išvažiavo priešais, ne, man tiesiog pasidarė bloga ir aš matau, kaip galva linksta, matau ištisinę liniją, matau, kad jau kelio kraštas, ir visa tai jaučiu, bet nieko padaryti negaliu, – atskleidė jis ir pridūrė: – Jei žmogus tokioje būsenoje yra kambaryje, jis tiesiog atsisėda, bet aš buvau gerai spustelėjęs gazą, todėl viskas taip ir nutiko.“
„Žinoma, yra daug įvairių nepatogumų, tačiau tai nėra svarbiausia. Prie visko galima prisitaikyti ir rasti sprendimus. Pavyzdžiui, aš vis dar esu medžiotojas ir turiu ginklą. 300 Winchester Magnum. Kadangi esu neįgaliojo vežimėlyje, yra tam tikrų apribojimų vykstant į medžioklę, be to, pats ginklo išlaikyti negaliu, reikia atramos. Tačiau po avarijos mano požiūris į medžioklę pasikeitė“, – sakė medžiotojas.
Kitoks požiūris į medžioklę
Kaip juokauja mūsų pašnekovas, krintant ant asfalto galvoje viskas susidėlioja į vietas. Daug kas gyvenime pasikeitė, taip pat ir požiūris į medžioklę: „Galima sakyti, atsirado gailesčio jausmas. Atrodo, kam reikia medžioti, atimti gyvybę, jei turiu, ką valgyti. Jei dabar reikėtų šauti, labai rimtai svarstyčiau, kodėl tai būtina, ir greičiausiai pasirinkčiau gyvūną nufotografuoti, o ne sumedžioti.“
Arčiau, greičiau ir efektyviau
Tam tikra prasme, nelaimingas atsitikimas, visos šios mintys ir naujas požiūris į medžioklę sudarė prielaidas Mariui pradėti dabartinį savo hobį.
Marius Blaževičius yra sertifikuotas bepiločių orlaivių pilotas, jį galima rasti socialiniame tinkle Facebook pagal pseudonimą Marius Bla – AeroMarius, o internete jis turi savo svetainę Suraskgyvuna.lt.
Marius turi kelis skirtingos galios ir paskirties dronus. Jo veiklos sritis yra gana plati, pradedant švenčių, įvairių renginių ir edukacinės medžiagos filmavimu, dingusių šunų ar žmonių paieška ir baigiant gamtos stebėjimu bei sužeistų medžiojamųjų gyvūnų paieška. Naudojant droną su termovizoriumi paieška gali vykti ir tamsiuoju paros metu.
„Svarbiausia, kad dronai man padeda išlaikyti ryšį su gamta. Net ir su moderniausiu neįgaliojo vežimėliu negali pasiekti tolimesnių vietų gamtoje, tačiau naudodamas mažus orlaivius gali nuskristi praktiškai bet kur ir rasti bet ką, – sakė Marius ir pridūrė, kad anksčiau įgyta didelė medžioklės patirtis, apimanti gyvūnų elgsenos ypatumus ir gyvenimo būdo pažinimą, dabar labai praverčia: – Dėl to, kad suprantu, kaip elgiasi gyvūnai, kur gali būti jų judėjimo takai, taip pat dėl to, kad visą gyvenimą praleidau su šunimis, galiu ne tik rasti, kur miške slepiasi elniai, kur nuėjo sužeistas gyvūnas ar kur klaidžioja šeimininkus praradęs šuo, bet ir padaryti išties gražių kadrų. Jie dabar man pakeičia medžioklės trofėjus, tačiau azartas išlieka toks pat didelis, kaip ir tų medžiotojų, kurie vis dar turi galimybę visavertiškai medžioti.“
Marius taip pat yra dalyvavęs dingusių grybautojų paieškose, padėjo specialiosioms tarnyboms įvairiose operacijose ir pripažįsta, kad rezultatas ne visada būna toks, kokio visi tikisi. Jis taip pat siūlo dronais atlikti pastatų ir įvairių statinių apžiūrą, įskaitant saulės kolektorių patikrą ir priežiūrą.
„Mūsų tikslas – ne tik verslas, bet ir pagalba. Dalį paieškų atliekame visiškai neatlygintinai, nes tikime, kad kiekvienas nusipelno pagalbos, nepaisant finansinės situacijos. Padedame pensininkams ir vienišiems žmonėms, nepasiturinčioms šeimoms, gyvūnų prieglaudoms ir visais atvejais, kai matome, kad pagalba ypač reikalinga“, – teigiama svetainėje Suraskgyvuna.lt.
Marius jau turi daugiau nei ketverių metų patirtį šioje srityje. „Važiuodamas motociklu tyliai judėdamas per mišką jauti tą unikalų laisvės jausmą, kuris ne tik pakelia tave tuo momentu, bet ir suteikia jėgų grįžus namo bei darbe toliau siekti savo tikslų. Naudodamas droną iš esmės jaučiu tą patį. Iš esmės radau savo nišą, kuri užpildė tam tikras tuštumas ir trūkumus mano gyvenime“, – pasakojo medžiotojas.
Šuniui visada bus vieta
Nuo pat jaunystės Marius turėjo šunų, kurių dresūrai skyrė daug laiko. „Aš suprantu šunis, jų psichologiją, ir tai man padeda ne tik gyvūnų paieškoje, bet ir dabartinėje, ne visada lengvoje situacijoje. Man pavyko išmokyti savo šunį bėgti šalia automobilio. Tai svarbu, nes ne visada turiu galimybę skirti pakankamai laiko pasivaikščiojimams, nors gyvename kaimo vietovėje. Labai džiaugiuosi, kad turiu šunį, ir jis taip pat sugebėjo prisitaikyti prie manęs“, – pradėdamas šią temą sakė medžiotojas.
Bendradarbiaudamas su šunimi, Marius taip pat naudoja dronus. Ir tai nėra vienintelė šiuolaikinė technologija, padedanti prižiūrėti keturkojį. Kaip pasakojo mūsų pašnekovas, šuo turi antkaklį ir tam tikrą judėjimo laisvę.
Paklaustas, kaip ši sistema veikia, Marius atsakė: „Šuo gali lakstyti netoli manęs arba tomis dienomis, kai neturiu galimybės su juo išvažiuoti pasivaikščioti, aplink namus. Tačiau aš stebiu jo judėjimą naudodamas GPS antkaklio imtuvą. Kai matau, kad šuo nueina per toli, pakeliu droną ir siunčiu paskui jį. Dabar šuo jau išmoko ir, pamatęs droną, pats grįžta pas mane.“
Gyvenimas po avarijos
Tokie įvykiai vienus palaužia, kitus sustiprina. Po avarijos sekė skyrybos, mūsų pašnekovas liko vienas. „Anksčiau niekada nebūčiau pagalvojęs, kad žmogus su negalia gali vienas gyventi, tarkime, kaimo sodyboje. Daugeliui tai atrodys neįprasta, tačiau aš puikiai susitvarkau su viskuo ir savo kaimo namuose. Prieš dvejus metus netgi gavau gražiausiai tvarkomos sodybos statusą rajone“, – atskleidė medžiotojas.
Pokalbio metu Marius pripažino, kad dabar į gyvenimą žiūri visai kitaip. „Aš net nepastebėdavau, kad žolė yra žalia. Man tai nebuvo įdomu. Anksčiau daug dalykų tiesiog praleisdavau, o dabar tai man suteikia labai didelį įkvėpimą. Galiu pasakyti, kad šis įvykis mane perauklėjo, privertė pažvelgti į gyvenimą kitomis akimis ir kartu išlaisvino nuo tam tikrų dalykų“, – svarstė Marius.
Paklaustas, kas padėjo susidoroti su avarijos pasekmėmis ir tęsti gyvenimą, jis atskleidė, kad turi vieną taisyklę: „Didžiausia duobė, kurią gali sau išsikasti, yra laikyti save auka, laikyti save kitokiu nei kiti žmonės. Tai yra neteisinga. Jei sugebi iš šio jausmo išsivaduoti, tu esi nugalėtojas. Aš nesakau, kad neturėjau depresijos, ir esu įsitikinęs, kad visi per tai pereina. Kiekvienas žmogus, atsidūręs neįgaliojo vežimėlyje ar dar blogiau, lovoje, patiria milžiniškus pokyčius. Ir šį kelią reikia nueiti, kad galėtum susitaikyti su situacija ir prie jos prisitaikyti.“
Tęsdamas temą apie skirtumus, Marius pripažino, kad žmogus neįgaliojo vežimėlyje traukia aplinkinių dėmesį ir gali sukelti prieštaringas emocijas. Daugeliui tokioje situacijoje esančių žmonių aplinkinių dėmesys trukdo, tačiau, pasak jo, svarbiausia yra tai paleisti, nepergyventi ir negalvoti, kad esi kitoks nei kiti.
Gamtos kinas
Dėl savo veiklaus būdo ir ankstesnių pastangų, nors ir gyvendamas vienas, Marius yra visiškai nepriklausomas. Pirmiausia, jis išsaugojo didelę dalį savo funkcionalumo ir puikiai susitvarko tiek su savimi, tiek su buities darbais. Antra, ankstesnė patirtis ir veiklos, kurių jis neapleido, užtikrina stabilumą, o gyvūnų paieška yra malonus hobis, kartais atnešantis ir papildomų pajamų.
„Pagrindinė veikla, kuriai dabar skiriu daugiausia dėmesio ir kurioje save realizuoju, yra žmonių ir gyvūnų paieška. Iš sukauptos medžiagos kartais kuriu filmukus apie save, apie įvairias veiklas ir laukinius gyvūnus. Pavyzdžiui, neseniai buvau pakviestas nufilmuoti, kaip sodinamas naujas miškas. Tai tokia savirealizacija, leidžianti man būti gamtoje ir išreikšti save“, – sakė Marius ir pridūrė, kad labai svarbu daryti tai, ką gali, mokytis ir tobulinti savo įgūdžius, kad kiekvieną dieną žengtum bent vieną žingsnį į priekį.
Ir užbaigiant, pora minčių
Artėjant pokalbio pabaigai, Marius pripažino, kad iš karto po avarijos buvo nugrimzdęs į patį dugną, tačiau būtent ten rado atramos tašką ir žingsnis po žingsnio pakilo iki tos viršūnės, kurioje yra dabar. „Svarbiausia yra džiaugtis tuo, ką turime, nes bet kurioje situacijoje galima rasti kažką teigiamo. Svarbu duoti pasauliui, o ne sėdėti kampe ir skųstis, kad viskas blogai. Kiekvienas turime skirtingas misijas, tačiau manau, kad gyvenimą reikia nugyventi taip, kad būtume kažkam geras pavyzdys. Tada galima sakyti, kad gyvenimas nugyventas ne veltui“, – pokalbį užbaigė medžiotojas.
Mąstant apie šią neįtikėtiną kelionę nuo aistringo medžiotojo iki giliausio nevilties dugno ir vėl atgal, į šviesą bei įdomų hobį, apima nuostaba, džiaugsmas ir gili pagarba žmogui, kuris sugebėjo suvaldyti savo likimą ir net sunkiausią situaciją paversti galimybe mokytis, tobulėti ir duoti prasmingą indėlį į aplinkinių bei visos visuomenės gyvenimą. Tai įkvepiantis pavyzdys kiekvienam.
Medžiotojams pagaliau gana. Nuspręsta imtis saugomos rūšies būklės tyrimo
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo numeryje
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
