Prasidėjo tauriųjų elnių patinų medžioklės sezonas, tačiau daugeliui medžiotojų laukiamiausias metas ateina rugsėjį, kai miškuose pasigirsta pirmieji elnių baubimai. Ruja suteikia galimybę ne tik prisivilioti patiną, bet ir įvertinti jo amžių, kūno sudėjimą, ragus bei elgesį. Tai vienas įspūdingiausių ir kartu atsakingiausių tauriųjų elnių medžioklės laikotarpių.
Rujos pradžia kasmet šiek tiek skiriasi. Jai įtakos turi oro sąlygos, gyvūnų tankis, lyčių santykis, ramybė medžioklės plotuose ir konkrečios vietovės ypatybės. Pavieniai patinų balsai gali pasigirsti dar prieš prasidedant aktyviausiai rujai, tačiau tikrasis miško koncertas paprastai prasideda atvėsus naktims.
Iš pradžių patinai telkiasi prie patelių, žymi teritoriją, voliojasi purvyne ir tikrina konkurentus. Vėliau baubimas tampa intensyvesnis, prasideda aktyvesnis varžovų vaikymas, o kartais ir kovos. Rujos įkarštyje stipriausi patinai stengiasi išlaikyti patelių būrius, todėl mažiau maitinasi, daug juda ir greitai praranda kūno masę.
Kur taikytis
Taurusis elnias yra stiprus ir ištvermingas gyvūnas. Net mirtinai sužeistas jis gali nubėgti šimtą metrų ar dar toliau, todėl gyvūno reakcija po šūvio ne visada parodo tikrąją pataikymo vietą.
Patikimiausia taikymosi vieta yra širdies ir plaučių sritis už priekinės kojos. Ji sudaro didžiausią gyvybiškai svarbių organų zoną. Tinkamai pataikius pažeidžiami plaučiai, stambiosios kraujagyslės arba širdis. Vis dėlto net po gero šūvio elnias dažnai nubėga labai toli.
Pataikius į plaučius, kraujas dažniausiai būna šviesus, rausvas, kartais su oro burbuliukais. Pažeidus širdį ar stambiąsias kraujagysles, kraujo paprastai būna daugiau, tačiau pirmieji jo kraujo pėdsakai gali pasirodyti ne iš karto. Pataikius kiek toliau už plaučių, galima pažeisti kepenis. Toks sužeidimas dažniausiai būna mirtinas, bet elnias gali nueiti gana toli, todėl nereikėtų iš karto pradėti jo sekti.
Šūvis į stuburą gyvūną gali sustabdyti iš karto, tačiau stuburas yra siauras taikinys. Pataikius į slankstelių ataugas arba šalia stuburo esančius minkštuosius audinius, elnias gali nugriūti, o po kelių akimirkų atsikelti ir pabėgti. Todėl kritimas šūvio vietoje dar nėra garantija, kad gyvūnas sumedžiotas.
Šauti į kaklą rizikinga. Kakle esantys gyvybiškai svarbūs dariniai užima palyginti nedidelę zoną, o dėl menkiausios taikymosi klaidos gali būti pažeisti tik raumenys, trachėja, stemplė arba apatinis žandikaulis. Tokį elnią dažnai labai sunku surasti, nors jo sužalojimai sukelia ilgalaikes kančias.
Dar rizikingesni šūviai į galvą. Galva nuolat juda, o mirtino pataikymo zona yra maža. Pažeidus žandikaulį ar snukį, gyvūnas gali pabėgti, tačiau nebegalės normaliai maitintis. Medžioklės etikos požiūriu tokio šūvio reikėtų atsisakyti. Jeigu kalbama apie trofėjinį gyvūną, toks šūvis tikrai nebus atliekamas.
Kas vyksta? Kodėl medžiojamųjų gyvūnų populiacijos smarkiai mažėja? Pokalbiai apie medžioklę #89
Svarbus šūvio kampas
Taikymosi vieta priklauso ne tik nuo atstumo, bet ir nuo kampo, kuriuo elnias stovi medžiotojo atžvilgiu.
Palankiausia padėtis yra tuomet, kai elnias stovi šonu. Tada aiškiai matoma krūtinės sritis, o kulkos trajektorija gali kirsti abu plaučius. Jei gyvūnas stovi šiek tiek įstrižai ir žiūri nuo medžiotojo, taikymosi tašką reikia pasirinkti taip, kad kulka pasiektų krūtinės ertmėje esančius gyvybiškai svarbius organus.
Jeigu elnias stovi stipriai pasisukęs į medžiotoją arba nuo jo, patikimo šūvio zona smarkiai sumažėja. Tokiu atveju geriau palaukti, kol gyvūnas pasisuks tinkamesniu kampu. Jeigu nėra galimybės užtikrintai pataikyti į gyvybiškai svarbius organus, šūvio reikia atsisakyti.
Prieš nuspaudžiant nuleistuką taip pat būtina įvertinti, kas yra už gyvūno. Rujos metu vienoje vietoje gali būti kelios patelės, jaunikliai ar kitas patinas, kurio tamsoje arba tankioje augmenijoje medžiotojas iš pradžių nepastebėjo.
Elnias po šūvio
Po šūvio būtina įsidėmėti tikslią vietą, kurioje stovėjo elnias, jo judėjimo kryptį ir paskutinį tašką, kuriame gyvūnas buvo matomas. Šiuos orientyrus reikia pasirinkti dar prieš pajudant iš vietos, iš kurios buvo šauta.
Jeigu elnias nekrito ir nėra pagrindo manyti, kad jį reikia nedelsiant pribaigti, nereikėtų iš karto bėgti paskui. Per anksti pajudintas sužeistas gyvūnas gali sukaupti paskutines jėgas, nubėgti labai toli ir gerokai apsunkinti paiešką.
Paieškos pradžios laikas priklauso nuo įtariamos pataikymo vietos. Pataikius į kepenis ar pilvo ertmę, gyvūnui reikia suteikti daugiau laiko atsigulti ir nusilpti. Radus neaiškius pėdsakus arba įtariant netikslų pataikymą, geriausia nevaikščioti aplinkui, nesunaikinti kvapo pėdsako ir kviesti patyrusį vedlį su specialiai parengtu kraujasekiu.
Kiekvienas šūvis, po kurio gyvūnas pasišalino, turi būti vertinamas kaip galimas sužeidimas. Kraujo nebuvimas šūvio vietoje dar neįrodo, kad kulka nepataikė. Kraujavimo pėdsakai gali prasidėti tik už keliolikos ar keliasdešimties metrų.
Kraujo paieškos komplektas. Ką turėti kuprinėje?
Medžioklė kviečiant
Tauriųjų elnių medžioklė kviečiant yra vienas įdomiausių rujos medžioklės būdų. Medžiotojas mėgdžioja patino balsą, siekdamas išprovokuoti atsakymą, nustatyti elnio buvimo vietą arba prisivilioti jį arčiau.
Kvietimo tikslas nėra kuo garsiau baubti. Reikia klausytis patino balso, vertinti jo toną, atsakymo dažnumą ir elgesį. Jaunesnio patino balsas paprastai būna aukštesnis, o subrendusio elnio žemesnis ir sodresnis, tačiau vien pagal balsą patikimai nustatyti amžiaus negalima. Balso skambesį keičia atstumas, reljefas, miško tankumas ir oro sąlygos.
Prieš kviečiant reikia pasirinkti vietą, iš kurios būtų galima matyti artėjantį elnią ir saugiai iššauti. Patinas ne visada ateina tiesiai į garsą. Jis gali mėginti apeiti medžiotoją, kad užuostų tariamą konkurentą. Todėl vėjo kryptis yra viena svarbiausių sėkmingos medžioklės sąlygų.
Patinas gali atsakyti, tačiau likti prie patelių. Tokiu atveju nuolatinis kvietimas nebūtinai jį privers ateiti. Kartais veiksmingiau pakeisti vietą, prieiti arčiau, sulaukti, kol elnias nutols nuo patelių, arba imituoti į jo teritoriją įžengusį konkurentą. Galima ne tik baubti, bet ir imituoti ragų trynimą į šakas, augmenijos daužymą ar žemės kapstymą.
Kviečiant svarbu nepersistengti. Nenatūralus ritmas, pernelyg dažnas baubimas arba situacijos neatitinkantis balsas gali patiną įspėti. Patyręs elnias gali nutilti ir pasitraukti, net jei prieš tai aktyviai atsakinėjo.
Rujos metu elniai būna susijaudinę, o atskiri patinai gali priartėti labai arti. Medžiotojas turi iš anksto numatyti atsitraukimo galimybę ir nestovėti tankmėje, kur artėjantį gyvūną pastebėtų tik paskutinę akimirką.
Medžioklė sėlinant
Sėlinimo medžioklė ypač veiksminga ten, kur žinomos elnių maitinimosi vietos, dienojimo plotai, takai ir rujos aikštelės. Anksti ryte galima mėginti prieiti prie iš laukų į mišką grįžtančių gyvūnų, o vakare jų laukti netoli išėjimo į maitinimosi vietas.
Sėlinant būtina nuolat stebėti vėją. Elnias gali nepastebėti lėtai judančio žmogaus, tačiau užuodęs jį beveik visada pasitrauks. Reikia judėti tyliai, išnaudoti reljefą, augmeniją ir natūralius miško garsus. Sausame miške arba ant nukritusių šakų neatsargus žingsnis gali nutraukti visą medžioklę.
Pastebėjus patiną, nereikia skubėti. Pirmiausia būtina jį įvertinti, nustatyti, ar nėra kitų gyvūnų, pasirinkti patogią šaudymo padėtį ir sulaukti tinkamo kampo. Rujos metu patinas nuolat juda tarp patelių, todėl šūvio galimybė gali atsirasti tik kelioms sekundėms.
Medžioklė tykant
Tykojimo vieta pasirenkama atsižvelgiant į elnių judėjimo takus, maitinimosi vietas, rujos aikšteles, purvynus ir miško pakraščius. Bokštelis suteikia geresnį matomumą ir saugesnį šūvio kampą, tačiau pats savaime negarantuoja sėkmės.
Rujos metu elnių judėjimas gali pasikeisti. Patinai seka paskui pateles, vaikosi konkurentus ir pasirodo vietose, kuriose kitu metų laiku jų beveik nebūna. Dėl to medžiotojas turi ne tik pasirinkti gerą bokštelį, bet ir klausytis, stebėti vėją bei būti pasirengęs keisti vietą.
Veiksminga taktika yra tykojimą derinti su sėlinimu ir kvietimu. Iš pradžių galima klausytis iš aukštesnės ar atviresnės vietos, nustatyti baubiančio patino kryptį, o vėliau mėginti atsargiai priartėti. Tačiau tamsoje ir tankiame miške negalima šauti vien į balsą ar neaiškiai matomą siluetą. Prieš šūvį gyvūnas turi būti patikimai atpažintas ir įvertintas.
Medžioklė su varovais
Taurieji elniai taip pat medžiojami medžioklėse su varovais, tačiau tokioje medžioklėje gyvūną įvertinti gerokai sunkiau. Jis dažnai juda greitai, pasirodo trumpam, o kartu gali bėgti patelės ir jaunikliai.
Šūvis į bėgantį elnią reikalauja daug patirties. Padidėja rizika pataikyti per toli atgal, į kojas arba minkštuosius audinius. Jeigu gyvūnas juda per greitai, jį užstoja augmenija arba nėra aiškios ir saugios šūvio linijos, šauti nereikia.
Medžioklėje su varovais ypač svarbi medžioklės vadovo nustatyta tvarka. Kiekvienas medžiotojas turi žinoti savo šaudymo sektorių, kaimyninių medžiotojų vietas ir kryptis, kuriomis šauti draudžiama. Negalima šauti išilgai medžiotojų linijos, į neaiškiai matomą gyvūną arba tada, kai už gyvūno nėra saugaus fono, galinčio sustabdyti kulką.
Svarbiausia yra ne iššauti, o sumedžioti atsakingai
Tauriųjų elnių ruja suteikia išskirtinę galimybę stebėti gyvūnus ir pasirinkti medžiotiną patiną. Tačiau baubiantis elnias, trumpa šūvio galimybė ir stiprios emocijos neturi tapti priežastimi skubėti.
Prieš šūvį reikia patikimai įvertinti gyvūną, atstumą, jo padėtį, kulkos trajektoriją ir aplinką. Jeigu bent viena iš šių sąlygų kelia abejonių, geriausias sprendimas yra nešauti. O jeigu elnias po šūvio pasitraukė, medžioklė nesibaigia tol, kol gyvūnas nėra surastas arba atsakingai patikrintas jo pasišalinimo kelias.
Trofėjų ekspertų mokykla, nykstantys stirninai ir medžiotojų pinigai. Pokalbiai apie medžioklę #87
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
