Patirtis

Įsimintina medžioklė: sumedžiotas vilkas0


Laimonas Daukša ir sumedžiotas vilkas
Laimonas Daukša ir sumedžiotas vilkas
Laimonas Daukša ir sumedžiotas vilkas

Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos iš Laimono Daukšos archyvo

Baigiantis šio sezono medžioklėms su varovais, įsimintiną dieną patyrė Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) direktorius Laimonas Daukša – sumedžiojo vilką. Įsimintina medžioklė vyko Trakų rajone, medžiotojų klube Medėjas, kurio vadovas jis yra. Žvėrių takais L. Daukša kaip medžiotojas eina 18 metų.

Pasak jo, tai buvo šventinė medžioklių su varovais sezono uždarymo medžioklė. Kaip priimtina, medžioklė vyko sklandžiai, po jos pagerbti tądien sumedžioti laimikiai. Sezono uždarymą vainikavo puiki vakarienė su karštais žvėrienos patiekalais, jos metu aptarti viso medžioklės sezono su varovais rezultatai. Tai medžioklei pats klubo pirmininkas ir vadovavo.

„Tai, kad mūsų medžioklės plotuose pasirodo vilkų, sužinome iš jų veiklos pėdsakų, viliamės, kad vilkai ištisai pas mus negyvena. Kaip šiais metais pastebėjome, per mūsų medžioklės plotus vilkai turi praeinantį maršrutą. Esame reintrodukavę danielius, pakankamai ir kitų kanopinių žvėrių, greičiausiai tai ir masina vilkus, kurių vis dažniau pasirodo.

Įsimintina medžioklė: sumedžiotas vilkas

Tądien medžiojome įprastai ir laikėmės iš anksto sudėlioto plano, į kurį buvo įtraukti dar šį sezoną nevaryti miško kvartalai. Orientavomės į šernus, tačiau žinojome, jog yra tikimybė sutikti ir vilkų. Medžioklėje dalyvavo 18 medžiotojų ir per 10 varovų. Pirmajame varyme pavyko sumedžioti šiųmetį šerniuką.

Šioje medžioklėje svečiuose dalyvavo Lietuvos jagdterjerų klubo nariai su savo augintiniais. Varymai vyko per kelis kvartalus. Atstumai dideli, gal dėl to ir pavyko sumedžioti vilką, nes, kaip žinote, vilkas labai jautrus ir intuityvus laukinis gyvūnas – pajutęs menkiausią pavojų, budriai sprunka. Per antrąjį varymą stojome per kelias tarpines linijas, dėl to pagrindinėje linijoje pritrūko medžiotojų. Aš įsitaisiau linijos gale, kiek tolokai nuo kitų medžiotojų, prie jaunuolyno pakraščio. Prasidėjus varymui, kai varovai dar buvo tolokai, pamačiau, kad miške šmėkštelėjo pilkas šešėlis. Pagal spalvą spėjau suprasti, jog tai ne stirna ar kitas elninis gyvūnas. Vilkas! Bet dar reikėjo įsitikinti, ar ne laika, nes šios veislės šuo dalyvavo medžioklėje.

Suvokiau, kad tai vilkas, ir delsti su šūviu negalėjau, nes ta vieta kalvota, žvėris tuoj pat galėjo dingti už kalvelės. Vilkas užbėgo ant kalnelio tiesiai prieš mane, gal kokių 50 metrų atstumu, ir stabtelėjo. Priėmiau greitą sprendimą. Šūvis! Vilkas krito vietoje. Tai buvo itin džiugus momentas, kurį vertinu kaip didžiulę sėkmę, kad man atėjo vilkas, – štai taip savo gyvenime sumedžiojau pirmąjį vilką.

Vilką tarpinėje linijoje varymo pradžioje matė dar vienas kolega, tačiau jam pritrūko sėkmės ir nepavyko jo nušauti. Bet kuris tos dienos medžioklės dalyvis galėjo turėti galimybę sumedžioti vilką, bet Medeina (miško žvėrių deivė) tądien pasirinko ir atsiuntė jį man. Tai ilgai išliks mano atmintyje“, – apie neeilinę medžioklės dieną pasakojo draugijos direktorius.

Interviu su LMŽD direktoriumi Laimonu Daukša

Su vilkais jam jau yra tekę susidurti ir anksčiau. Sykį medžioklėje su varovais pilkis sugebėjo išsisukti nuo šūvio, o kitą kartą bėgo arčiau gretimo medžioklės dalyvio ir, pasak L. Daukšos, tiesiog buvo neetiška jam šauti. Taigi, trečias kartas nemelavo: vilkas L. Daukšai buvo tinkamu atstumu, o situacija – palanki. Tą dieną buvo puikus matomumas, truputis sniegelio, pūtė lengvas vėjelis.

„Trofėjų turiu pakankamai, bet vilkas bent kurį laiką man bus įsimintiniausias. Jau esu nusprendęs padaryti vilko iškamšą, kuri ras vietą mano medžioklės trofėjų kambaryje – jai bus skirta reprezentatyviausia vieta. Atskirai eksponuoti bus paruošta kaukolė. Turiu sukaupęs stirninų kolekciją, keletą tauriųjų elnių ragų trofėjų. Tegu ne tik aš, bet ir užsukę draugai pasidžiaugia mano medžioklės sėkme, ypač dabar, kai sumedžiojau vilką.

Smagu, kad mano sėkme pasidžiaugė klubo nariai, kiti medžioklės draugai ir bičiuliai. Mūsų klube tai pirmas sumedžiotas vilkas. Iki tol darbinėje veikloje ar medžioklės aplinkoje sutikti medžiokliai pasigirdavo sumedžioję vilką, neretai ir ne po vieną, tai dabar ir aš būsiu įsirašęs į jų gretas.

Aš asmeniškai jaučiu pagarbą vilkams, reikia gerbti šią medžiojamųjų gyvūnų rūšį, nes ji padeda palaikyti biologinės įvairovės pusiausvyrą, atlieka miško sanitaro funkcijas, palaiko laukinių žvėrių sveikatingumą, išmedžioja silpnesnius, medžiotojų sužeistus ir nerastus žvėris.

Tiesa, vilkų daugėja, manau, jog jų šalyje yra per tūkstantį. Mes turime remtis ne tik gamtos mokslininkų informacija, bet ir medžiotojų, miškininkų įžvalgomis. Vilkų perteklius yra didelis. Jie vis drąsiau eina arčiau gyvenamųjų teritorijų ir vis dažniau papjauna naminius gyvulius, net šunis, ką jau bekalbėti apie kanopinius žvėris. Sumedžioti tokius probleminius vilkus medžiotojams turėtų būti prioritetas.

Šiemet turime teisę sumedžioti 282 vilkus. Vilkų sumedžiojimo limitas sparčiai artėja link pabaigos. Dar vienas svarbus vilkų gausėjimo rodiklis – sumedžiojimo greitis, kuris kasmet auga. Pavyzdžiui, praėjusio 2021–2022 m. medžioklės sezono 190 vilkų limitą 2022–2023 m. medžioklės sezoną jau buvome įvykdę 2022-ųjų gruodžio pabaigoje (praėjusį medžioklės sezoną ši 190 vilkų kvota įvykdyta sausio 31 d.).

Tik medžiotojai gali sureguliuoti vilkų populiaciją ir į tai reikia žiūrėti atsakingai. Neabejoju, jog dar daugiau reikėtų jų sumedžioti. Vienas iš specializuotų vilkų medžioklės būdų yra medžioklė su vėliavėlėmis, tačiau pastaraisiais metais vis labiau populiarėja naujas vilkų medžioklės būdas kaukiant. Šis būdas reikalauja aukšto meistriškumo“, – apie neeilinių žvėrių medžioklę pasakojo L. Daukša.

Kas paskatino tapti medžiotoju? Pasirodo, jo tėtis buvo medžiotojas, mamos broliai, kiti artimi giminaičiai, tad nuo vaikystės medžioklė jam buvo žinoma ir priimtina. Kaip jis pats sako, medžioklė jame yra „užkoduota“. Medžiotoja yra ir jo žmona Reda. Būdamas dar paauglys, 13–14 metų, su skalikų veislės šunimi eidavo varovu.

„Man tas procesas itin patiko ir jis turbūt nenutrūks niekada. Esi gamtoje, tarp bendraminčių. Tai ypač svarbu jaunam žmogui, tai formuoja charakterį – ne tik kaip medžiotojo, bet ir kaip asmenybės.

Aš jau mokykloje galėjau išsamiai kalbėti apie gamtą ir medžioklę. Būtina vaikus įtraukti į gamtos veiklą. Vaikai turi suvokti ir žinoti, kaip mėsa atsiranda ant stalo, suvokti, jog ji ne parduotuvėje užauga… Reikėtų vertinti žvėrienos, „laukinienos“ maistines savybes.

Kitas svarbus aspektas – pagarba laukiniams gyvūnams. Mes medžiojame ne tik dėl paties medžioklės proceso, bet ir dėl žvėrių populiacijų sureguliavimo. Negalima leisti, kad vienų ar kitų žvėrių būtų per daug ir jie nepagrįstai darytų žalą pasėliams, miškams. Visa tai kuo anksčiau turi suprasti jaunoji karta. Būtų itin puiku, kad medžiotojais taptų kuo jaunesnio amžiaus, gamtą mylintis ir jau supratimą apie medžioklę turintis žmogus.

Būdamas draugijos direktoriumi, noriu aplankyti kuo daugiau regionų ir kuo daugiau dėmesio skirti medžiotojų bendruomenei, įgauti jų pasitikėjimą ir jiems patiems suteikti galimybę geriau mane pažinti. Nenoriu būti tik direktoriumi, kuris sėdi kabinete Vilniuje ir nežino, kas dedasi regionuose.

Matau, kad itin pakilo medžioklės kultūra. Medžioklės kolektyvai jau turi puikiausias buveines, po medžioklės daugelis pagerbia sumedžiotus žvėris, kelia ir nuleidžia vėliavas, ant laužo demonstruoja kulinarinius gebėjimus, vaišina vieni kitus ir propaguoja medžioklės tradicijas. Visa tai negali nedžiuginti.

Tai didžiulė evoliucija, kuo toliau, tuo labiau mes vakarėjame, o kai kur jau net lenkiame Vakarų valstybes, turinčias senas ir gilias tradicijas. Norėčiau, kad seniausiai šalyje veikianti ir medžiotojus vienijanti organizacija įgautų kuo didesnį pasitikėjimą ir medžiotojų pripažinimą. Medžioklė man yra gyvenimo būdas, glaudžiai susijęs su dabartine mano darbo veikla.

Būdamas draugijos direktoriumi, sieksiu, kad mūsų bendrija tik stiprėtų, joje vis daugiau vietos rastų jauni žmonės, kad vis daugiau jaunų žmonių susižavėtų medžiokle ir buvimu gamtoje. Atsinaujinimas būtinas, nes medžiotojų bendruomenė sparčiai senėja. Visuose kolektyvuose yra aktyvių žmonių. Daugelis keliauja po pasaulį, parveža įvairių žinių, medžioklinių sumanymų. Tik visa tai reikia pritaikyti medžiotojų klubų, būrelių ar draugijos veikloje.

Aš vienas tikrai nieko nenuveiksiu, gyvybiškai reikalingas atsinaujinimas šalies mastu, nes tik komandinis darbas draugiją gali padaryti klestinčia ir medžiotojams atstovaujančia organizacija“, – tokias mintis skaitytojui išsakė LMŽD direktorius L. Daukša.

Išleistas naujas žurnalo numeris!

Susiję straipsniai

Žvėriena – žurnalo priedas, skirtas sumedžiotų gyvūnų apdorojimui

LA.lv