Tekstas: Kostas Slivskis
Nuotraukos: autoriaus ir iš Deimanto Krivicko archyvo
Būtent taip patikino Karklėje gyvenantis Deimantas Krivickas – prisiekęs medžiotojas, aplankęs daugybę kraštų ir sumedžiojęs įvairiausių žvėrių. Medžiotojo bilietą jis turi dar nuo studijų laikų.
D. Krivickas medžioklės kelio pradžioje nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną jis taps Lietuvos Safario klubo nariu. Lygiai taip pat neįsivaizdavo, jog bus apdovanotas išskirtiniu šio klubo prizu už įvairiose šalyse sumedžiotus septynis žvėris ar kad medžioklė jam kartu su žmona Živile įkvėps mintį kurti šeimos verslą.
Nors šeima gyveno Vilniuje, anksčiau turėjo sodybą Aukštaitijos nacionaliniame parke, šalia Ignalinos. Kadangi trofėjų vis daugėjo, teko šalia šeimos gyvenamojo namo statyti naują rastinį namą, kuriame ir buvo įkurta Deimanto sumedžiotų žvėrių ekspozicija.
Sodyba buvo itin gražioje vietoje – ant ežero pakrantės, apsupta miškų, pilnų gamtos gėrybių: uogų, grybų, laukinių žvėrių. Netgi vilkų pėdsakus apylinkėse teko matyti. Dešimt metų Deimantas medžiojo Rieškutėnų medžiotojų būrelyje, kuriame pasižymėjo kaip kantrus ir taiklus medžiotojas.
Nors laikas sodyboje buvo kupinas gerų prisiminimų, šeima vis dažniau pradėjo svarstyti, kad lengviau būtų gyventi ir prižiūrėti vienus namus, o ne kiekvieną savaitę blaškytis tarp Vilniaus ir Ignalinos.
Nusprendę iš esmės viską keisti, Deimantas su Živile vis dažniau ėmė galvoti apie pajūrį, į kurį mėgdavo atvažiuoti kiekvieną vasarą. Ir net ne po vieną kartą. Labiausiai jiems tiko ir patiko Karklė – senas žvejų kaimas, turintis unikalų, laukinį paplūdimį. Tuo labiau, kad ir Deimantas yra kilęs iš Šilutės, todėl šis kraštas visada jam buvo artimas.
Netrukus Karklėje pasistatė namą. Ne bet kokį, o „Svečių namus“. Pirmajame aukšte gyvena patys, o antrasis ir trečiasis – viešbutis. Nieko nuostabaus, kad atsirado toks namas, kuriame jaučiasi šeimininko pomėgis: trofėjai koridoriuose, šviestuvai iš žvėrių ragų, kuriuos Deimantas pats ir surado, ir pagamino.
Jei svečiai, pastebėję koridoriuose eksponuojamus trofėjus, susidomi medžiokle, jie gali užsukti į pirmajame aukšte esančią Deimanto medžioklės menę. Vis dėlto šeimininkas į medžioklės menę ne visus svečius kviečia – tik itin besidominčius medžiokle. Suprantama, pamatęs, kas ten sukabinta, nė vienas medžiotojas neskuba išeiti – trofėjų nesuskaičiuojamai daug. Beje, Deimantas į jo viešbutį atvykusiems medžiotojams net suorganizuoja komercines medžiokles.
Gali būti netikėta, kad prisiekusio pasaulinio lygio medžiotojo žmona yra vegetarė. Ja tapo prieš keletą metų. Sutikite, jog tai tikrai retas atvejis, kai medžiotojo žmona priima tokį sprendimą.
Tačiau ji nėra nusiteikusi prieš medžioklę ir visiškai nesipriešina vyro pomėgiui. Dar pačioje pažinties pradžioje Živilė žinojo, kad būsimasis vyras yra medžiotojas. Ji supranta, kad Deimantas nuoširdžiai myli gamtą, yra išsilavinęs, daug žino apie žvėris, turi atsakingą požiūrį į medžioklę. Tai, pasak Živilės, nėra tas žmogus, kuris tik pamatęs žvėrį kelia šautuvą. Jam medžioklė turi būti garbinga, o ne sportinio intereso vedina veikla.
Pasak jos, šiais neramiais laikais visuomenėje medžiotojai – žmonės, mokantys elgtis su ginklais ir užgrūdinti buvimo gamtoje – tampa itin svarbūs. Valstybei iškilus kokiam nors pavojui, tai būtų rimta gynybos jėga, nes Lietuvoje medžiotojų yra per 30 tūkstančių.
Anksčiau Živilė užsiimdavo rūbų kūrimu, pati juos siūdavo. Deimantui ypač įspūdį paliko jos pasiūtos pirštinės su bebro kailiu viduje ir medžiokline atributika bei liemenė su bebro kailio pamušalu: šiluma – garantuota. Ypač, kai medžiotojui tenka ilgai tykoti miške šaltu žiemos laiku.
Kadangi kailiai visada paklausūs, buvo ir minčių apie verslą – drabužių medžiotojams kūrimą. Tačiau matant, kiek kainuoja kailių išdirbimas, siuvinėjimas, siuvimas, sumanymo atsisakyta.
Abu sutuoktiniai šeimos ar draugų šventėms kartu gamina patiekalus iš žvėrienos. Deimantas puikiai moka suderinti prieskonius, paruošti ir iškepti kepsnį, o Živilė priderina daržoves, salotas ir pagardus. Nors pati mėsos nevalgo ir net neparagauja, ji puikiai žino, kaip laukinių uogų ar vaisių padažai pabrėžia žvėrienos skonį. Savo gamintais patiekalais Deimantas vaišina ir į šeimos viešbutį užsukusius bei apsistojusius medžiotojus.
Gražiausia paukščių medžioklė, kokią tik galite įsivaizduoti! Medžiotojos dienoraštis #31
Paprastai Krivickai visada atsargoje turi kurio nors kanopinio žvėries kumpį. Mėgstamas receptas – kelias dienas prieskoniais marinuotas kepsnys, užkeptas storu raugintų kopūstų sluoksniu. Kopūstų rūgštis labai suminkština mėsą, ji tampa sultinga. Dar, pasak Živilės, mėsa bus gerai iškepusi, kelias valandas kepta kepimo rankovėje žemoje temperatūroje. Na o iš mažesnių gabaliukų išeina mėgstamas troškinys tamsaus alaus ir ruginės duonos padaže, kuris suteikia kartumo, labai tinkamo žvėrienai.
O kur dar Deimanto ruošiami delikatesiniai patiekalai: žvėrienos karpačio arba basturma, zuikis grietinėlėje arba fazanas su bruknėmis.
Na, čia ne receptų knyga, tad pasakojant apie šį medžiotoją, neišvengiamai būtina grįžti prie medžioklės. Iki šios dienos D. Krivickas yra medžiojęs dvylikoje valstybių. Jam pačios įdomiausios ir sunkiausios medžioklės buvo Rusijoje, kurioje medžioti teko dešimt kartų: Karelijoje, Sachaline, Čiukotkoje, Kalnų Altajuje, Pietų Urale, Europinėse Rusijos dalyse. Ten medžioklėse – jokių žmogui įprastų gyvenimo sąlygų. Pasak Deimanto, išeini medžioti ir nežinai, ar grįši… Kartą Kalnų Altajuje, jėgerio nurodymu, turėjo nueiti į nurodytą vietą ir ten sumedžioti mešką. Pasiklydo. Tačiau jau tamsoje pusiaunaktį sugebėjo pareiti į stovyklą. O jeigu ne… Ryšio nėra, likimas – neaiškus. Medžioklės draugai jau buvo persigandę.
„Kuo sunkiau numatytą žvėrį sumedžioji, tuo ilgiau atmintyje išlieka. Aš esu sumedžiojęs dvi meškas. Vieną – Čiukotkoje, pavyko tik ašuntąją medžioklės dieną. Ten mačiau šešiolika meškų. Tačiau kalnai – prisėlinti neįmanoma. Regis, vėjas geras, bet jis atsimuša į kalną ir jau yra kitos krypties, o meškos uoslė išskirtinė. Prie tos meškos net teko šliaužti. Ten buvo trys meškos. Šoviau iš 250 metrų – pavyko!“ – apie neeilinę medžioklę pasakojo Deimantas.
Įspūdį paliko medžioklės Afrikoje. Ten, pasak jo, dabar yra medžiotojų rojus. Žvėrių labai daug ir iš medžioklės daromas biznis. Tačiau ir Afrikoje ne visos medžioklės būna sėkmingos. Suprantama, kitas kraštas, medžioklinė įtampa. Namibijoje jam teko medžioti du kartus – 2007 ir 2021 m.
Paskutinėje medžioklėje Namibijoje jį domino tik leopardo medžioklė, na, dar ir antilopių, kurių nebuvo sumedžiojęs. Tačiau pagrindinis tikslas – leopardas. Buvo itin sunki medžioklė – dešimt parų išvargta, o sumedžioti taip ir nepavyko. Be to, dar reikia pridėti skrydžio laiką.
Įspūdingos buvo vilkų medžioklės Baltarusijoje. Įspūdį paliko avijaučio medžioklė Grenlandijoje. Kanadoje sumedžiotas briedis. Įsimintina meškos medžioklė Estijoje, per patį „Covid-19“ pandemijos įkarštį (2020 m.). Kompanijoje buvo keturiese, Deimantui avižų lauke pavyko patį pirmąjį vakarą sumedžioti mešką ir šerną. Tą šerną Deimantas norėjo nuvaryti, kad nenubaidytų meškos. Bet jis nereagavo nei į prožektoriaus šviesą, nei į pašvilpimą. Porą valandų vaišinosi avižomis.
„Meška pasirodė apie pirmą nakties. Į šerną nereagavo. Meška atsistojo ant galinių letenų pasižiūrėti, kas ten lauke dar yra. Nusitaikiau ir – bumt! Meškos nebematau, o šernas į šūvį nereaguoja. Skambinu šeimininkams pasiteirauti, ar galiu šauti į šerną. Pasakė kainą ir davė leidimą šauti.
Į medžioklės vietą jėgeris atvažiavo ketvirtą ryto, tad laukiau bemaž visą naktį. Su jėgeriu atėjome į meškos šūvio vietą – guli.
Dar liko kelios sutartos medžioklės dienos ir vėl iškilo problema, ką veikti. Leido nemokamai sumedžioti šerną sužeistu šnipu. Sutemo. Išlenda šernas, bet aš nežinau, ar tai tas sužeistasis, ar galiu šauti? Galiausiai apsisprendžiau ir šoviau. Nubėgo į mišką. Einu pasižiūrėti. Radau kraujo. Per termovizorių pasižiūriu – netoli begulįs. Prieinu pasižiūrėti – tas sužeistasis. Pasidarė lengva. Tada prisiminiau, kad ten pilna meškų, tai aš bėgte į bokštelį.
Paskutinė safario medžioklė (2022 m.) buvo Grenlandijoje. Tai žmonos dovana. Tą šiaurinę šalį pasirinkau, nes jau daugelyje valstybių buvau medžiojęs, o šiaurė mane visada domino. Norėčiau ir Aliaskoje kada nors atsidurti. Antano Truskausko firma Felis man viską suorganizavo. Ta proga Antano muziejui padovanojau senovinius spąstus meškai sugauti.
Grenlandija man labai patiko. Aštuoniasdešimt procentų teritorijos dengia ledynai, kurių storis kai kur – iki trijų kilometrų. Įspūdį padarė gamta.
Aerouostas nedidelis. Žinojau, jog mane turi pasitikti. Gal už kokios valandos prisistatė žmogus ir pasiteiravo, ar aš medžiotojas. Dar kompanijoje buvo du kiti medžiotojai – vengras ir austras. Visi keturračiais išvykome į medžioklės vietą. Naktį minus trisdešimt. Ten gyvena baltieji lokiai, baltieji vilkai, baltosios poliarinės lapės, baltieji tetervinai, kiškiai ir mano trokštami sumedžioti avijaučiai. Tiesa, dar yra šiaurinių elnių.
Kas rytą kaip keleivis sėsdavau ant keturračio ir su jėgeriu besidairydami važinėjome tarp kalnų ieškodami avijaučių. Per žiūronus pamačiau gal dešimties avijaučių grupę. Tada nulipi nuo keturračio ir sėlini. Prislenki – jėgeris patikina, jog šautino nėra. Palieki tą bandą ir ieškai kitos.
Kitoje bandoje buvo šautinas. Prislinkau ir šoviau iš 200 metrų. Pavyko pirmuoju šūviu paguldyti išsvajotą neeilinį žvėrį. Medžioklės sąlygos buvo puikios. Miegojome atskiruose kambariuose.
Lietuvoje aš daug kur medžioju. Medžioklės dažniausiai komercinės. Daugumą elnių sumedžiojau Šiaulių rajone. Neseniai Šilutės komerciniuose plotuose sumedžiojau danielių.
Apibendrindamas medžioklinį gyvenimą, pasakysiu, jog kažkiek apsiraminau. Tačiau visada malonu dalyvauti medžioklėse su varovais. Tokiose medžioklėse susitinki su draugais, patiri įspūdžių, ragauji bendrus pietus, pabūni gamtoje – tai lyg ir galva šviesesnė pasidaro. Man įdomios medžioklės tykant. Čia sėdi vienas ir pasineri į savo apmąstymus. Suprantama, prisižiūri ir žvėrių. Net vilką yra tekę matyti. Tai buvo Šateikių būrelyje (Plungės r.), kuriame aš dabar medžioju. Metus ten buvau varovu.
Mano medžioklinis stažas – 43 metai. Medžioklės stipriai pasikeitė. Sovietmečiu svarbiausia buvo šeimai sumedžioti žvėrienos. Dar medžiotojai tada uždirbdavo iš kailių, o dabar nėra kur jų dėti. Tebebuvau mokykloje, paskui studijų laikais su tėvuku, dėde ir jų draugu su nakvynėmis į kailių paruošas važinėjome po visą Lietuvą. Priimdavo draugai medžiotojai. Daug laikydavome medžioklinių šunų. Dabar man talkininkauja biglių veislės šunelis“, – apie medžioklinį gyvenimą pasakoja Deimantas.
Tikrai ne visada medžioklės būna sėkmingos. Tačiau ant sienų sukabinti trofėjai rodo, jog sėkmingų medžioklių Deimanto gyvenime būta labai daug ir niekaip, bent jau žurnalui, apie jas neišpasakosi.
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
