Iš Jono Smalinsko knygos Žvėrių takais apie Rokiškį
Knygą spaudai parengė Kostas Slivskis. Nuotraukos K. Slivskio
Jei jau Sakalo klubo 40-mečio minėjimas prasidėjo trofėjų menėje, tai tikrai pritiks skaitytojui kiek plačiau papasakoti, kodėl man kilo mintis savo sukauptus trofėjus padovanoti Rokiškio muziejui.
Dar būdamas paauglys, Kaune lankiausi Tado Ivanausko zoologijos muziejuje. Ne kartą buvau Rokiškio krašto dvaro muziejuje – atkreipiau dėmesį į prieš kelis šimtus metų, prieš šimtmetį Tado Ivanausko ir Rokiškio grafų Tyzenhauzų sumedžiotus žvėris. Rokiškio dvare yra meškos iškamša – šiame krašte ir sumedžiota. Mane pabuvimas tuose muziejuose itin sudomino. Kokius ragus nešiojo to meto elniniai žvėrys? Kaip jie atrodė? Dar vaikystėje domėjausi visais gamtos kūriniais.
Kai 1979 metais pradėjau medžioti, privalėjome vykdyti valstybės duotus planus sumedžioti nustatytą skaičių žvėrių. Tuo metu sukaupiau nemažą kolekciją įvairiausių trofėjų.
Tačiau tuo metu nebuvo tokio medžioklės kultūros supratimo, nebuvo elgiamasi ūkiškai, nebuvo vykdoma selekcija. Daugeliu atvejų buvo išmedžiojami perspektyvūs žvėrys, kad tik būtų įvykdytas valstybinis planas. Prisimenu, kad tada aš per dešimt metų sumedžiodavau tik vieną kitą diplomais, medaliu įvertintus ragus nešiojusį žvėrį, o dabar kasmet apie penkis–septynis trofėjinius žvėris. Tai didelis skirtumas, įrodantis medžiotojų ūkiškumą. Akivaizdus įrodymas, jog mūsų medžiotojų armija eina teisinga linkme, nes kruopščiai vykdant selekciją sumedžiojami vis gražesni, išvaizdingesni, geresnius trofėjus užauginantys žvėrys.
Subyrėjus sovietinei valstybei, pirmaisiais mūsų šalies nepriklausomybės metais atsirado neigiamas požiūris į medžiotojus. Girdi, medžiotojai yra žudikai, naikina žvėris, o juk juos reikia saugoti. Man tas požiūris itin nepatiko, nes medžioklė tikrai yra ne tik hobis, bet ir būtinumas reguliuoti žvėrių skaičių.
Valstybė medžiotojams patikėjo ūkiškai elgtis gamtoje, medžioti tik leistinus, reguliuoti kanopinių žvėrių, plėšrūnų skaičių, elgtis taip, kad nė vienos rūšies žvėrys neišnyktų ir kartu nebūtų jų pertekliaus.
Jau įsitikinta, jog medžiotojai yra patys tikriausi ūkininkai. Jie pirmiausia išmedžioja neperspektyvius, menkaverčius, anomalius, paliegusius, neišsivysčiusius kanopinius žvėris. Daro taip, kad populiacijos tik gerėtų, reguliuoja plėšrūnų skaičių.
Jau seniai aišku, jog esant vienų ar kitų žvėrių pertekliui, ūkininkai, miškų savininkai patiria didžiulių nuostolių. Dėl to medžiotojai net draudžia medžioklės plotus. Tačiau, jei žvėrių tik daugės, joks draudėjas nepanorės su medžiotojais turėti reikalų, nes draudimas firmai taps nuostolingas.
Dabar medžiotojai juodinami, menkinama jų veikla, aiškinama, jog gamtoje viskas turi vykti savaime – čia, girdi, nereikia jokių medžiotojų. Mane tai itin erzina. Todėl nutarėme visą sukauptą savo ir Simo sumedžiotų trofėjų kolekciją padovanoti Rokiškio muziejui, kad ji būtų pažintinė medžiaga ateities kartoms, dabartiniam jaunimui.
Ta kolekcija apie medžioklę nieko nežinančiam žmogui daug ką paaiškins. Daug ką įtikins, kodėl Lietuvoje ir visame pasaulyje reikalinga medžioklė. Apie tai pasakoja ekskursijų gidai. Kolekcija tapo švietėjiška medžiaga. Esantieji prieš medžioklę į tą ekspoziciją eina turėdami vieną nuomonę, o išklausę gidus, išeina galvodami jau priešingai…
Tai suprantama, nes Lietuvoje demokratija, reikia gerbti įvairias nuomones. Tačiau yra viena bėda – kartais ta nuomonė remiasi tik programomis, už kurias byra europiniai pinigėliai. Štai 2007 metais įsikūrė asociacija Baltijos vilkas. Iš Europos Sąjungos gavusi ne vieno milijono finansavimą, keletą metų vis teigė, jog būtina gausinti vilkų populiaciją. Ir kas dabar išėjo – kasmet vilkai papjauna tūkstančius naminių gyvulių. Nuostoliai ūkininkams padengiami, bet pinigėliai tai ne iš asociacijos Baltijos vilkas. Tai šalies biudžeto pinigai, o į jį savo duoklę įdeda medžiotojai ir, ko gero, medžioklės plotų mokestis vis didinamas dar ir dėl vilkų daromos žalos. O kur dar nuolatinis kanopinių žvėrių naikinimas.
Vilkai jau net po miestus, po gyvenvietes vaikšto. Kasmet jų užmušama keliuose. Kai koks iš gaujos išvytas, nusenęs vilkas sudraskys uogautoją, grybautoją ar šiaip po mišką vaikštantį žmogų, tada bus įrodinėjama, jog tai sulaukėję šunys. Yra kontingentas žmonių, kurie tik ir dūduoja, kad būtų pelningas projektas. Ar ne kitaip yra su nendrinukių projektu? Svarbu iš Europos gaunami pinigai.
Kai kalbuosi su į ekskursiją atvykusiais vaikais, pabrėžiu, jog nėra blogų ir gerų žvėrių. Tie žvėrys gyvena savo aplinkoje. Vieni – žolėdžiai, kiti – visaėdžiai, dar kiti – mėsėdžiai. Tačiau būtina reguliuoti jų skaičių. Kas nutiktų, jei mes keletą metų nemedžiotume, tarkim, briedžių, elnių, stirnų, tų pačių vilkų? Juk tikrai tada po miškus nevaikščiotų nei turistas, nei grybautojas ar uogautojas. Laksto po miškus koks sergantis, niežuotas, nuplikęs usūrinis šuo ar lapė – tai ar juos reikia išmedžioti, ar tegu platina ligas naminiams gyvuliams? O kur dar pasiutligė? Čia ta tema gali ir atskirą knygą sukurti.
Mano ir Simo Rokiškio muziejui padovanota ekspozicija neabejotinai ir yra švietėjiška, rodanti medžioklės svarbą, įnešanti savo dalį į šalies kultūrą. Tokiai ekspozicijai eksponuoti reikėjo rasti tinkamą vietą. Tai man pavyko sutarti su Rokiškio medžiotojų ir žvejų draugijos vadovu Jonu Kubiliumi ir buvo skirtas draugijos patalpų antrasis aukštas, didžiulė salė. Bendrovė iš Telšių padėjo apipavidalinti patalpas. Remontas atliktas beveik per metus. Visi stendai, stovai, salės apipavidalinimas – mano įmonės meistrų darbas.
Ši pažintinė trofėjų kolekcija liks ateities kartoms. Laikas bėga greitai. Regis, ne taip seniai pradėjau medžioti, o jau ir sūnus Simas per 20 metų medžioja. Aš – per 50. Dar po daugelio metų gali pasikeisti ir žvėrys. Gal vienų apie Rokiškį neliks, atsiras kitokių – niekas to nežino. Orai vis šyla, gal briedžiai iš to krašto pasitrauks šiauriau? Gal pas mus atsiras meškų, jos jau užsuka į Lietuvą. Daug kas bėgant laikui keičiasi.
Mano sumanymo įgyvendinimą ypač palaikė Rokiškio meras Ramūnas Godeliauskas, rajono medžiotojų draugija. Turbūt čia galiu ir pasigirti – mano ir sūnaus kolekcija Europoje, ko gero, yra viena didžiausių. O jei dar pridėtume, kad visi trofėjai, tarp kurių daug įvertintų medaliais, sumedžioti tik apie Rokiškį. Esu išvažinėjęs Rusiją ir daug kitų pasaulio valstybių, bet trofėjai sukaupti iš vieno Rokiškio krašto – ir čia jau nėra lygių!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
