Teksto šaltinis: Medžioklinis blogas
Sumedžiotų žvėrių pagerbimas nebeturėtų būti jokia naujiena Lietuvos medžiotojams. Apie tai kalbama gan seniai, bendriausi sumedžiotų gyvūnų pagerbimo principai yra jtraukti į medžiotojų rengimo programą. Tačiau ar jų laikomasi?
„Medžiotojo ir meškerioto” žurnalas organizuoja konkursus, bendrauja su įvairiais medžiotojų kolektyvais, pavieniais medžiotojais. Redakciją dažnai pasiekia nuotraukos, kuriose užfiksuotos įvairios situacijos medžioklėse, tarp jų iršalia sumedžiotų žvėrių įsiamžinusiais medžiotojais.
Ko tik netenka išvysti. Laikomi tie žvėrys ir už uodegos, ir už kojų. Jei žvėris didesnis, sumanoma, ant jo dar ir prisėsti. Pasiekia redakciją nemažai vizualios informacijos ir iš medžioklių užsienio šalyse, ne tik senosios demokratijos šalyse Europoje, tačiau ir iš įvairiausių pasaulio kampelių, kur mūsų medžiotojai dalyvauja safariuose. Neteko nei karto matyti, kad ten (bent jau medžioklės fotografijose) į sumedžiotą gyvūną būtų žiūrima su panieka ir elgiamasi kaip pakliuvo.
Suprantama, medžioklės vietoje ne visada augs eglė, kurios šakelę galėtumėte nusiskinti ir padėti ant sumedžioto žvėries, gyvūnas, koks jis bebūtų, po medžioklės bus dorojamas, kaip ir naminis galvijas. Yra kasdieniškos, tačiau yra ir n,e visiškai kasdieniškos medžiotojų pareigos. Jei eglės, pušies ar kadagio šakelės nėra, visada galima improvizuoti, rasti tinkamą augalą ar kitokio medžio šakelę, kurių galima užtikti ir lapuočių miške, ir krūmynuose ir kuri, medžiotojo nuomone, galėtų pakeisti spygliuočius.
Kodėl pagerbiama?
Galima teigti, kad svarbiau ką žmogus jaučia, o ne kaip elgiasi. Iš tiesų, šalia sumedžiotų žvėrių suklupusių ir raudančių medžiotojų vaizdas nelabai įtikintų (nors pasitaiko ir tokių „tradicijų puoselėtojų”). Persistengti nederėtų, žvėrių pagerbimo ceremonija neturėtų tapti prasta žmonių pagerbimo parodija.
Tačiau, jei nusprendžiate medžioklės akimirką užfiksuoti, įamžinti save šalia trofėjaus, kurio ilgai ieškojote, tykojote, kol galiausiai sumedžiojote, derėtų stabtelti. Ta akimirka, kada ieškote šakos, kurią padėsite ant sumedžioto žvėries, kada bičiulis medžiotojas paspaus fotoaparato mygtuką, skirta ne tik sumedžiotam žvėriui, bet ir jums. Tai laikas, kada pamąstoma apie medžioklės prasmę, gamtą kuri jus supa, apie tai tą, ką jūs šioje gamtoje, medžioklėje, gyvenime darote.
Fotografija, kur Jūs esate užfiksuotas šalia žvėries, skirta ir medžioklės bičiuliams, didžiulei bendruomenei jūsų bendraminčių. Net jei ne visus juos pažįstate, jų solidarumu visada galite pasikliauti ir būti socialios visuomenės dalimi. Formalūs veiksmai, galime pavadinti juos „ritualais”, retkarčiais turi prasmę – jei ne šią sėkmingo šūvio akimirką, tai tuomet, kai į ją pažvelgsite po 10-20 metų.
Medžioklės tradicija skelbia
Kaip rašo medžioklės tradicijų žinovas Vytautas Klovas, ilgametis „Medžiotojo ir meškeriotojo” redaktorius, kolektyvinėse medžioklėse šakelę jteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris bei tuomet, kai susirenka visi medžiotojai. Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo – prieš skrodžiant žvėrį.
Medžiotojas, kuriam šakelė įteikiama, atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita pagerbimo eglės šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant kulka padarytos žaizdos). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos (trofėjaus) pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).
Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį”. „Paskutinis kąsnis” duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, artai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio” neduodama.
Šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės (paprastai dešinėje pusėje). Kartais įteikiama šakelė suvilgoma mirtinos žaizdos žvėries krauju.
Šakele apdovanotas medžiotojas gali nulaužęs šakelės dalį įteikti varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Jei žvėrį padėjo sumedžioti šuo, dera dalį šakelės įteikti šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris dera apsieiti be žmonėms skirtų pagerbimo ritualų ir kalbų. Pakanka, jei medžiotojai (ir varovai) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir medžioklės ragas sutrimituotų sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.
Laimikio suguldymas
Nukautų žvėrių pagerbimas, jų išdėstymas pasibaigus kolektyvinei medžioklei – viena iš amžių glūdumos atėjusių tradicijų. Ši ceremonija – reikšmingiausias įvykis medžioklės dalyviams, kuomet pagerbiami taikliausi šauliai ir savitais trimitų signalais, pagerbiami sumedžioti žvėrys. Tai daroma arba specialiai tam įrengtoje aikštelėje prie medžioklės organizatorių buveinės, arba tinkamesnėje miško laukymėje.
Aikštelė išklojama arba aprėminama eglišakėmis, kampuose sukraunami nedideli lauželiai, o priekyje sukraunamas pagrindinis – didesnis laužas. Žvėrys guldomi pagal hierarchijos laipsnį ant dešiniojo šono, kiekvienas dešimtas per pusę korpuso išstumiamasį priekį. Eilės tvarka priklauso nuo žvėrių ir paukščių dydžio, vertingumo, išvaizdos. Pirmoje eilėje kanopiniai („vilna”), antroje – lapės bei kiti švelniakailiai („kailiai”), trečioje – kiškiai („ausys”) ir ketvirtoje – paukščiai („plunksnos”). Ant žvėrių krūtinių uždedama po nulaužtą eglės ar pušies šakelę.
Paguldžius žvėris niekas negali vaikščioti po aikštelę – tai pagerbimo vieta ir dera ją apeiti. Jeigu medžiotojas, guldantis žvėris ir paukščius, juos peržengia, tai laikoma nusižengimu medžiotojo etikai.
Šakelė medžiotojui
Kkas ir kada turėtų įteikti nulaužtą šakelę šerną, elnią ar kitą stambų žvėrį sumedžiojusiam šauliui? Kolektyvinėse medžioklėse šakelę įteikia vyriausias medžiotojas arba medžioklės vadovas. Tokiose medžioklėse per šią ceremoniją turėtų griežti medžioklės ragas signalą, pranešantį, kad krito žvėris, ir tada, kai susirenka visi medžiotojai. Jei jau taip atsitiko, kad medžioklėje „triūbų” nėra, televizijos laidoje būtų galima įterpti ir atitinkamo signalo įrašą – juk tai dažnokai būna daroma, kai rodoma medžioklės pradžia ar pabaiga.
Kai medžiojama su varovais, kartais šakelė šauliui įteikiama rikiuotėje per pietus ar medžioklės pabaigoje. Veikiausiai tai nėra didelis nusižengimas, bet tradicija reikalauja, kad šakelė būtų įteikta po varymo – prieš skrodžiant žvėrį.
Kaip šakelė įteikiama? Medžiotojas, kuriam „giria buvo dosni”, atsistoja prie nukauto žvėries nugaros, o pagerbiantis draugas prie žvėries priekinių kojų priešais šaulį. Abu nusiima skrybėles. Prieš tai kita – pagerbimo šakelė uždedama ant sumedžioto žvėries krūtinės kairėje pusėje prie širdies (arba ant žaizdos, paprastai įeinamosios). Nulaužtos šakelės galas turi būti nukreiptas arba į galvos, žodžiu, trofėjaus pusę (kanopinių žvėrių patinams, vilkams), arba gimdos kryptimi (patelėms).(Žiūr. pieš.)
Tada pagerbiantis medžiotojas dalį nulaužtos šakelės įspraudžia paguldytam žvėriui į nasrus kaip „paskutinį kąsnį”.”Paskutinis kąsnis” duodamas tik žolėdžiams, nesvarbu, ar tai patinas, ar patelė (kai kurių šalių medžiotojai jį duoda tik patinams). Plėšrūnams „paskutinio kąsnio” neduodama.
Laimingajam šauliui pagerbiantis medžiotojas šakelę įteikia virš laimikio galvos padėjęs ją ant skrybėlės (nulaužtuoju galu į šaulį) ar ant medžioklinio peilio geležtės (žiūr. pieš.) (nedera peilio ašmenų atsukti į pagerbiamą medžiotoją) kairiąja ranka, o dešiniąja tuo metu spaudžia jam ranką ir sveikina. Šaulys užsikiša šakelę už skrybėlės juostelės, paprastai dešinėje pusėje. Vienur įteikiama šakelė vilgoma mirtinos žaizdos krauju, kitur ne.
Nė kiek nesugadintų laidos vaizdo, jei šakele apdovanotas medžiotojas nulauš mažą jos dalį ir įteiks varovų vadovui arba varovui, kuris išėjo arčiausiai jo stovėjimo vietos. Na, o jei žvėrį padėjo sumedžioti medžioklinis šuo, labai gražu, kai šaulys dalį šakelės įteikia šuns vedliui. Pagerbiant sumedžiotus žvėris būtų galima apsieiti be tų komandų: „pagerbkime tylos minute”, „nusiimkime skrybėles ir pagerbkime”. Pakaktų, jei medžiotojai (ir varovai!) vienplaukiai išklausytų vadovo pranešimą apie medžioklės rezultatus ir, jei yra medžioklės ragas, – per sumedžiotų žvėrių pagerbimo signalus.
Naujas žurnalo „Medžioklė“ numeris jau išėjo!
