Tekstas: Mag. Orinta Mazurevičiūtė, dr. Rasa Koklevičienė
Ūdra (Lutra lutra) yra pusiau vandens plėšrūnas, priklausantis kiauninių (Mustelidae) šeimai ir plačiai paplitęs Europoje bei Azijoje. Ši rūšis glaudžiai susijusi su gėlavandenėmis ekosistemomis – upėmis, ežerais, pelkėmis ir pakrančių zonomis – kuriose ji užima aukštą trofinį lygį kaip viršūninis plėšrūnas (Reuther ir kt., 2000).
XX amžiuje daugelyje Europos šalių buvo pastebėtas reikšmingas ūdrų populiacijų mažėjimas. Šį procesą lėmė įvairūs veiksniai, įskaitant vandens telkinių taršą, intensyvų žemės ūkį, buveinių naikinimą, hidrotechnikos statinius ir tiesioginį persekiojimą. Dėl šių priežasčių XX a. viduryje ir pabaigoje ūdra daugelyje regionų tapo reta arba visiškai išnyko iš dalies savo buvusio arealo. Populiacijos sumažėjimas taip pat lėmė tai, kad likę individai dažniau rinkosi tik aukščiausios kokybės buveines, kuriose aplinkos sąlygos buvo palankiausios jų išgyvenimui (Romanowski, 2000).
Istoriškai ūdra buvo plačiai paplitusi Baltijos regione, įskaitant Latviją, Lietuvą ir kitas Rytų Europos šalis. XX a. pabaigoje atlikti tyrimai rodo, kad ši rūšis išliko daugelyje regiono vandens telkinių, nors jos paplitimas kai kuriose teritorijose buvo netolygus dėl skirtingų aplinkos sąlygų ir antropogeninio poveikio. Pabaltijo kraštuose ūdra laikoma vienu iš ankstyviausių imigrantų. Čia ji galėjo gyventi jau vėlyvojo ledynmečio laikotarpiu, pradedant alerodo periodu, o pasitraukus ledynams (holoceno pradžioje), buvo paplitusi visoje Pabaltijo teritorijoje (Prūsaitė ir kt., 1988).
Ūdrų pasiskirstymas Lietuvoje buvo tirtas devintojo dešimtmečio pradžioje (Ulevičius, Bluzma, 1992; Baranauskas, Mickevičius, 1995). Naujausi ūdrų paplitimo tyrimai visos šalies mastu atlikti 2008 m. (Baltrūnaitė ir kt., 2009). Ir ankstesnių, ir vėlesnių tyrimų rezultatai parodė, kad ūdra plačiai paplitusi ir gana dažna rūšis Lietuvoje. A. Ulevičius 2000 metais nurodė, kad ūdrų Lietuvoje gyvena apie 3000 – 4000, t.y. maždaug tiek, kiek jų gali sutilpti mūsų vandens telkiniuose. Kiek šiuo metu jų gyvena Lietuvoje atliktos apskaitos nėra. Pavyzdžiui, Lenkijoje atlikti tyrimai parodė, kad per kelis dešimtmečius ūdrų paplitimas gerokai išsiplėtė ir rūšis rekolonizavo didelę dalį centrinės šalies teritorijos, o užimtų teritorijų skaičius padvigubėjo lyginant su ankstesniais tyrimais (Romanowski, 2006).
Lietuvoje ūdra šiuo metu yra plačiai paplitusi ir aptinkama įvairiuose vandens telkiniuose visoje šalies teritorijoje. Rūšis į Lietuvos Raudonąją knygą buvo įtraukta 1989 m., tačiau vėliau jos statusas buvo pakeistas į atsikūrusią rūšį, nes populiacija stabilizavosi ir paplitimas išsiplėtė (Baltrūnaitė ir kt., 2009). Tyrimai taip pat rodo, kad ūdrų populiacijos Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį išliko plačiai paplitusios, o rūšis sėkmingai naudoja įvairias vandens buveines. Apibendrinant galima teigti ūdros populiacijų pasiskirstymas išlieka regioniškai nevienodas ir priklauso nuo vandens ekosistemų būklės bei kraštovaizdžio struktūros.
Filmuok nors ir nepadorius filmus – elnias neišgirs! Bokštelis ant ratų, arba vasarnamis miške
Ūdra yra ilgo, aptakaus ir labai lankstaus kūno žinduolis. Kūno ilgis – 55–95 cm, uodega 35–55 cm. Svoris – 6–12 kg. Kūno forma pailga, galva plokščia, ausys mažos. Kojos trumpos, su plaukiojamąja plėve, prisitaikiusios plaukimui. Gyvenimo trukmė – iki 15 metų. Kailis tamsiai rudas, tankus ir blizgantis, pilvas šviesesnis. (Lietuvos Raudonoji knyga, 2025). Ūdrų kailis – vienas tankiausių tarp visų žinduolių, beveik neperšlampamas. Žuvis gaudo pasikliaudama regėjimu, tačiau medžiojant naktį ar drumstame vandenyje, ūsai – vibrisai yra labai svarbus jutimo organas. Vibrisų dėka žvėrelis jaučia grobio judėjimą. Ilgą laiką manyta, kad ūdros medžioja naudodamos tik regą ir lytėjimą, atsiranda įrodymų, kad jos taip pat gali po vandeniu užuosti kvapus (Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija, 2024). Po vandeniu gali išbūti iki 4 minučių.
Šis kiauninių šeimos atstovas yra išskirtinis savo prisitaikymu gyventi prie vandens telkinių, dažniausiai miškingose vietovėse. Paprastosios ūdros dažnai renkasi sraunių miško upelių ir ežerų pakrantes, kur net šaltuoju metų laiku galima rasti neužšąlančių vandens vietų (Baleišis R., Bluzma P., Balčiauskas L. 2003). Gyvenamojoje teritorijoje turi keletą urvų, naudojasi bebrų trobelėmis ir urvais, laikinomis slėptuvėmis po medžių kelmais, vėjovartomis. Ūdros urvų specialiai nekasa, jos pasirenka ir prisitaiko, prie to kas jau yra.
Ūdra upių ekosistemose užima aukščiausią mitybos grandinės vietą, todėl tai puiki indikatorinė rūšis, pagal kurios gausą, populiacijos struktūrą galima spręsti apie visos upės ekologinę būklę.
Ūdros yra oportunistiniai plėšrūnai, kurių mitybos sudėtis priklauso nuo grobio prieinamumo ir buveinės tipo. Natūraliose upių ekosistemose pagrindinę jų raciono dalį sudaro vandens organizmai, ypač žuvys ir varliagyviai. Tyrimai pietryčių Lietuvos upėse parodė, kad šios dvi grobio grupės sudaro didžiausią ūdros mitybos dalį – žuvys sudaro apie 45,7–80,2 % suvartotos biomasės, o varliagyviai – 9,9–51,5 %. Be šių pagrindinių grobio rūšių, ūdrų racione aptinkami ir kiti gyvūnai, tačiau jų reikšmė yra mažesnė. Į papildomą maisto grupę patenka smulkūs žinduoliai, paukščiai, vabzdžiai ir vėžiagyviai. Pavyzdžiui, smulkūs žinduoliai gali sudaryti iki 10,3 % suvartotos biomasės, o paukščiai ir vėžiai – tik nedidelę dalį visos dietos (Baltrūnaitė, 2006). Vidutiniškai per parą ūdra suvartoja apie 1 kilogramą maisto. Pabadavusi, iš karto gali suėsti net pusantro kilogramo žuvies (Belova O., 2007), nors įprastai medžioja tik tokį kiekį, kiek gali suėsti (R. Beleišis ir kt., 2010). Žuvų išteklius paprastosios ūdros gali smarkiai sumažinti sekliuose ir nedideliuose upeliuose.
Žuvininkystės ūkiai ūdrų populiacijoms gali tapti patraukliomis maitinimosi vietomis, nes juose gausu lengvai pasiekiamo maisto, o tvenkinių ir kanalų tinklas palengvina gyvūnų judėjimą. Dėl šios priežasties tokios teritorijos gali palaikyti didesnį ūdrų tankį ir veikti kaip svarbūs maitinimosi plotai. Ūdrų populiacijų didėjimas Vidurio ir Rytų Europoje dažnai siejamas su konfliktais tarp šių plėšrūnų ir žuvininkystės ūkių. Ypač dažnai konfliktai kyla karpių auginimo ūkiuose, nes karpiai (Cyprinus carpio) yra pagrindinė akvakultūros rūšis, laikoma atviruose tvenkiniuose ir lengvai prieinama plėšrūnams (Kloskowski, 2005).
Ūdroms labai pavojinga vandens tarša, jos labai jautrios apsinuodijimui sunkiaisiais metalais ir pesticidais. Šios medžiagos pažeidžia endokrininę sistemą ir sukelia patinų dauginimosi organų deformacijas. XX a. 7-ajame dešimtmetyje pagerėjus vandens kokybei ir uždraudus pesticidų naudojimą, ūdrų gausumas pamažu pradėjo atsikurti. Nors europinių ūdrų paplitimo arealas didelis, jų skaičius toli gražu nėra saugus (Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija, 2024).
Ši rūšis vis dar susiduria su įvairiais antropogeniniais veiksniais, tokiais kaip buveinių fragmentacija, kelių infrastruktūra ir transporto sukeliamas mirtingumas. Pavyzdžiui, kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad ūdrų žuvimas keliuose gali turėti reikšmingos įtakos vietinėms populiacijoms, ypač teritorijose su intensyviu transporto srautu (Balčiauskas ir kt., 2022). Taip pat ūdrų žūtį lemia jų natūralių buveinių nykimas. Dažnai ūdros pakliūva į bebrų, kiaunių, mangutų spąstus ir gaudykles.
Pagrindinis natūralus priešas Lietuvoje yra vilkas, kuris dažniausiai užpuola jaunas ūdras, nusilpusias, sergančias, ar tas kurios išeina toliau nuo vandens. Ūdros išeina į sausuma, toliau nuo vandens šiais atvejais: kai ieško naujos teritorijos, esant maisto trūkumui, poravimosi metu arba žiemą, kai vandens telkiniai yra pilnai užšalę. Ūdroms labai pavojingos betoninės krantinės, tiltų atramos, melioracijos grioviai, nes joms sunku išlipti.
Ūdros apsauga Lietuvoje ir pagrindiniai ūdros apsaugos aspektai
Anksčiau ūdrų populiaciją smarkiai mažėjo, kadangi ūdras medžiojo dėl kailio. Nuo 1990 metų šių gyvūnų skaičius pradėjo augti, ypač po to, kai buvo priimti įstatymai draudžiantys jų medžioklę ir skatinantys įkurti ūdrų buveinių apsaugą (Baltrūnaitė ir kt., 2009). Į Lietuvos raudonąją knygą ūdra įrašyta 1989 m. ir nuo 1992 m. buvo priskirta 4 (I) kategorijai t. y. neapibrėžto statuso rūšys, kurių dėl duomenų stokos negalima įrašyti į kitas kategorijas. Kiek vėliau, nuo 2000 m., ūdra priskirta 5 (Rs) kategorijai, kaip, išsaugota rūšis, kurių, anksčiau įrašytų į Lietuvos Raudonąją knygą, gausumas jau atkurtas. 2019 metais ši rūšis buvo išbraukta iš Lietuvos Raudonosios knygos. Šie gyvūnai priskirti prie smulkiosios medžiojamosios faunos, tačiau šiuo metu joms nėra nustatytas medžioklės terminas.
Paprastoji ūdra įrašyta į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 338/97 dėl laukinės faunos ir floros rūšių apsaugos kontroliuojant jų prekybą A priedą. Taigi, neturint teisėtą įgijimą patvirtinančių dokumentų ir Aplinkos apsaugos agentūros išduoto leidimo prekiauti saugomų rūšių laukiniais gyvūnais, parduoti, transportuoti ar laikyti norint parduoti, siūlyti parduoti tokius gyvus ar negyvus paukščius, jų lengvai atpažįstamas dalis ir gaminius iš jų, yra draudžiama (Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, 2023).
Asmenys, norintys paimti saugomas rūšį iš gamtos, privalo
Asmenys, pagal Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašą norintys paimti saugomas rūšis įrašytas į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, sąrašą, iš gamtos, filmuoti, fotografuoti, stebėti, kai saugomos rūšies gyvūnai yra trikdomi, naudoti saugomas rūšis mokslo tiriamiesiems darbams, Aplinkos apsaugos agentūrai raštu arba el. paštu pateikia prašymą išduoti Leidimą (išskyrus prašymus išduoti Leidimą paimti iš gamtos vilkų). Tokius leidimus dažniausiai turi mokslo įstaigos ir mokslininkai, zoologijos sodai, gyvūnų gelbėjimo ir globos centrai, Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejus ir pan.
Ką reikia žinoti medžiotojui jei į selektyvius spąstus pakliuvo ūdra?
Dažnai medžiotojai susiduria su tokia situacija kada ūdros pakliūva į bebrų spąstus. Svarbu paminėti, kad medžiotojas turi žinoti jog, sugavęs ūdra ar kitą draudžiamą medžioti gyvūną, jeigu šis nesužeistas, turi jį nedelsiant paleisti. Jeigu gyvūnas yra sužeistas ar sergantis ir jam reikalinga pagalba, medžiotojas neturi baimintis ir apie šią informaciją turi pranešti bendrosios pagalbos telefonu 112 arba tiesiogiai +370 5 273 2995 Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo tarnybos telefonu kuris, įvertinęs situaciją nukreips į Laukinių gyvūnų globos centrą. Taip pat galima tiesiogiai susisiekti su Laukinių gyvūnų globos centru konsultacijai telefonu +370 605 72837 arba el. paštu lggc@lsmu.lt. Centro darbuotojai papasakos ir supažindins detaliau, kaip teisingai gabenti ar padėti sužeistam gyvūnui, pakonsultuos kitais globos klausimais. Tačiau jeigu gyvūnas jau yra žuvęs arba dėl akivaizdžių sužalojimų jau neišgyvens, tokiu atveju Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės numato kaip medžiotojas privalo elgtis, jog nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn ir galėtų prisidėti prie šios rūšies mokslinių tyrimų.
Tai pirmiausia medžiotojas sugavimo vietoje apie tai turi įrašyti medžioklės lapo antroje pusėje. Kur nurodo sumedžiojimo datą, sumedžiojusį asmenį, gyvūno rūšį ir aplinkybes. Taip pat, rekomenduojama vaizdo fiksavimo priemonėmis užfiksuoti gyvūno sužeidimo, sužalojimo ar ligos požymius ir telefonu +370 5 273 2995 informuoti Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo tarnybą, apie įvykio aplinkybes, paaiškindamas kur ir kokiomis aplinkybėmis gyvūnas žuvo, kad būtų įvertintos visos aplinkybės ir gyvūno sumedžiojimo teisėtumas. Pranešimų priėmimo tarnyba perduotą minėtą informaciją toje teritorijoje dirbantiems pareigūnams, kurie atvyksta gyvūno pasiimti. Jeigu gyvūnų neatvyko pasiimti pareigūnai, medžiotojas turi ne vėliau kaip kitą darbo dieną nugabenti gyvūną į artimiausią Aplinkos apsaugos departamentą. Kartu su gyvūnu medžiotojas pateikia užpildytą Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, atsitiktinio sugavimo ar sunaikinimo registracijos anketą. Pridedamas priedas ,,Europos Bendrijos svarbos gyvūnų rūšių, kurioms reikalinga griežta apsauga, atsitiktinio gaudymo ar sunaikinimo registracijos anketa“. Medžiotojas pildydamas anketą turi nurodyti gyvūnų rūšį, datą, skaičių, sugavimo vietą, iš pateiktų variantų pasirinkti sugavimo ar sunaikinimo aplinkybes pažymint „x“ ženklu variantą, ir nurodyti asmens kuris sumedžiojo vardą ir pavardę. Tad medžiotojams nėra ko baimintis, kadangi įvykdžius šiuos reikalavimus, administracinėn atsakomybėn asmenys nebus patraukti.
Taip pat, jeigu automobiliu kliudėte laukinį gyvūną, pastebėjote ar radote ant kelio jau partrenktą gyvūną arba neįprastai daug nugaišusių laukinių gyvūnų vienoje vietoje, praneškite skubiosios pagalbos tarnyboms tel. 112.
Rastus žuvusius saugomų rūšių egzempliorius paimti draudžiama, išskyrus atvejus, kai jie surenkami ir sunaikinami Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gaišenų tvarkymą, nustatyta tvarka, kai egzempliorius bus naudojamas mokslo, mokymo įstaigose ar saugomų teritorijų direkcijose mokslo ar mokymo tikslais.
2026 m. tyrimai
Panevėžio regione atlikus rastų ūdrų analizę buvo įvertinti 8 registruoti atvejai, kurie leidžia geriau suprasti šios rūšies paplitimą ir žūties priežastis regione. Didžiausia dalis radinių užfiksuota Kupiškio r. – net 4 ūdros. Panevėžio mieste ir rajone rasta 2 ūdros, bei Rokiškio rajone 2 ūdros (AAD, 2026).
Vertinant žūties priežastis paaiškėjo, kad net 50 % ūdrų žuvo keliuose po susidūrimo su transporto priemonėmis, 12,5 % pakliuvo į medžiotojų bebrams pastatytus spąstus, o dar 37,5 % individų buvo rasti nugaišę, tačiau tiksli jų žūties priežastis nenustatyta. Tai rodo, kad kelių infrastruktūra gali būti viena reikšmingesnių šių gyvūnų žūties priežasčių regione. Pagal lytį rasti individai buvo 4 patinai ir 4 patelės.
Tyrimų metu nustatyta kad, tarp rastų gyvūnų buvo tiek jaunų (apie 37,5 %), dar tik pradedančių savarankišką gyvenimą ūdrų, tiek visiškai subrendusių (apie 62,5%) individų. Ūdrų svoris svyravo nuo 1,63 kg iki 9,64 kg. Didžiausias užfiksuotas svoris priklausė suaugusiam patinui (lentelė).
Tačiau nuo kelių surenkama gerokai daugiau žuvusių ūdrų, nei pavyksta rasti gyvų, bei sužeistų. Šiame straipsnyje pateikiami ir analizuojami tik Panevėžio regione rasti atvejai, todėl bendras ūdrų žūčių keliuose skaičius iš tikrųjų yra dar didesnis, tik ne apie visus įvykius yra žinoma.
2025 metų duomenimis, Laukinių gyvūnų globos centrui buvo perduotos 4 ūdros kurios buvo patyrusios įvairius sužeidimus ar sergančios. Tačiau tik vienai pavyko išgyventi.
Aplinkos apsaugos departamento duomenimis per 2025 metus, buvo gauta pranešimų apie keliuose rastas sužalotas ar spąstuose pakliuvusias ūdras. Kupiškio r. užfiksuoti 2 atvejai, kuomet ūdros buvo rastos žuvusios po susidūrimo su automobiliu. Rokiškio ir Molėtų r. užfiksuoti 2 atvejai, kai ūdros buvo rastos pakliuvusios į bebrams pastatytus spąstus. Panevėžio r. taip pat, 2 atvejai kai kelyje buvo rastos žuvusios ūdros po eismo įvykio. Kauno r. keliuose žuvo 1 ūdra.
Pagal Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus pateiktus duomenis, 2025 metais į muziejų buvo pristatytos 8 rastos žuvusios ūdros, vertinant pagal praėjusius metus, skaičius ganėtinai išaugęs. Kadangi per 2024 metus buvo gautos 3 ūdros, o 2023 metais 4 ūdros. Kiek vėliau 2022-2020 metais tik po vieną ar du individus.
Tokie duomenys yra labai svarbūs, nes leidžia geriau suprasti ūdrų paplitimą regione, dažniausias žūties priežastis bei galimą žmogaus veiklos poveikį jų populiacijai. Svarbu paminėti, kad ūdrų populiacijų stebėsena ir tyrimai išlieka svarbūs vertinant vandens ekosistemų būklę ir planuojant ilgalaikes gamtos apsaugos strategijas.
Labai skatiname medžiotojus nebijoti ir aktyviai prisidėti prie informacijos rinkimo pranešant apie rastus gyvūnus. Tokios informacijos Lietuvoje labai trūksta. Kiekvienas rastas gyvūnas yra svarbus moksliniams tyrimams – jis tiriamas dėl galimų ligų nešiojimo, jų paplitimo skirtinguose regionuose, taip pat analizuojama gyvūno buveinė, mityba ir bendras poveikis aplinkai. Surinkti duomenys leidžia geriau suprasti rūšių paplitimą, jų populiacijos būklę bei pokyčius gamtoje.
Tyrimų rezultatai padeda įvertinti ir galimą žalą, kurią ūdros, gali daryti žuvininkystės ūkiams ar miško ekosistemoms. Kuo daugiau informacijos surenkama, tuo tiksliau galima priimti sprendimus dėl laukinės gyvūnijos valdymo, apsaugos priemonių ir ūkinės veiklos suderinimo su gamtos išsaugojimu. Todėl kiekvienas pranešimas apie rastą gyvūną yra vertingas indėlis į bendrą supratimą apie mūsų gamtą ir padeda užtikrinti atsakingą bei moksliškai pagrįstą laukinės faunos valdymą.
Preliminarus ūdrų amžiaus vertinimas pagal biometrinius duomenis, 2026 m.
VIDEO. Prarasti nekaltybę Lenkijoje. Ralis nendrėse, 60 km per valandą ir kruvinos ausys!
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
