Pavasarį Lietuvoje kasmet kartojasi ta pati problema – deginama pernykštė sausa žolė. Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba pateikia šiemet jau 774 kartus vyko gesinti degančios žolės, miško paklotės ir ražienų. Gaisrų metu išdegė 366 hektarai atvirų teritorijų. Tokie gaisrai sudaro apie 24 procentus visų gaisrų šalyje. Didžiausia jų dalis – 477 atvejai – fiksuota nenušienautose pievose.
Gaisrų pasekmės jau juntamos. Nukentėjo 3 žmonės, apdegė vienas gyvenamasis namas, o ugniagesiai nuo ugnies išgelbėjo 18 statinių.
Kontrolė stiprinama. Pareigūnai vykdo reidus, tikrina teritorijas kartu su aplinkosaugininkais ir miškininkais, naudoja dronus dūmams aptikti. Gyventojai informuojami ir įspėjami apie atsakomybę. Tačiau gaisrų skaičius rodo, kad pažeidimai vis dar sistemingi.
Įstatymas draudžia deginti žolę. Už pažeidimus gresia baudos, tačiau kasmet vis dar atsiranda žmonių, kurie sąmoningai padega sausas pievas. Taip pat būtina priminti, kad negalima išmesti nuorūkų pro automobilio langą ar palikti be priežiūros laužų. Net ir išmestas stiklinis butelis gali tapti gaisro priežastimi, nes koncentruodamas saulės spindulius jis gali įkaitinti žolę ar samanas ir sukelti užsidegimo pavojų.
Už pažeidimus gresia baudos iki 300 eurų, o padarius didesnę žalą miškui – iki 2300 eurų. Pastebėjus gaisrą savo teritorijoje, privaloma imtis veiksmų.
Istorinė praktika ir dabartinė realybė
Žolės deginimas nėra naujas reiškinys. Tai buvo naudojama kaip senas žemės ūkio metodas, skirtas pašalinti augalines liekanas ir skatinti naują augimą. Tačiau svarbu suprasti skirtumą. Kontroliuojamas deginimas yra planuojamas, atliekamas laikantis griežtų saugumo reikalavimų, prižiūrint specialistams ir vertinant poveikį aplinkai. Tai, kas šiandien dažniausiai vyksta Lietuvoje, neturi nieko bendra su tokia praktika. Tai neplanuotas, nevaldomas deginimas, kuris kelia tiesioginę grėsmę žmonėms, turtui ir gamtai.
Poveikis gamtai skaičiais
Europos mokslinių tyrimų duomenys rodo, kad sausos žolės gaisrai daro greitą ir masinį poveikį visam paviršiuje gyvenančiam gyvybės sluoksniui. Išdegusiose teritorijose gali žūti iki 70–90 procentų bestuburių, kurie sudaro pagrindinę daugelio rūšių mitybos grandį. Kartu su jais sunaikinami ir ant žemės perinčių paukščių lizdai bei jaunikliai, kurie neturi galimybės išsigelbėti nuo ugnies.
Ne mažiau svarbus yra poveikis dirvožemiui. Aukšta temperatūra pažeidžia mikroorganizmų sluoksnį, kuris būtinas natūraliam augalijos atsikūrimui. Tai reiškia, kad po gaisro teritorija atsistato lėčiau, o jos biologinė vertė mažėja.
Tokie gaisrai vienu metu paveikia visą smulkiosios faunos sistemą. Mažėjant vabzdžių ir kitų bestuburių, mažėja ir paukščių bei smulkių žinduolių. Tai tiesiogiai paliečia ir medžiojamuosius gyvūnus, nes silpnėja jų maisto bazė.
VIDEO. Prarasti nekaltybę Lenkijoje. Ralis nendrėse, 60 km per valandą ir kruvinos ausys!
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
