Dėmėtieji elniai (Cervus nippon) į Lietuvą buvo atvežti kaip dekoratyviniai ir medžioklei skirti gyvūnai, todėl ilgą laiką daugiausia buvo laikomi aptvertose teritorijose. Tačiau dalis jų pateko į laisvę ir sėkmingai natūralizavosi. Dabar šios rūšies laukia reikšmingi pokyčiai. Pagal naujus reikalavimus dėmėtuosius elnius bus galima laikyti tik gavus specialų leidimą naudoti invazines rūšis. Leidimai galios iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, o vėliau laikytojai turės atsisakyti šių gyvūnų bandų.
Aplinkos apsaugos agentūra yra išdavusi apie 70 leidimų laikyti dėmėtuosius elnius nelaisvėje, o medžioklės plotų naudotojams kasmet suteikiami 4–5 leidimai šiuos gyvūnus išimti iš gamtos. Tai rodo, kad rūšies plitimas yra stebimas ir kontroliuojamas, tačiau specialistams vis dar trūksta tikslių duomenų apie jos paplitimą laisvėje.
Neoficialūs pranešimai rodo, kad dėmėtieji elniai gamtoje pastebimi įvairiose Lietuvos vietose. Taip pat pasitaiko pranešimų apie sumedžiotus elninius gyvūnus, turinčius dėmėtajam elniui būdingų požymių – dėmėtą kailį ar netipišką ragų formą. Būtent todėl Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ragina gyventojus, miškininkus ir medžiotojus registruoti visus šių gyvūnų stebėjimus Invazinių rūšių informacinėje sistemoje INVA.
Surinkta informacija svarbi ne tik populiacijos apskaitai. Specialistai siekia įvertinti ir šios rūšies poveikį vietinėms ekosistemoms. Kaip ir kitos invazinės rūšys, dėmėtieji elniai gali konkuruoti su vietiniais gyvūnais dėl maisto ir buveinių, platinti ligas bei parazitus ir daryti įtaką natūraliems gamtos procesams.
Didžiausią susirūpinimą tiek gamtosaugininkams, tiek medžiotojams kelia dėmėtųjų elnių gebėjimas kryžmintis su tauriaisiais elniais (Cervus elaphus). Moksliniai tyrimai rodo, kad tokia hibridizacija gali sukelti genetinius pokyčius ir silpninti vietinės rūšies unikalumą. Ilgainiui gali būti prarastos genetinės savybės, kurios laukinėse tauriųjų elnių populiacijose formavosi tūkstančius metų. Medžiotojams papildomą susirūpinimą kelia galimas tauriųjų elnių populiacijos kokybės blogėjimas.
Todėl specialistai pabrėžia, kad kiekvienas pranešimas apie gamtoje pastebėtą dėmėtąjį elnią yra svarbus. Kuo daugiau duomenų bus surinkta, tuo tiksliau bus galima įvertinti realų rūšies paplitimą Lietuvoje ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti vietines elninių gyvūnų populiacijas.
Kokia dėmėtųjų elnių kilmė Lietuvoje?
Dėmėtasis elnias (Cervus nippon) natūraliai paplitęs Rytų Azijoje ir turi daugiau kaip dešimt aprašytų porūšių. Manoma, kad didelė dalis į Europą introdukuotų dėmėtųjų elnių buvo mandžiūrinio dėmėtojo elnio (Cervus nippon hortulorum) kilmės, tačiau per ilgus dešimtmečius įvairiose šalyse vykęs veisimas nelaisvėje lėmė, kad daugelyje ūkių ir aptvarų susiformavo mišrios kilmės bandos.
Todėl šiandien tiksliai nustatyti Lietuvoje laikomų ar į laisvę patekusių dėmėtųjų elnių porūšinę kilmę dažniausiai įmanoma tik atlikus genetinius tyrimus. Vis dėlto specialistams svarbiausia ne konkreti gyvūnų kilmė, o jų poveikis vietinėms ekosistemoms ir tauriųjų elnių (Cervus elaphus) populiacijoms.
Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) invazinių rūšių duomenų bazėje, Europos invazinių rūšių vertinimo dokumentuose bei mokslinėse publikacijose apie dėmėtųjų elnių introdukciją Europoje pažymima, kad ši rūšis gali sėkmingai kryžmintis su tauriaisiais elniais. Tokia hibridizacija jau užfiksuota keliose Europos šalyse ir laikoma viena didžiausių grėsmių vietinių tauriųjų elnių genetiniam unikalumui.
Būtent todėl Lietuvoje ypač svarbu rinkti duomenis apie dėmėtųjų elnių paplitimą gamtoje. Kiekvienas gyventojų, miškininkų ar medžiotojų pranešimas gali padėti geriau suprasti situaciją ir laiku imtis priemonių vietinių elninių gyvūnų populiacijoms apsaugoti.
Probleminių vilkų biznis, šaudyklų uždarymas ir kompensacijos už žalą. Pokalbiai apie medžioklę #86
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
