Laimikis yra viso medžioklės proceso kulminacija. Prieš tai – pasirengiame, medituojame ir tyrinėjame, po to – apdorojame laimikį, gaminame ir mėgaujamės patiekalu. Nors nuspausti svirtelę yra tik tūkstantoji proceso dalis, bet tik šūvis leidžia gauti geidžiamą laimikį ir galų gale trofėjų, mėsą, kailį. Vis dėlto praėjusių metų medžioklėse labai stebina medžiotojų požiūris į gyvūnus, deja, blogąja prasme. Taigi šį kartą pakalbėkime apie medžioklės etiką ir medžiotojų požiūrį apskritai.
Šauna ir neieško
Medžioklės etika reikalauja, kad sumedžiotas gyvūnas patirtų kuo mažiau kančios. Tai reiškia ne tik taiklų ir atsakingą šūvį, bet nesėkmės atveju – nuodugnų šūvio vietos ir apylinkės tyrimą, siekiant rasti sužeistą ar nubėgusį ir kur nors tolėliau nugaišusį gyvūną.
Viena didžiausių klaidų, medžiotojų daromų po šūvio, yra abejojimas savo šaudymo įgūdžiais. Kaip sako protingi žmonės, Merfis niekada nemiega, ir situacijoje, kai, regis, tikrai nepataikei, greičiausiai būna kaip tik priešingai. Todėl medžiotojai, deja, per prastai vertina savo įgūdžius ir paprastai, jeigu šūvio vietoje nemato kraujo pėdsako, mano, kad prašovė pro šalį. Tačiau ne visuomet kraujo pėdsakas pasirodo iš karto!
Pernai medžioklėje su varovais nemaloniai stebino gausybė gyvūnų, kritusių dėl senų ar ne tokių senų sužeidimų, o pasitaiko atvejų, kai į taurųjį elnią šauta vasarą, kai tai draudžiama. Tai yra ne kokie nors vietiniai nutikimai, o viso regiono reiškinys, kuris, deja, rodo ne tik medžiotojų šaudymo įgūdžius, bet ir požiūrį apskritai. Pabrėžtina, kad vienas pagrindinių medžiotojų etikos principų yra būtinai nuodugniai patikrinti bet kokį šūvį.
Dauguma sužeidimų yra į strėnas ar kojas, o tai rodo, kad ne tik medžiotojų ginklai galbūt netinkamai prišaudyti, bet trūksta ir elementaraus šūvio technikos supratimo. Neretai į klausimą, kur galų gale reikia taikytis, medžiotojas atsako „kažkur per vidurį“.
Dažnai nebūna galimybės ne tik šaltu protu įvertinti, ar šaunant laikomasi visų saugumo reikalavimų, bet ir nustatyti, kokiu nuotoliu iš tiesų yra gyvūnas. Medžioklėje su varovais buvo sumedžiotas šernas su nelabai senu sužeidimu: lygiavamzdžiu pataikyta į koją, o didžiulė Brenneke kulka tik išlindo per odą ir sustojo atsimušusi į kaulą, nepadarydama jokios žalos. Tai tikrai nerodo kokio nors ginklo ar amunicijos defekto, o tik tai, kad paprasčiausiu lygiavamzdžiu šauta iš labai toli: pasiekusi gyvūną kulka jau buvo praradusi savo galią ir energiją.
Šaudyti dėl šaudymo
Medžioklėje su varovais šiemet teko patirti dar vieną nemalonią staigmeną – kaip stipriai kai kurie medžiotojai nori šaudyti, ignoruodami visas taisykles, negerbdami kitų medžiotojų šūvio sektorių ir medžiojamųjų gyvūnų. Džiugina tie medžioklės vadovai, kurie instruktuodami primena: jeigu ateina žvėris, bet nesate tikri dėl šūvio, pakelkite kepurę, pasveikinkite gyvūną ir leiskite jam eiti.
Jeigu miške šaudytume į kiekvieną gyvūną, pasirodžiusį akiratyje, greičiausiai miškai būtų tušti ir juose nebūtų, ką medžioti. Tai ir yra didžiausias medžioklės malonumas – sulaukti savo sėkmės akimirkos ir gražiai, užtikrintai bei elegantiškai pelnyti savo laimikį. Vis dėlto pasirodo, kad kai kuriems medžiotojams, visai negalvojantiems apie medžioklės procesą, pagrindinis tikslas yra nušauti.
Į tokius individus turėtume žiūrėti kaip į medžiotojų bendruomenės degutą medaus statinėje, nes dėl jų vis sunkiau ir sunkiau argumentuoti medžioklės būtinybę. Ši ir kita patirtis iš tiesų privertė susimąstyti, kodėl apskritai einame medžioti, kodėl norime gauti laimikį.
Istorija paprasta, bet labai liūdna. Ant medžiotojų linijos stovėjo bokšteliai, ir ačiū Dianai, nes baisu net pagalvoti, koks turėtų būti jausmas stovint šalia tokių medžiotojų. Mano šūvio sektoriuje pasirodė briedė su jaunikliu, risnojantys gana retu pušynu. Aš briedžiams pašvilpiau, jie sustojo, bet jauniklį dengė eglutė.
Medžioklės vadovas iš ryto ypač pabrėžė, kad briedžių patelių medžioti negalima, leidžiama tik jauniklius. Jau nusitaikiau ir laukiau, kada veršis žengs porą žingsnių pirmyn, kad galėčiau šauti, bet staiga mano bokštelio kaimynas, esantis už 100 metrų nuo maniškio, į gyvūnus paleido trijų šūvių kanonadą. Vėliau medžiotojų rikiuotėje, kai reikėjo girtis savo pasiekimais, medžiotojas nurodė, kad mandagiai pavarė briedžius manęs link. Trimis šūviais! Kai briedė su jaunikliu, pabėgėję mano kryptimi, buvo pakankamai arti, du kartus šoviau į veršį, kuris ir krito.
Svarbiausia taisyklė
Draudžiama šauti į neaiškiai matomą taikinį (pavyzdžiui, tamsoje, prieš saulę, į medžių, krūmų ar žolės dengiamą gyvūną).
Sunku išreikšti pasipiktinimą, kad kažkas šitaip nesugeba išlaikyti švino, negali palaukti akimirkos, kai gyvūnai ateis į jų šūvio sektorių. Pabaigoje įdomiai skambėjo medžiotojo pasiteisinimas, kad dar keli žingsniai ir briedžiai būtų įlindę į krūmus, už kurių nebūtų buvę įmanoma šauti. Jis paklausė, ar aš pirmą kartą einu medžioti, nes taip neva paprastai nutinka! Tai nebuvo mano pirmoji medžioklė, bet tokio požiūrio medžiotoją tikrai sutikau pirmą kartą!
Vyrukas ir toliau nelaikė švino. Iš užnugario prie medžiotojų linijos priėjo dar viena briedė su dviem jaunikliais. Vieną sumedžiojo kitoje pusėje esantis kolega, o kadangi buvau viešnia, mintyse apskaičiavau, kad du veršiai jau guli, o nušovus antrąjį medžiotojai briedę vėliau gali palaikyti bergždžia, todėl nuo šūvio susilaikiau. Paėmiau fotoaparatą, kad padaryčiau keletą gražių nuotraukų. Ir kas nutiko toliau!
Medžiotojas, turintis ryškų šaudymo sindromą, paleido antrą kanonadą tada, kai briedė iškišo galvą iš krūmų ir vis dar buvo mano šūvio sektoriuje. Ir pirma jis šovė į briedę, o paskui pribaigė jauniklį. Iš viso šeši šūviai. Liūdna ir iš tiesų koktu. Šio medžiotojo tėvas, kuris, pasirodo, stovėjo kitoje pusėje, tokį elgesį dar teisino, sakydamas, kad, kai gyvūnas ateina, reikia šauti, antraip medžioklėje tykant neįmanoma nieko sumedžioti. O šovusiajam pasirodė, kad briedė ir veršis yra vienodo ūgio, nepaisant to, kad šis briedžiukas buvo mažesnis už pirmąjį nušautą.
Nesvarbu, kaip toliau elgėsi klubo vadovybė, bet jos priimtas sprendimas už tokį elgesį medžiotojui buvo gana skausmingas. Laimė, kad klubas turėjo leidimą sumedžioti briedę, kuris ir buvo nurašytas, bet vis tiek – medžioklės vadovo nurodymai buvo visiškai ignoruojami.
Išvados liūdnos, nes, visų pirma, medžiotojai ne tik elgiasi neatsakingai, bet pamatę žvėrį nesuvokia, ką daro, pamiršdami etiką, pagarbą ir saugumą. Be abejo, medžioti yra svarbu, iš to atsiranda atminimo nuotraukos ir medžiotojų istorijos, tačiau dėl to tikrai nereikėtų virsti laukiniais.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
