Labai retai kam pasitaiko laimė iš karto rasti savo vietą pasaulyje – nuo vaikystės užsiimti mėgstama veikla ir studijų metais pasirinkti profesiją, kuriai mielai atiduosi visą gyvenimą. Jonas Smalinskas yra vienas iš tų laimingų žmonių, kuriam gyvenimo kelias ėjo nors ir ne visai tiesiai, bet daug kryžkelių ir aklakelių pavyko išvengti.
Vizitinė kortelė
J. Smalinskas gimė 1955 m. balandžio 29 d. Rokiškio rajono Mingėlių kaime (Obelių sen.). Apie save sako, kad yra senas kaip pati žemė.
J. Smalinskas medžioja nuo mažens ir dirba melioracijoje nuo 1978 metų. Inžinieriaus hidrotechniko studijas baigė Lietuvos žemės ūkio akademijoje (LŽŪA) Kaune (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija).
J. Smalinskas įsteigė UAB „Rokmelsta“, kuri sėkmingai veikia nuo 2001 metų. Iš pradžių įmonės veiklos sritys buvo melioracija, hidrotechninių statinių įrengimas, kelių tiesimas ir remontas, miško ruošimas, rąstinių namų statyba. Nuo 2007 metų, pagerėjus valstybės ekonominei padėčiai, atsirado daugiau darbo, įmonė pradėjo statyti daugiau melioracijos įrenginių ir hidrotechninių statinių.
J. Smalinskas yra Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos bei Lietuvos melioracijos asociacijos narys.
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Kuo užsiimate, Jonai?
Rokiškio rajone mūsų šeimai – man, marčiai Rūtai ir sūnui Simui – priklauso po 500 hektarų ariamos žemės, kurioje auginame įvairias grūdines kultūras. Gyvename Rokiškyje. Vidurinę baigiau Obeliuose, paskui įstojau į LŽŪA. Po mokslų grįžau į Rokiškį ir pradėjau dirbti melioracijoje. Iš pradžių buvau meistru, paskui darbų vadovu, tada aikštės viršininku. Ilgus metus buvau vyriausiasis inžinierius. 1980–1990 metais mūsų Rokiškio melioracijos statybos montavimo valdyboje dirbo apie 1200 žmonių. Tai buvo didelė įmonė, bet atgavus nepriklausomybę gamykla pamažu sunyko ir buvo prie bankroto ribos, tada ir įkūriau UAB „Rokmelsta“. Perpirkau įrangą, techniką ir pradėjau dirbti toje pačioje srityje.
Labai greitai persitvarkėme. Dirbti mokėjome, svarbiausia buvo rasti darbo. Pradėjome rašyti europinius projektus, per Darbo biržą steigėme darbo vietas. Taip sulaukėme investicijų. Sūnus irgi baigė Žemės ūkio akademiją ir pradėjo dirbti mano įmonėje. Jis vadovauja UAB „Rokmelsta“ medienos apdirbimo skyriui, o aš – melioracijos. Turime apie šešiasdešimt darbuotojų. Sūnus Simas vadovauja ir kuruoja visus tris žemės ūkio ūkius, kaimo turizmą.
Įvykdėme daug įdomių ir stambių projektų. Simas parengė didelį projektą pagal Kaimo turizmo paramos programą. Projekto vertė apie 2 mln. litų, iš jų – 760 tūkst. litų europinė parama. Rokiškio rajone, labai gražioje vietoje prie Dirdų ežero, pastatėme poilsio kompleksą, kurį galima apžiūrėti internete www.priedirdu.lt. Jis pastatytas visiškai laukinėje gamtoje, nutiesėme kelius, elektros linijas, komunikacijas.
Užaugau prie Dirdų ežero, ten gyveno mano mamos tėvai ir protėviai, ten svečiuodavausi pas senelį, kuris mane išmokė spąstais gaudyti kiaunes. Ten praėjo visa mano vaikystė.
Ištyrę planuojamos sodybos vietą nustatėme, kad ten kadaise buvo namas, priklausęs tolimiems mūsų šeimos giminaičiams. Giliai žemėje radome ir pamatų liekanas. Ten sūnus ir pastatė poilsio kompleksą. Be to, sodyboje „Prie Dirdų“ yra egzotiškų paukščių voljerų, kuriuose gyvena įvairių ančių ir žąsų, fazanų, paprastųjų ir baltųjų povų. Yra nemažas elnių sodas, kuriame gyvena apie 160 danielių, tauriųjų ir Dovydo elnių. Auginame juos patys, dalį parduodame kitiems augintojams.
Sodyba skirta įvairioms šventėms: pas mus vyksta banketai, seminarai, konferencijos, gimtadieniai, vestuvės ir kiti iškilmingi renginiai. Vasarą pusė laisvadienių būna užimti. Einant metams klientų kiek pamažėjo, bet nieko. Kapitalas yra, svečiai atvyksta, nesiskundžiame.
Kaip pradėjote medžioti? Kokia buvo jūsų pažintis su medžiokle?
Aišku, per šeimą. Gimiau netoli Dirdų ežero esančiame kaime, užaugau prie vandenų, tik stebuklas, kad netapau žveju. Užtat mano senelis iš mamos pusės buvo sumanus kiaunių ir šeškų medžiotojas. Jis mokėjo paspęsti spąstus taip, kad beveik visada grįždavo namo su laimikiu. Nuo mažens labai dažnai pas jį svečiuodavausi ir jis mane visko išmokė. Pamažu, gal 1963–1965 metais, pradėjau eiti į medžioklę varovu. Tada jau buvo naujieji rubliai. Mes, berniukai, visada prašydavomės eiti varyti ir kiekvienas gaudavome po rublį. Iš pradžių džiaugiausi pinigėliais, bet atėjo laikas, kai pasakiau medžiotojams: „Nereikia to rublio, geriau duok iššauti!“ Taip pamažu pažinau medžioklės pasaulį.
Mano tėtis turėjo ginklą. Su draugu patyliukais, kad tėtis nematytų, jį pasičiupdavome ir medžiodavome netoliese esančiame miške. Kai sumedžiojome pirmą stirną ir tėvas tai sužinojo… Abu gavome rimtos pylos. Po to karto tėtis ginklą pradėjo slėpti. Ištepdavo, įvyniodavo į popierių ir paslėpdavo, kad negalėtume rasti, tačiau mes vis tiek nenurimdavome. Kaskart, kai tėtis ir mama išeidavo į bažnyčią, abu apieškodavome namus. Pasirodo, kad jis ginklą „užkonservuodavo“ ir padėdavo palėpėje. Treji metai praėjo, kol tą lygiavamzdį radome – taip gerai tėtis jį nukišo! Tąkart mudu su draugu jau mokėmės vidurinėje. Paėmėme šautuvą ir ėjome pas tėtį pasikalbėti.
Jis pats nebuvo medžiotojas, bet suprato, kad man ir draugui medžioklė jau kraujyje ir nieko nebepakeisi. „Abu jūs tuo daiktu apsirgę“, – pasakė jis ir leido šautuvą naudoti. Neoficialiai jis mums davė žalią šviesą medžioti.
Tėtis pats nebuvo medžiotojas?
Ne, jis gyvenime nei žuvies pagavo, nei kiškio sumedžiojo. 16-ojo kalibro lygiavamzdis jam liko po karo. Tada kas antruose namuose turėdavo po šautuvą.
„Bauda“ už brakonieriavimą
Augdami su draugu jautėmės vis geresni medžiotojai, medžioklės takai mus vedė vis toliau nuo namų. Vieną dieną pastebėjome avižų lauke stirną ir ją sumedžiojome. Pasirodo, tame pačiame lauke trys kiti medžiotojai sėdėjo pasislėpę ir laukė ateinančių šernų, o mes susivokėme esą tarp jų.
Svetimi vyrai priėjo prie mūsų ir pasakė: „Vardų nereikia, pavardžių irgi galit nesakyt. Teismas bus vietoj.“ Ir privertė mus padėti šautuvą ant vieno didelio akmens, o kitu sudaužė jį. Taip baigėsi mūsų nelegali medžioklė.
Tai buvo negailestinga, bet ir teisinga. Jie nepranešė mokyklai, inspekcijai ar milicijai, tik nubaudė taip, kad gerai atsimintume.
Pamokyti šykštuolį
Prisimenu vieną atvejį, kai mes, berniukai, ėjome varovais kiškių medžioklėje. Tame būrelyje medžiojo vietos prokuroras, toks senukas. Jis buvo labai šykštus. Tais laikais po sėkmingos medžioklės į vadovo kepurę visi sumesdavo po rublį ir važiuodavo į artimiausią parduotuvę, kad tinkamai pagerbtų laimikį. Jis niekada savo rublio nemesdavo: „Neturiu šiandien pinigų, užmesk vietoj manęs tą rublį“, bet niekada neatiduodavo. Jis niekada neturėdavo ir šovinių, visada skolindavosi iš kitų: „Ai, pamiršau šiandien šovinius, paskolink.“
Kartą labai lietingą ir bjaurią dieną rengėme kiškių medžioklę ir kaip tyčia jam pasisekė vieną sumedžioti. Visi medžiotojai prokurorą sveikino, plojo per petį. Anksčiau visi turėdavo dideles brezentines kuprines, prokuroras irgi. Jis kiškį įgrūdo į kuprinę ir pasakė: „Susimeskite po rubliuką, mes su vairuotoju nuvažiuosime į parduotuvėlę!“ ir išvažiavo.
Vietos medžiotojai mūsų, jaunųjų varovų, paklausė, ar nenorime pasitreniruoti šaudyti. Kaipgi nenorime?! Visi buvome 12–14 metų berniokai. Aišku, kad norėjome. Ten buvo negyvenamas namelis. Vyrai paėmė kiškį iš paliktos kuprinės ir pakabino ant obels. Atmatavo penkiolika žingsnių ir subėrė mums pilnas kišenes šratinių šovinių. Kiek iššovėme, net nežinau. Prisimenu, kad petį skaudėjo. Kai šoviniai baigėsi, kiškį nuėmė – jis dvigubai pasunkėjo. Įdėjo atgal į prokuroro kuprinę, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Niekas nė žodelio nesakė, bet po tos kiškių medžioklės prokuroras visada turėjo savo šovinių ir jam niekada nebetrūkdavo rublio įmesti į bendrą puodą.
Legali medžioklė
Baigiau mokslus akademijoje ir pradėjau dirbti. Kai dar buvau meistru, mūsų įstaigoje buvo vyresnysis inžinierius Česlovas Dagys. Mudu labai susidraugavome, mano uošvis irgi ten dirbo. Tais laikais reikėjo įvykdyti valstybės skirtą planą – priduoti nustatytą skaičių įvairių medžiojamųjų gyvūnų. Kartą besišnekučiuojant Česlovas paminėjo, kad jo medžiotojų būreliui reikia dviejų kiaunių ir niekaip nepavyksta jų sumedžioti. Pasakiau: „Anokia bėda! Galiu padėti.“ Nuvažiavau, paspendžiau spąstus ir sumedžiojau jam tas dvi kiaunes. Tai jam padarė įspūdį ir Česlovas iš karto pasiūlė man įstoti į jų būrelį. Vienus metus turėjau eiti varovu ir 1980 metais išlaikiau egzaminą. Išardyti ir sudėti ginklą man buvo vieni juokai, šaudyti irgi jau seniai mokėjau. Teorijos egzaminą išlaikiau labai gerai ir įstojau į Suvainiškio medžiotojų būrelį, kurio plotai yra prie Neretos upės. Dvidešimt metų pas juos medžiojau.
Be medžioklės ir darbo
Jau daugelį metų su žmona keliaujame – imame atostogas ir išvykstame. Buvome daugelyje Europos ir Afrikos valstybių. Tarybiniais laikais kelionės buvo labai pigios. Mokėdavome profsąjungai papildomą mokestį ir taip kartą per metus galėdavome sau leisti kur nors išvažiuoti, tai kainuodavo apie 100 rublių. Buvome Magadane, Anadire, Kamčiatkos Petropavlovske ir daug kur kitur. Visą šiaurę išvažinėjome. Gaudėme lašišas didžiosiose Magadano upėse, matėme laukinių meškų ir kitų gyvūnų.
Medžioklė užsienyje
Su žmona apvažinėjome kone visą pasaulį, bet niekada nenorėjome medžioti kitur. Pavyzdžiui, medžioklė Afrikoje, kuri dažnai vyksta uždarose aptvertose teritorijose, man nekelia jokio azarto ar intereso, arba į Kamčiatką važiuoti tris paras visureigiu, kad miegotum tarp saliarkos statinių. Tada staiga rėkia, kad briedis ateina. Tu bėgi, vertiesi per galvą, iššauni, ir viskas. Trys sekundės, ir briedis sumedžiotas. Tai ne medžioklė.
Kiti vietoj Afrikos važiuoja į Ceiloną, dabar vadinamą Šri Lanka. Ten gamtos rezervatuose medžioklės ūkiai labai gerai išvystyti. Ten leopardai, antilopės… Gali įsigyti licenciją ir medžioti, kiek širdis geidžia, arba organizuoti medžioklę. Man tai neatrodo įdomu.
Pėsčiomis arčiau gamtos
Man daug labiau patinka medžioti savame krašte, savo kojomis apvaikščioti plotus. Jeigu eini pėsčiomis, vienas pats ar sėdi bokštelyje, turi progą stebėti gyvūną, tinkamai jį įvertinti ir pasirinkti. Be to, gali netrukdomai skendėti savo mintyse, stebėti gamtą. Tik taip žmogus gali ją patirti, tyrinėti gyvūnų įpročius, išmokti suprasti jų elgesį. Dabar medžioju gimtajame rajone ir taip malonu suvokti, kad žinai kiekvieną taką, kiekvieną miško kampelį. Kartu su kolegomis rūpinamės gyvūnais.
Turime nedidelius ariamus laukelius, kur sėjame įvairias grūdines kultūras. Turiu pasakyti sąžiningai – visada buvau prieš šėrimo ribojimus, nustatytus dėl afrikinio kiaulių maro. Elniams ir stirnoms perkame siloso – jis jiems kaip desertas. Net jeigu kitur pašaro daug, jie vis tiek visada susirenka prie šieno ritinių. Jeigu tinkamai rūpiniesi gyvūnais savo plotuose, gali tikėtis gerų trofėjų.
Įstatymai
Ne visada suprantu, kaip atsiranda mūsų įstatymai, kodėl jie būtent tokie. Kodėl negalima medžioti lūšių, jeigu jų daug? Kodėl gervė yra raudonojoje knygoje, jeigu šiuo metu šių paukščių populiacija sparčiai didėja? Tas pats tinka ir garniams arba, pavyzdžiui, ūdroms. Kiekvienas žuvininkas susiduria su šiais plėšrūnais ir kiekvienas gali pasakyti, kad ūdrų Lietuvoje daug.
Štai dar vienas absurdiškų taisyklių pavyzdys: Lietuvoje neleidžiama medžioti mangutų su žibintu. Kodėl prie šėryklos šerną sumedžioti galima, o manguto ne?
Naktiniai taikikliai Latvijoje leidžiami, o pas mus ne. Kodėl? Štai žalieji gamtos gynėjai pabrėžia, kad su tokiais įtaisais medžiotojas palieka gyvūnui per mažus šansus išsigelbėti. Paleisk mane miške! Aš medžiotojo darbą išmanau labai gerai. Medžioju toje pačioje apylinkėje labai seniai, žinau visus takus, kiekvieną miško laukymę esu ištyrinėjęs. Be to, gyvūnas pripratęs ateiti maitintis prie mano šėryklos. Net žinau laiką, kada ateina vienas ar kitas individas, kur jis gyvena, kokiais takais vaikšto. Išeina, kad sutikęs mane gyvūnas neturi jokių didelių šansų išgyventi? Viskas priklauso ne nuo įrangos, o sąžinės.
Kaip gali be naktinio taikiklio įvertinti tamsoje medžiojamą šerną? Išjungi žibintą, paskubomis nusitaikai ir šauni, o tada atsiranda patelės vietoj jauniklių. Su naktiniu taikikliu medžioklė tamsiuoju paros metu būtų daug etiškesnė ir sąžiningesnė, nes tinkamai apžiūrėjus laimikį, pasirengus šūviui ir nusitaikius, laikomasi medžiotojo sąžiningumo reikalavimų.
Medžiotojas nėra tas, kuris eina į mišką mėsos. Jis eina, kad pabūtų gamtoje, atsipūstų nuo kasdienybės, darbo, žmonos, uošvienės ir galbūt pamatytų kokį gyvūną. Kiekvienam sava priežastis, kodėl jis eina į mišką.
Trofėjai
Turiu labai daug trofėjų. Ilgainiui sukaupta patirtis leidžia man gana greitai įvertinti gyvūną ir išsirinkti, kurį sumedžioti, kurį patausoti. Tiesa, labai nedidelė mano kolekcijos dalis – medaliniai trofėjai. Specialiai nežiūrėjau, bet apie 100 galėtų būti. Turiu bebrų, lapių ir barsukų kaukolių. Esu sumedžiojęs keturis vilkus, iš jų du įvertinti medaliais. Medalinių tauriųjų elnių trofėjų turiu apie 30 ar net daugiau, o stirninų galėtų būti kokie 40.
Prieš daug metų, svečiuojantis pas draugą Latvijoje, man pasisekė sumedžioti lūšį.
Jau esu surinkęs Lietuvos penketą – vilko kaukolę (sidabras), taurųjį elnią (auksas), šerną (auksas), stirniną (auksas) ir briedį (bronza). Briedžių esu daug sumedžiojęs, bet daugiau nei bronza niekaip nepavyksta. Vienam briedžio trofėjui iki sidabro trūko tik 0,2 balo. Pernai svečias iš Vilniaus sumedžiojo auksinį briedį, bet man tokio vis nepasitaiko. Na, kaip yra, taip yra. Esu matęs didelių briedžių, retkarčiais koks nors praeina, bet jie juk nepririšti, vaikšto. Vadiname juos leningradiečiais: nukritus pirmajam sniegui, jie į Lietuvą ateina iš Baltarusijos ir nueina į Latvijos miškus. Na, o taurieji elniai yra vietiniai, šernai taip pat. Mūsų medžioklės būrelio plotuose afrikinis kiaulių maras irgi prasiautė, bet dabar jau pradeda pasirodyti šernių su pernykščiais ir šiųmečiais šerniukais. Gamta pati turi susitvarkyti.
Netrukus bus atidaryta mano trofėjų paroda Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Rokiškio skyriuje (Rokiškio MŽD) ir nori nenori tenka atlikti inventorizaciją. Turiu apie 500 trofėjų. Nė vieno sumedžioto gyvūno trofėjaus nesu išmetęs ir nė vieno nesu kam nors atidavęs, ir pats nesu priėmęs trofėjų dovanų. Net jeigu kas nors su gerais ketinimais nori papildyti mano kolekciją, irgi atsisakau – man nereikia svetimų trofėjų. Jeigu pats nesumedžiojau gyvūno, man tai tik kaulas.
Visi sumedžiotų gyvūnų trofėjai tinkamai apdorojami ir išsaugomi. Man atrodo vertingi kiekvieni maži rageliai, kreivi, anomalūs trofėjai ir visi vidutiniški, nė nekalbant apie medalinius.
Įdomu, kad pagal ragų formą, jeigu jie deformuoti, galima apytikriai pasakyti, kokią traumą gyvūnas gavo. Dažniausiai matome nepaprastos formos elnių ir stirninų ragus, bet man pavyko sumedžioti šerną deformuotomis iltimis. Prisimenu, buvo žiemos naktis, per pilnatį pastebėjau šerną, besirausiantį sniege ir kažko ieškantį. Priėjau prie jo per 20 metrų su dvivamzdžiu ir sumedžiojau. Pasirodo, jis teturėjo vieną akį. Atėjau prieš vėją ir kaip tik iš tos pusės, kur jis nieko nematė. Apžiūrėjęs šerną pamačiau, kad jo ir viena iltis kreiva, netaisyklinga. Ir būtent tokiu pačiu principu, kaip būna su elniais, stirninais ar briedžiais, priešingoje traumai pusėje deformuojasi trofėjus – elniniams netaisyklingai formuojasi ragai, o šiam šernui – iltis.
Štai kitą kartą vasarą mane sudomino vienas stirniokas. Stebėjau jį žiūronais, ir atrodė, kad jam tarp ragų įsprūdusi šaka. Pasirodo, jis turėjo vieną nereikalingą kreivą ragą, visiškai dengiantį vieną akį. Deja, neturiu nė vieno stirnino su peruku. Kartą gyvenime mačiau vieną, bet tai nebuvo mūsų būrelio plotai. Damų su perukais esu matęs, bet stirnino ne…
Didžiausią dalį trofėjų įgijau dar tarybiniais laikais, kai medžiotojų būreliams reikėjo vykdyti žvėrienos eksporto planą. Tą kartą medžioklė apskritai buvo kitokia, taip pat ir jos reguliavimas – praktiškesnis, jeigu galima taip sakyti. Mano sūnui buvo kokie aštuoneri metai ir jau medžiojome kartu, naktį legendiniu automobiliu UAZ važiuodavome medžioti. Ragai, iltys – viskas kaupėsi daugybę metų. Dalį tarybinių laikų trofėjų vis dar laikau rūsiuose. Aišku, kasmet prisideda naujų, pavyzdžiui, pernai sumedžiojau keturis tauriuosius elnius. Iš jų du trofėjai buvo įvertinti sidabro medaliais, vienas – bronzos.
Dovana miestui
Gyvenau ilgą ir įdomų gyvenimą, daug žmonių esu sutikęs, daug darbų atlikęs. Ir mano medžioklės trofėjų kolekcija didelė bei įvairi. Kai žmogus gauni pirmą pensiją, pradedi galvoti, ką paliksi po savęs. Be to, laimė ne piniguose. Manau, kad reikia kaip nors naudingai juos panaudoti, ir nesu vienintelis taip galvojantis. Kartu su Rokiškio MŽD vadovu Jonu Kubiliumi nusprendėme sukurti trofėjų parodą draugijos pastate.
Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?
Mūsų mieste yra keli dėmesio verti objektai, pavyzdžiui, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Pirmoji bažnyčia toje vietoje buvo pastatyta 1500 metais. Kelis kartus bažnyčia degė ir XIX a. antrojoje pusėje dvarininkų lėšomis buvo pastatyta dabar stovinti bažnyčia, kurioje sukaupta labai daug pasaulinio lygio meistrų meno kūrinių – skulptūrų, drožinių, vitražų ir pan. Ir altorius bei sakykla yra tikras meno kūrinys. Taip pat XV a. statytas Rokiškio dvaras, kur šiuo metu įrengtas Rokiškio krašto muziejus su Rokiškio verslo klubo įrengtu danielių sodu ir brolių latvių dovanotomis juodosiomis gulbėmis. Netoli jo yra dviaukštis tarybinių laikų pastatas, kur anksčiau vyko įvairūs susirinkimai, o dabar veikia Rokiškio MŽD. Jis ilgą laiką nebuvo remontuotas.
Mes, Rokiškio MŽD nariai, nusprendėme pastatą atnaujinti. Iš pradžių remontavome stogą, paskui sienas ir grindis. Pamažu mums pavyko šį pastatą suremontuoti ir ten bus įrengtas mano trofėjų muziejus. Rekonstrukcijos darbus ir reikiamas medžiagas finansavome patys ir Rokiškio MŽD pirmininkas J. Kubilius, kuris yra AB „Rokiškio sūris“ logistikos direktorius.
Pasirinktame pastate yra didelė salė, kviesime vietos medžiotojų būrelius čia rengti savo narių trofėjų parodas, kad visą laiką būtų ką pažiūrėti. Ten bus galima rengti šviečiamuosius renginius vaikams ir jaunimui, kokias nors paskaitas ir edukacinius užsiėmimus. Vis dėlto pagrindinis mūsų tikslas – pritraukti turistų.
Visi mano trofėjai sumedžioti netoli Rokiškio, apie 50–70 kilometrų spinduliu, niekur toliau nesu buvęs. Mano sumanymas – parodyti miestiečiams ir svečiams, kokių gyvūnų gyvena mūsų miškuose, kokiais medaliais vertinamas medžiotojų laimikis.
Medžioklės trofėjai yra ir mūsų kultūrinis paveldas, ir aš svajoju, kad šiuo metu kuriama ekspozicija bus įtraukta į turizmo maršrutą. Žmonės važiuos ir tyrinės mūsų krašte sumedžiotų gyvūnų trofėjus, sužinos apie medžioklės tradicijas Lietuvoje.
Šeima
Esu vedęs, turiu dvi dukteris ir sūnų. Jaunesnioji dirba klinikoje ir rašo ES projektus. Vyresnioji – menininkė, baigusi Žemės ūkio akademiją, paskui ji mokėsi floristikos Lietuvoje ir Rygoje, dabar dirba ir rengia įvairias parodas.
Sūnus, kaip minėjau, dirba mano įmonėje. Jam 39 metai, puikus tėtis, turi tris dukteris. Sakau: „Na, viskas! Sūnaus nėra. Dabar visą tavo sodybą perims žentai ir paskui praloš kortomis!“ Iš viso turiu keturis anūkus, jaunesnioji duktė turi septynerių metų sūnų Jokūbą. Duok Dieve, dar koks anūkėlis gims.
Sūnų medžioklė irgi domina. Kadangi jis labai užsiėmęs ir darbe, ir su vaikais, šiuo metu labiau domisi medžiokle tykant ir stebėjimu. Jis turi gerų tauriųjų elnių, stirnų ir šernų trofėjų. Taip pat jam labai patinka statyti medžioklės bokštelius, tobulinti infrastruktūrą. Sūnus turi labai gerų laikų – prieš dvejus metus jų dėka sumedžiota dvidešimt šernų.
Ateitis
Mūsų įmonės žemės ūkio skyrius dirba su moderniausia technika ir šioje srityje darbo niekada netrūks. Ateityje planuojame modernizuoti ir didinti sandėlius. Na, o melioracijoje spindinčių perspektyvų nematau – baigsis ES fondų projektai ir mums tikriausiai teks susisiaurinti. Darbo pamažėjo. Visiems geriau, kai finansavimas ateina iš valstybės ar ES. Jeigu patiems reikia mokėti už melioracijos darbus, kažkaip nebesinori. „Geriau apvažiuosiu tą pelkę“, – sako ūkininkai. Gamtoje niekas vietoje nestovi. Su laiku ta pelkė didės, apaugs krūmais ir nendrėmis. Deja, dauguma žemės savininkų neturi tiek pinigų technikai įsigyti, kad patys galėtų atlikti melioraciją ar mokėti profesionalams. Mažų sklypų savininkai stengiasi išgyventi, atliekamų lėšų jie neturi.
Manau, kad ES fondų projektų mažės, nes pastaraisiais metais juos rengti tapo labai sudėtinga. Anksčiau užtekdavo kelių spausdinto teksto lapų, o dabar projektas užima šimtą puslapių ir daugiau. Be to, projektų vertintojai bando daryti įtaką iniciatorių pasirinkimui. Pavyzdžiui, įsigyjame sėjamąją mašiną su GPS ar kitomis moderniomis technologijomis. Ji didelė ir sunki, kad galėtum ja sėti, reikia galingo vikšrinio traktoriaus. Rašėme paraišką, ratinis traktorius netiks. Vikšrinis su mažiau nei 400 arklio galių irgi negalės pavilkti tos sėjamosios, o mūsų klausia – kam tokį didelį traktorių perkame? „Penki belarusai šito agregato nepatrauks. Mums reikia konkretaus traktoriaus“, – aiškiname, bet jie vis tiek rekomenduoja parduoti modernią sėjamąją ir įsigyti mažesnę.
Pareigūnai iš esmės siūlo tau ne vystytis, o žengti atgal į laikus, kai laukams dirbti užteko keleto arklio galių.
Kai būsiu rimtas pensininkas, padėsiu sūnui, dirbsiu savo įmonėje. Tikrai neužsidarysime, tik kiek sumažinsime apimtis ir darbuotojų skaičių – bus ne 60, o gal 40.
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
