Lietuvoje tokių šunų yra labai labai mažai. Į bandymus ir parodas medžiotojai atvyksta su estų ar lietuvių skalikais, bigliais ir basethaundais, bet tik ne rusų skalikais. Tai rodo, kad ši veislė mūsų šalyje mažai žinoma ir vis dar neįvertinta, bet tai puikūs, ištikimi, atkaklūs ir ištvermingi šunys, turintys specifinių gabumų, kuriuos galima vystyti. Apie tokią patirtį kartą jau rašėme, kai pasakojome apie Suomijos medžiotojo Matti Millimaki darbą ir medžioklę su rusų skaliku Serioža – puikiu lūšių medžiotoju.
Deja, šiemet jis žuvo po traukinio ratais. Vis dėlto Matti jau dresuoja naująją kartą. Štai medžiotojas Aigaras Motovilovas iš Latvijos, perskaitęs straipsnį apie Seriožos darbo stilių ir pasiekimus, suprato, kad jam reikia būtent tokio šuns, nes jo svajonių trofėjus – vilkas ir lūšis. Latvijos sąlygos skiriasi tik tuo, kad čia šiuos plėšrūnus leidžiama medžioti. Lietuvoje rusų skalikas praverstų vilkams sekti.
Kaip kilo mintis įsigyti rusų skaliką?
Patirtimi dalijasi medžiotojas iš Latvijos A. Motovilovas.
Nesu paprastas medžiotojas ir nesiekiu gauti kuo daugiau žvėrienos. Supti, gaudyti, sekti – man įdomiausia medžioti sunkų laimikį, ir toks yra vilkas bei lūšis. Iki šiol buvau daugybėje šių žvėrių medžioklių. Vilką sumedžiojau sunkiu darbu ir atkaklumu, o lūšis kol kas sėkmingai paspruko. Pernai supratau, kad reikia gero pėdsekio. Iš karto žinojau, kad nenoriu ieškoti suaugusio, jau išdresuoto šuns – norėjau užsiauginti padėjėją pats.
Ieškojau Latvijos veislynuose, svarsčiau įsigyti ir latvių skaliką, bet ši veislė manęs nelabai sudomino. Tada medžioklės kolega atsiuntė straipsnį apie ypatingą lūšių šunį – Seriožą, rusų skaliką. Ir karto supratau, kad būtent tokio šuns noriu. Aišku, kiek abejojau, ar sugebėsiu užauginti. Draugai padrąsino – kadangi myliu šunis, skiriu jiems laiko, dirbu su jais, man tikrai pavyks.
Kiek ir kaip ieškojai veislyno?
Mažylio paieškos užtruko apie metus. Ieškojau skelbimuose ir Latvijoje, ir svetur. Radau keletą apie parduodamus šuniukus Rusijoje, bet atsakymo nesulaukiau. Kolegos sakė, kad iš Rusijos šunį gauti labai sunku, kiti irgi stengėsi padėti, bet be ypatingų rezultatų. Kai susitaikiau su mintimi, kad šio šuns nerasiu, toptelėjo mintis. Dar kartą susiieškojau straipsnį apie Seriožą ir per feisbuką susisiekiau su autore Kataryna Šterna.
Reikėjo apsispręsti – Rusija ar Suomija
Pirmas pokalbis su Kataryna truko bent keturiasdešimt minučių. Ne tik aptarėme šuniškus reikalus, bet ir pakalbėjome apie medžioklę. Kataryna davė kontaktus Rusijoje ir Suomijoje. Buvau pasirengęs pats vykti atsiimti šuniuko, kad ir kiek reikėtų keliauti. Vis dėlto dėl didelio atstumo ir vizų režimo Rusijos variantas atkrito, liko Suomija. Pagalvojau, kad bent su šuns gabenimu problemų neturėtų būti.
Susipažinau su suomių medžiotoju ir šunų augintoju Matti Millimaki, rusų skaliko Seriožos šeimininku. Parašiau jam laišką ir po dviejų savaičių jis man atsakė. Aišku, irgi aptarėme šunų bei medžioklės dalykus. Matti žadėjo paieškoti Suomijoje šuniukų vados. Dėl lyties dar nebuvau įsitikinęs, tad nusprendžiau pasirinkti paskui. Pagrindinis reikalavimas buvo dirbantys tėvai.
Kai pagaliau gavau iš Matti žinią apie vadą, mamos ir mažylių nuotraukas, atėjo laikas išsirinkti lytį. Apsvarsčiau visus niuansus, pasikonsultavau su kolegomis, nemiegojau kelias naktis, skaičiau ir žiūrėjau įrašus apie rusų skalikus ir medžioklę su jais. Galų gale lemiamu kriterijumi tapo medžioklė: nerimavau, ar sugebėsiu šunį tinkamai išdresuoti, nes Latvijoje tokių šunų nedaug, o jeigu yra, tai jie neina medžioti. Taigi, apsvarstęs visus šiuos niuansus, nusprendžiau imti berniuką. Jeigu gerai seksis, gal įsigysiu ir kalytę.
Kai sužinojau, kada reikės vykti pasiimti šuniuko, pradėjau ruoštis kelionei. Nutarėme vykti su šeima. Iš pradžių apsilankėme Tartu poilsio centre, nakvojome svečių namuose. Paskui keliavome į Taliną, iš kur keltu pasiekėme Helsinkį. Laimė, Matti sutiko šuniuką priglausti, taip sutaupydamas man dar ilgesnę kelionę iki veislyno. Jis gyvena beveik trijų valandų atstumu nuo Helsinkio, Juveskiulės mieste. Matti mane sutiko labai maloniai, bet, deja, neužteko laiko tinkamai pasikalbėti – norėjau spėti atgal į vakarinį keltą.
Koks buvo pirmasis kontaktas ir kelias atgal?
Kadangi šuniuką išrinko Matti, išvengiau šios sunkios užduoties. Pamačiau savo būsimą medžioklės partnerį, liūdnai gulintį po kėde. Jis ilgėjosi savo brolių ir sesių, mamos. Priėjau prie jo, pamylavau, jis pavizgino uodegą ir vėl palindo po kėde. Po pietų ir trumpo pokalbio su Matti skubėjau atgal į keltą.
Laukdamas išleidau mažylį pabėgioti. Pamatęs vaikus jis akivaizdžiai pagyvėjo – bėgiojo ir lojo. Tuo pat metu kilo mintis pavadinti šuniuką Rollo. Pranešiau Matti ir gavau atsakymą, kad tai labai geras ir Suomijoje populiarus šuns vardas.
Uoste, stovėdamas automobilių eilėje, sutikau latvių žvejus. Supratę, kad esu tautietis, pradėjo klausinėti, ką Suomijoje darau su šuniuku. Papasakojau, kam jį nusipirkau ir už kiek. Vienintelis klausimas, kurį man uždavė žvejai – kodėl Latvijoje tokio nepirkau. Atsakiau, kad mūsų šalyje tokių nėra, o tada vienas iš kompanijos šūktelėjo savo draugui: „Štai kokį šunį reikia pirkti! O tu giriesi, kad žmona nusipirko kažkokį trumpakojį pudelį už tris šimtus eurų!“
Ant denio įsukau Rollo į rankšluostį, priguliau ant sėdynės ir pasidėjau šuniuką ant krūtinės. Jis iškart užmigo, bet aš tokios galimybės neturėjau. Žmonės rodė didžiulį dėmesį, klausinėjo, fotografavo. Viena estė taip aistringai klausinėjo apie mažylį, kad jos draugas kone užpavydėjo. Tada supratau, kad tai tikrai bus labai ypatingas šuo. Galbūt toks pats nepakartojamas kaip mano pirmasis, kuriuo visi žavėjosi ir mylėjo, o man, kaip šuns savininkui, pavydėjo.
Jau beveik buvome Talino uoste, kai praėjo apsauginis su jauna laivo darbuotoja. Paskutinę akimirką jie mane pastebėjo ir priėjo. Jaučiau, kad apsauginis mane bara, bet nieko nesupratau. Tada jis pradėjo angliškai aiškinti, kad su šunimi ant denio būti negalima. Kol jis griežtai su manimi kalbėjo, jo kolegė mylavo mano šuniuką. Jaučiau, kad bus konfliktas, nes darbuotoja tikrai bus mano pusėje.
Pasakiau sargybiniui, kad tai mažas ir mielas šunelis, ne veltui darbuotojai taip patinka. Be to, varyti mane nuo denio nebėra prasmės, nes esame beveik uoste. Jaunoji darbuotoja dar kartą pamylavo šuniuką ir taip prisiglaudė prie apsauginio, kad jis net paraudo. Jis tik burbtelėjo, kad eičiau sau ir kitą kartą taip nedaryčiau.
Kaip mažylis prisitaikė prie naujų sąlygų?
Jau nuo pat pradžių galvojau, kaip šuniukas priims mane ir šeimą. Ir kaip šeima priims šunį – pastaruoju metu su mūsų augintiniais nutinka liūdnų dalykų. Važiuojant iš Talino buvo aišku, kad Rollo mane tikrai pripažins. Jis lindo man į glėbį ir jautė, kad esu jo gynėjas. Šuniukas buvo neseniai atskirtas nuo mamos, vis dar ryškus žindymo instinktas. Kartkartėmis stengėsi pažįsti man ausį ar ranką – tai sukėlė daug juoko. Jaučiau, kad jis man padeda įveikti nuovargį – grįžome namo be ilgų sustojimų, nejaučiau miego trūkumo.
Namuose buvome apie šeštą ryto. Pavyko porą valandų pamiegoti, kol pajutau Rollo dantis ant savo rankos. Tada atsikėlėme ir ėjome susipažinti su kitais šeimos nariais. Šuniukas buvo gana linksmas, nors ir po ilgos kelionės, bet jaučiau, kad kažkas negerai – jis nenorėjo ėsti. Sunerimęs nuėjau į veterinarijos vaistinę. Nupirkau pieno pakaitalo šuniukams ir visokių gardėsių. Palengvėjo – mažylis ėdė, o mano nuotaika iškart pasitaisė.
Kitas žingsnis – supažindinti su mūsų rusų europine laika Sara. Žinojau, kad iškart to daryti negalima, todėl leidau apsiuostyti per duris. Leidau šuniukui pasivaikščioti po kiemą, kad visur liktų jo kvapo. Sara, aišku, pasitaikius pirmai progai apuostė visus kampus ir pasižymėjo teritoriją. Po keturių dienų atsargiai leidome susipažinti. Aišku, Sara pasišiaušė, nors uodegą vizgino. Abu porą valandų pažaidė, kol mažylis nutilo, o tada ramiai miegojo šalia. Lyg ir viskas gerai, bet šunų iš akių nepaleidome, nes mūsų Sara gana karinga.
Kokie pirmieji charakterio požymiai, darbo instinktų išraiškos?
Jau Helsinkio uoste mačiau mažylio medžioklinius instinktus. Vaikštant jis pamatė būrelį žuvėdrų. Pastatė ausis, kūnas sustingo, uodega įsitempė! Matėsi, kad labai susidomėjo paukščiais. Tėvų – ūkininkų – namuose yra daug gyvūnų. Rollo itin domėjosi katėmis ir vištomis, vargšui gaidžiui teko sprukti jau pirmą dieną – šuniukas jį gainiojo greitai, drąsiai ir, svarbiausia, balsu. Kadangi Rollo užduotis bus vilkų ir lūšių medžioklė, mane itin domino, ką jis darys su bjauriomis naminėmis katėmis. Kol katės jį negailestingai daužo, Rollo jas įnirtingai aploja.
Šuniukui tik keletas mėnesių ir kol kas yra paklusnumo problemų, su kuriomis intensyviai dirbame. Regis, prasideda progresas.
Ko ir kaip mokysi?
Tikra dresūra prasidės nuo šešto mėnesio. Šiuo metu Rollo tik keturi, jis mokosi būti savarankiškas. Einame mažais žingsneliais, vadovaujamės jo reakcijomis ir mano nuojauta. Kadangi šuniukas anksti atskirtas nuo mamos, jam reikėjo daugiau laiko, kad savimi pasitikėtų. Einame pasivaikščioti į gamtą ne tik dieną, bet ir naktį. Labai svarbu pripratinti vaikščioti per lietų ir tamsoje. Tokie veiksniai ne visiems šunims patinka, naktį jie prasčiau mato. Mąstymą ir reakciją apsunkina lietus, kapsintis į ausis ir keliantis triukšmą. Pasivaikščiojimai ir treniruotės tokiomis sąlygomis šuniui suteikia savikliovos ir įgūdžių.
Dabar dažnai sutinkame mangutų, lapių ir kiškių. Dedu Rollo ant pėdsakų, kad susipažintų su gyvūnų kvapais. Kai šuo išdrąsėjo, pradėjome vaikščioti po visokius brūzgynus, bridome per vandenį. Labai gera mokymosi aplinka – kukurūzų laukas, nes ten nieko nesimato, o visus garsus užgožia šnarantys sausi lapai. Reikia treniruoti ir kitas šuns jusles – vieną dieną tai jam gali išgelbėti gyvybę.
Sekasi įvairiai. Pavyzdžiui, kai jam buvo trys mėnesiai, padariau klaidą – parodžiau sumedžiotą vilką. Šuniukas uostinėjo, lojo ir viskas atrodė gerai, kol vilką apverčiau. Oras iš žvėries plaučių išėjo su garsiu gargesiu, ir šuniukas gana stipriai išsigando. Visą dieną Rollo manęs vengė, nes jautė plėšrūno dvoką, bet kitą dieną jau viskas buvo gerai.
Į pasivaikščiojimus miške dažnai imu ir mūsų vyresnį šunį – rusų europinę laiką. Jie gerai sutaria, bet svarbu prisiminti, kad šuniukas iš esmės turi vaikščioti su šeimininku vienas. Antraip medžioklėje jis irgi norės dirbti tik duetu ir mokės tik tai, ką jam parodys vyresnysis, nieko daugiau. Taigi iš anksto pratinu jį būti vieną ir dirbti savarankiškai.
Kaip planuoji jį ruošti? Ar pirmiesiems metams jau numatyta darbų?
Ruošiu jį kaip visus medžioklinius šunis, bet svarbiausias darbo objektas bus mane dominantys plėšrūnai – vilkas ir lūšis. Žinoma, iš karto šių laimikių imtis negalima, reikia pradėti nuo mažesnių, pvz., puikus grobis yra mangutas – puiki treniruotė šešių mėnesių šuniui.
Netrukus planuoju pradėti tikslingas treniruotes ieškant manguto ir kiškio. Kai to išmoks, imsimės lapių. Vasario pabaigoje – kovo pradžioje supažindinsiu su lūšies pėdsakais. Labai tikiuosi, kad žiemą galėsiu Rollo supažindinti su jau sumedžiotos lūšies kvapu. Nenoriu, kad šuniui šio plėšrūno kvapą tektų pažinti per medžioklę.
Kada galvoji pradėti su Rollo medžioti?
Intensyviai su juo medžioti planuoju tik kitais metais, gruodžio mėnesį. Pagrindinė užduotis – suteikti jam galimybę nuolat pagauti lūšį. Aišku, jeigu visa dresūra vyks tinkamai, jeigu šuo pats bus pasirengęs savarankiškai medžioti ir sekti pėdsakus, tik tada galima tikėtis sėkmingų medžioklių ir rezultatų – vilko ar lūšies trofėjaus.
Įsigykite naujausią žurnalo numerį internetu!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
Naujasis priedas. Medžioklės ginklai ir šaudymas
