Tinkamo medžioklinio šuns pasirinkimas yra rimtas ir labai atsakingas sprendimas. Klaidos gali kainuoti pačiam komfortą, o šuniui – gyvybę.
Medžioklinių šunų pasaulyje yra dešimtys, net šimtai veislių, o didžioji dalis žmogaus išvestų šunų veislių apskritai yra būtent medžioklinės. Jos sukurtos skirtingiems medžioklės būdams, skirtingoms sąlygoms ir klimatui. Todėl pasirinkimas gali būti sudėtingas net patyrusiam medžiotojui, jau nekalbant apie situaciją, kai reikia išsirinkti savo pirmąjį šunį.
Reikia suprasti, kad šuns pasirinkimas yra labai atsakingas momentas, ypač kalbant apie konkrečios veislės pasirinkimą, nes tu prisiimi atsakomybę už šį šunį artimiausiems 10–15 metų. Didžiausia problema atsiranda tada, kai paimamas šuo ir iš jo tikimasi to, ko jis konkrečiose situacijose negali duoti – nei pagal temperamentą, nei pagal įgimtas darbines savybes, nei pagal parengtumą. Tada prasideda nusivylimas, elgesio problemos ir abipusis stresas.
Būtent todėl prieš priimant sprendimą reikia įvertinti visus už ir prieš. Kokiai medžioklei šunį naudosite, ar galėsite užtikrinti mokymą, krūvį ir gyvenimo sąlygas, ar charakteris atitiks jūsų gyvenimo ritmą. Jeigu tikrai nusprendei imti medžioklinį šunį, daryk tai sąmoningai – su aiškiais lūkesčiais ir planu, kad šuo galėtų visavertiškai gyventi ir dirbti, o tu mėgautumeisi bendradarbiavimu, o ne nuolat spręstum problemas.
Šūvio psichologinė trauma! Kaip patikrinti šuniuko reakciją ir šūvio triukšmą? Mokome šunį #1
Lietuvoje populiariausi yra laikos, taksai, lietuvių skalikai. Pastaraisiais metais medžiotojų bendruomenėje vis dažniau pasirodo ir slovakų kopovai, o tarp paukštšunių dažniausiai sutinkami labradoro retriveriai bei vokiečių trumpaplaukiai kurtsharai ir šiurkščiaplaukiai dratharai. Dratharai ir kurtsharai Lietuvoje dažnai naudojami gana siauram užduočių ratui – varyminėse medžioklėse arba paukščių medžioklėse. Tačiau iš tikrųjų jų potencialas yra daug platesnis. Jie gali dirbti kraujasekiais, surasti sužeistą gyvūną, ieškoti paukščių, varyti žvėrį ir prisitaikyti prie įvairių medžioklės sąlygų. Taip, esant poreikiui juos galima naudoti ir varyminėse medžioklėse, tačiau jų galimybės tuo tikrai nesibaigia.
Dažnai Lietuvoje konkrečių veislių galimybės nėra išnaudojamos iki galo arba, dar blogiau, šuo naudojamas darbui, kuriam jis apskritai nebuvo sukurtas. Pavyzdžiui, bavarų pėdsekys nėra skirtas varyminėms medžioklėms – jo užduotis yra sekti kraujo pėdsaku. Žinoma, jis bėgs paskui gyvūną, tačiau tai nėra tikroji jo specializacija. Tuo tarpu dratharas yra universalus darbinis šuo, galintis dirbti beveik visais medžioklės būdais, tačiau tai nereiškia, kad galima ignoruoti veislės specifiką ir mokymo poreikius.
Nežinojimas apie istorinę veislės paskirtį ir darbines savybes dažnai veda prie nusivylimo tiek šeimininkui, tiek šuniui. Todėl prieš įsigyjant medžioklinės veislės šunį būtina apgalvoti visus kriterijus, kad jam būtų sudaryta galimybė visiškai realizuoti savo potencialą ir kartu tapti patikimu, klusniu bei džiaugsmą teikiančiu medžioklės draugu.
Medžioklinis šuo nėra tik ištikimas pagalbininkas miške – tai ir šeimos narys, kurio pasirinkimą reikia labai gerai apgalvoti. Priimant sprendimą svarbu atsižvelgti ne tik į asmenines simpatijas, bet ir į praktinį šuns panaudojimą, charakterį bei gyvenimo sąlygas. Graži išvaizda ar simpatija veislei nėra pakankama priežastis – pasirinkimas turi būti grindžiamas realiais poreikiais.
Visą straipsnį skaitykite naujame žurnalo priede Medžioklinis šuo
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
