Vilkas. Legendinis gyvūnas, nepaliekantis abejingų. Jis atlieka svarbų vaidmenį palaikant biologinę įvairovę įvairiose buveinėse ir reguliuojant natūralią ekosistemų pusiausvyrą. Kartu vilkas neišvengiamai atsiduria žmogaus interesų ir laukinės gamtos sankirtoje. Vilko reikia visur – ir tuo pat metu jis yra tarsi medžiotojų ir gamtos bičiulių nesutarimų šaltinis, tarsi visuomenės nuomonės formavimo instrumentas ir tarsi raudona skepeta tiek ūkininkams, kenčiantiems nuo augančios plėšrūnų populiacijos išpuolių, tiek gyvūnų teisių gynėjams, pasirengusiems paaukoti Raudonkepuraitę, kad tik vilkeliui atitektų visas miškas.
Kodėl taip yra? Kodėl vilkas turi tokią didelę reikšmę ir taip stipriai užvaldo protus žmonių, vadinančių jį protingiausiu iš plėšrūnų, miško sanitaru, toteminiu gyvūnu, amžinos ištikimybės simboliu ir genialiai protingu?
Kur baigiasi išmonė ir prasideda tiesa?
1. Mitas. Vilkas visą gyvenimą gyvena vienoje poroje
Panašiai kaip ir apie gulbes, apie vilkus dažnai teigiama, kad jie sudaro porą visam gyvenimui. Manoma, jog vilkai yra nepaprastai ištikimi, o žuvus partneriui gali net mirti iš sielvarto. Iš dalies tai atitinka tiesą, tačiau didžiąja dalimi tai yra žmonių polinkio romantizuoti gyvūnus ir priskirti jiems žmogiškąsias savybes rezultatas.
Tiesa
Vilkai renkasi partnerį ilgam laikui, tačiau tai naudingiau gaujos formavimui, konkrečios vilkų bendruomenės hierarchijos išlaikymui, teritorijos gynybai ir jauniklių auginimui. Be to, tai nėra kaip santuoka viduramžiais, kai porą gali išskirti tik mirtis. Vienas iš partnerių gali prarasti savo statusą dėl sužeidimo, jis gali žūti, atsiskirti nuo gaujos arba dėl kokių nors priežasčių būti pašalintas iš dauginimosi. Tokiu atveju, kitas vilkas neretai susiranda naują partnerį, kad išlaikytų teritoriją ir toliau daugintųsi. Vilkų šeimų stabilumą reikšmingai veikia ligos, taip pat mirtingumas. Dalis vilkų tyrėjų mano, kad suaugusių individų medžioklė gali suardyti vilkų gaują, jei yra sumedžioti alfa poros atstovai. Tai sukuria disbalansą vilkų hierarchijoje konkrečioje teritorijoje ir daro įtaką plėšrūnų gaujų sambūviui platesniame regione.
14 vilkų gauja Ukmergės, Anykščių ar Panevėžio miškuose?
2. Mitas. Vilkų gaują visada veda alfa patinas ir alfa patelė
Sąvoka apie dominuojančią patelę ir patiną, taip pat didelės vilkų gaujos alfa poros reikšmė didžiąja dalimi kilo iš nelaisvėje laikomų vilkų stebėjimų. Zoologijos soduose ir tyrimų bazėse svetimi individai buvo priversti gyventi kartu viename aptvare ir tokiomis sąlygomis matoma sustiprėjusi dominavimo elgsena.
Tiesa
Laukinėje gamtoje tipinė vilkų gauja yra šeima. Tėvai vadovauja todėl, kad jie yra vyresni, labiau patyrę ir geriau viską išmano. Vadinamoji alfa pora yra jauniklių tėvai. Gaujoje dažnai būna ne tik šių metų vilkiukai, bet ir ankstesnių metų palikuonys, kurie padeda medžioklėje ir prižiūri jaunesnius brolius ir seseris. Amerikiečių biologo Lucyano Davido Mecho atliktas tyrimas aiškiai parodė, kad alfa dažnai yra tiesiog tėvas ir motina šeimos grupėje. Ir būtent patirtis ir žinios leidžia jiems vesti gaują, o ne dominavimas, kaip tai dažnai pabrėžiama žiniasklaidoje.
3. Mitas. Vilkas yra miško sanitaras
Tai vienas labiausiai paplitusių ir dažniausiai diskusijose kartojamų teiginių, ypač tarp medžioklės priešininkų ir racionalaus plėšrūnų populiacijų valdymo šalininkų. Teigiama, kad vilkai esą atrenka tik sergančius, sužeistus ir senus gyvūnus, pribaigia mirštančius ir sutvarko gamtoje likusias gaišenas. Reikia sutikti, kad vilkas turi reikšmės ribojant kitų gyvūnų populiacijas, tačiau tai neturi nieko bendro su sanitaro darbu.
Tiesa
Vilkas yra oportunistinis plėšrūnas, kuris pasinaudoja bet kokia galimybe gauti maisto. Reikia sutikti, kad senus, sergančius, per jaunus ir nepatyrusius gyvūnus plėšrūnams sumedžioti lengviau, ypač jei tai yra vienišas vilkas. Tačiau vadinti jį sanitaru nėra iki galo teisinga, nes jis vadovaujasi ne gailestingumu, o galimybėmis. Galima tik iš dalies sutikti, kad vilkas pašalina iš populiacijos silpnesnius gyvūnus, bet šie plėšrūnai vienareikšmiškai stengiasi sumedžioti gyvūną, kuris patenkintų visos gaujos poreikius. Keli suaugę plėšrūnai gali pargriauti elnią ar net briedį. Briedžių jauniklių trūkumas yra vienas iš įrodymų, kad plotuose yra didelė vilkų populiacija.
4. Mitas. Vilkas gali matyti absoliučioje tamsoje
Apie vilkus neretai sakoma, kad jie mato tamsoje, tačiau toks teiginys nėra vertintinas pažodžiui – tai veikiau metafora.
Tiesa
Nė viena akis negali matyti absoliučioje tamsoje, nes regėjimui būtini fotonai. Vilkai labai gerai mato prieblandoje ir esant silpnam apšvietimui, nes šio gyvūno akyje yra veidrodėlis, tapetum lucidum, kuris atspindi šviesą atgal į tinklainę, padidindamas jos jautrumą. Tai suteikia pranašumą auštant, prieblandoje, mėnulio šviesoje arba žiemą, kai žemę dengia sniegas. Visiškoje tamsoje vilkas pasikliauja uosle ir klausa, taip pat renkasi įprastus judėjimo kelius.
Pilnas vaizdo klipas! Vilkas gaudo šerniukus ir sprunka nuo įniršusios šernės!
Veidrodėli, veidrodėli…
Tapetum lucidum – tai specialus, šviesą atspindintis audinių sluoksnis akyje, esantis už tinklainės. Jis būdingas plėšrūnams, pavyzdžiui, vilkams, lapėms, šunims, katėms, taip pat elninių šeimos gyvūnams ir kitiems laukiniams žinduoliams.
Pagrindinė šio veidrodėlio funkcija yra pagerinti regėjimą esant silpnam apšvietimui. Šviesa, kuri pirmą kartą praeina pro tinklainę ir nėra sugauta fotoreceptorių, atsitrenkia į tapetum lucidum ir antrą kartą atspindima atgal į tinklainę. Tai padidina tikimybę, kad šviesos signalas bus užfiksuotas, pagerinant regėjimo jautrumą prieblandoje ir tamsoje.
Būtent dėl tapetum lucidum gyvūnų akys naktį spindi, kai jie patenka į žibintuvėlio arba automobilio šviesą. Įdomu tai, kad atspindėtos šviesos spalva gali skirtis priklausomai nuo gyvūno rūšies ar net paties individo. Ji gali būti žalsva, gelsva, melsva arba oranžinė. Pavyzdžiui, vilkų ir šunų ji dažniau būna gelsvai žalia, kačių – ryškiai žalia, o elnių – neretai auksinė arba oranžinė. Lapių akių atspindėta šviesa kartais būna net raudona.
Žmonės tapetum lucidum neturi. Todėl žmogaus regėjimas prieblandoje yra gerokai silpnesnis nei daugelio gyvūnų ir mūsų akys naktį nespindi, kai jas apšviečia šviesa.
5. Mitas. Vilkui tarp pirštų neauga vilna
Šio mito kilmė galėtų būti susijusi su vaikiška knyga apie Mauglį kartu su jos sovietmečio adaptacija. Ten sakoma, kad vilkams tarp pirštų neauga vilna ir tai yra tarsi pranašumas bei priežastis didžiuotis, lyginant šiuos plėšrūnus su šakalais.
Tiesa
Už knygų puslapių – vilkams tarp pirštų visgi auga plaukai. Ypač tankūs jie tampa žiemą, kai reikalinga papildoma šilumos izoliacija. Santykinai standi vilna saugo pagalvėles nuo sužeidimų į šerkšną ir ledą, mažina slydimo tikimybę, saugo pagalvėlių paviršių nuo nusidėvėjimo.
6. Mitas. Vilkų populiacija pati save reguliuoja ir niekada netampa per didelė
Natūralios pusiausvyros teorijos šalininkai dažnai pabrėžia, kad laukinių gyvūnų populiacijoms reikia leisti susibalansuoti be žmogaus įsikišimo. Vienas iš argumentų yra tas, kad dėl kažkokių mistinių fluidų poveikio vilkams ir kitiems plėšrūnams gimsta mažiau palikuonių, kad nebūtų daromas pernelyg didelis spaudimas kitoms gyvūnų populiacijoms.
Tiesa
Gyvūnų populiacijų savireguliacija veikia kur kas sudėtingiau. Populiacijų paplitimą, ypač kai kalbama apie teritorinius gyvūnus, kokie yra vilkai, riboja kiti natūralūs stabdžiai, pavyzdžiui, teritorijos bonitetas, ligos ir konkurencija. Tačiau tai nereiškia, kad vilkų populiacija stebuklingai stabilizuojasi žmogui patogiame, saugiame lygyje. Jei grobio daug, orai palankūs, o teritorija dar nėra visiškai užimta, plėšrūnų skaičius augs sparčiai. Populiacijų savireguliacija yra nenutrūkstamas ekologinis procesas.
Atsižvelgiant į mastus ir populiacijų tankį, geras pavyzdys yra reguliarus graužikų populiacijų svyravimas ir jų įtaka lapių bei kitų smulkiųjų plėšrūnų skaičiui. Po šiltų žiemų ir esant maisto gausai išveša įvairių rūšių pelės, o kitais metais sparčiai padidėja lapių skaičius.
Esant dabartinei elninių žvėrių populiacijai Lietuvoje, vilkų skaičius taip pat sparčiai didėja. Toks požiūris vyrauja visuomenėje tarp medžiotojų ir ūkininkų. Be reguliavimo ir limituojamos medžioklės plėšrūnų skaičius per kelerius metus galėtų pasiekti pavojingą lygį, kai padidėtų konfliktų su žmogumi, eismo įvykių skaičius, galbūt net prasidėtų išpuoliai prieš žmones. Vėliau kaip per tankaus apgyvendinimo pasekmė plėstųsi šuninių šeimos gyvūnams pavojingos ligos ir atsirastų kiti populiacijos didėjimą stabdantys veiksniai.
Šuns kaukolės laidotuvės, nuskendęs ekskavatorius ir kasimo vaisiai. Medžiotojos dienoraštis #32
7. Mitas. Vilko staugimas yra tarsi puolimo signalas
Žmonių baimė to, kas nežinoma, įskaitant tamsą, kuri, atrodo, gali kažką slėpti, lėmė, kad vilkų balsai naktį miške verčia galvoti apie grėsmę gyvybei ir plėšrūnų užpuolimo galimybę. Tikriausiai todėl atsirado mitas, kad savo staugimu vilkai kviečia gentainius prisijungti prie medžioklės arba kovos.
Tiesa
Staugimas yra vilkų komunikacijos signalas, turintis kelias funkcijas. Pagrindinės – gaujos sutelktumas ir lokalizacija bei teritorijos gynyba, kuri dažnai padeda išvengti tiesioginio kontakto su svetimais vilkais. Staugdami suaugę vilkai bendrauja tarpusavyje ir su savo vilkiukais, atbaido konkurentus arba kviečia kitus gaujos narius prie grobio po sėkmingos medžioklės.
8. Mitas. Vilkas naminius gyvulius puola tik dėl sporto
Pranešimuose apie vilkų išpuolius prieš naminius gyvulius dažnai pasirodo labai didelis žuvusių gyvūnų skaičius. Dažniausiai taip nutinka vasaros pabaigoje ir rudenį. Todėl vienas iš paaiškinimų yra būtinybė apmokyti medžioklei jaunąją kartą. Kadangi vilkiukai dar tuo metu nemoka žudyti, aptvaruose sužeidžia daug gyvūnų.
Kitas paaiškinimas yra tas, kad vilkams, kaip ir kitiems plėšrūnams, būdingas nekontroliuojamas polinkis pulti, kai gyvūnas patenka į savotišką afekto būseną.
Tiesa
Tai plėšrūno medžioklinės elgsenos reakcija situacijoje, kai grobis yra neįprastai lengvai pažeidžiamas ir bėga chaotiškai. Avių ir kartais veršelių gynybinė elgsena ir bėgimas skiriasi nuo laukinio grobio. Sunkiau sekti vieną konkretų gyvūną, todėl plėšrūnui įsijungia pasikartojančio puolimo mechanizmas. Mokslinėje literatūroje apie naminių gyvulių nuostolius tai yra žinomas faktas, ypač kalbant apie avių bandas. Tai vis tiek yra žala, tačiau motyvacija nėra pramoga.
9. Mitas. Jei vilkas matytas dieną, jis yra sergantis arba agresyvus
Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad vilkas yra naktinis gyvūnas ir medžioja tik prisidengęs tamsa.
Tiesa
Vilkai nėra vien naktiniai gyvūnai. Jie dažnai aktyvesni auštant ir temstant, bet gali judėti ir dieną. Dažniau dienos šviesoje plėšrūnai matomi žiemą, kai sunku rasti maisto, jauniklių auginimo laikotarpiu, taip pat vietose, kur žmogaus buvimas yra minimalus. Tyrimai rodo, kad dėl žmonių keliamo trikdymo kelios rūšys keičia savo įpročius ir tampa aktyvios būtent tamsoje.
Todėl negalima teigti, kad dieną matytas vilkas būtinai kažkuo serga, yra sužeistas ar bus agresyvus.
10. Mitas. Medžioklė nereikalinga, kad gyvūnai išsaugotų baimę žmogui
Tose šalyse, kur nevyksta vilkų populiacijos valdymas ir kitos stambiųjų plėšrūnų rūšys vis dar tebėra saugomos, žiniasklaidoje dažnai skamba argumentai, kad medžioklė apskritai nereikalinga, nes ir be tokio įsikišimo į natūralius procesus galima atgrasyti plėšrūnus, kad šie nesiartintų prie žmonių gyvenviečių, ir išvengti grėsmių, kurias jie gali kelti. Pabrėžiama, kad reikia naudoti apsaugos ir atbaidymo priemones ir to pakaks, kad būtų sulaikyti lokiai ir vilkai nuo išpuolių prieš naminius gyvulius, augintinius ir net žmones.
Tiesa
Vilkai ar lokiai gali priprasti prie žmogaus buvimo, jei jie nejaučia grėsmės. Ypač jei yra prieinami antropogeniniai ištekliai, atliekos, maistas šalia gyvenviečių. Mokslinėse apžvalgose išskiriamas pripratimas prie žmogaus ir maisto refleksas, kai vilkas ima sieti žmogaus aplinką su maistu. Jei maistas prieinamas nuolat arba gyvūnai sąmoningai šeriami, jie pripranta prie žmogaus.
Be to, didėjant gyvūnų populiacijai, plėšrūnai ieško naujų teritorijų, kur gyventi, priartėdami prie žmonių gyvenviečių. Kartu tiesiog proporcingai atsiranda daugiau gyvūnų, kurie niekada nėra sutikę medžiotojo ir žmogaus nesieja su potencialiu pavojumi gyvybei. Todėl vienareikšmiškai galima teigti, kad medžioklė leidžia išsaugoti natūralią plėšrūnų baimę žmogui ir taip mažinti galimą pavojų bei konfliktus.
+1 faktas. Vilkas yra socialiai ir intelektualiai išsivystęs gyvūnas
Jie demonstruoja labai išvystytą socialinį intelektą, lankstų elgesį ir gebėjimą spręsti sudėtingas problemas. Vilkai gali mokytis, komunikuoti ir tiksliai suvokti grupės dinamiką, kuri yra lemiama išgyvenimui ir bendradarbiavimui šeimos gaujose, o tokie gebėjimai peržengia paprastos instinktyvios reakcijos lygį.
Stebėjimai ir eksperimentai rodo, kad vilkai geba suprasti priežasties ir pasekmės ryšį ir fizinėje aplinkoje. Užfiksuota atvejų, kai vilkai naudoja daiktus ar jų dalis, kad pasiektų maistą, o tai rodo sąmoningą problemų sprendimą, o ne atsitiktinį veiksmą. Lyginamieji tyrimai su šunimis rodo, kad vilkai tarpusavyje dažnai bendradarbiauja efektyviau, ypač vykdydami užduotis, kurioms reikia koordinuotų veiksmų bendram tikslui pasiekti.
Skirtumai tarp vilkų ir šunų labiau atspindi domestikacijos poveikį, o ne intelekto lygį. Šunys paprastai geriau supranta žmogaus gestus ir nuorodas, o vilkai dažniau išsiskiria gilesniu fizinės aplinkos supratimu ir tarpusavio socialine koordinacija. Vilkų elgsenoje pastebimas ir emocinis intelektas, įskaitant žaidimus, konfliktų sureguliavimą, nuraminimą ir bendrų taktikų taikymą, o tai reikalauja gebėjimo perskaityti kitų gaujos narių ketinimus ir būseną.
Tyrimai patvirtina, kad vilkai geba mokytis ir iš žmonių demonstracijų, o tai rodo plačius socialinio mokymosi gebėjimus, kurie nėra būdingi tik naminiams gyvūnams. Apskritai vilkų intelektas yra daugiasluoksnis ir adaptyvus. Jis remiasi socialine koordinacija, komunikacija ir problemų sprendimu, o ne žmogiškai supaprastintu supratimu apie išmintį ar vien gebėjimą sėkmingai medžioti.
Stirninų medžiojant. Ką būtina žinoti kiekvienam medžiotojui?
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
Prenumeruokite žurnalą Medžioklė!
