Aidas Stainys – 43 metų verslininkas, gimęs ir augęs ežerų ir miškų apsuptame Obelių miestelyje (Rokiškio raj.). Jis vedęs ir yra laimingas dvynių – dukters ir sūnaus – tėvas. Skirtingai nei šių laikų vaikai, kurių vaikystė prabėga prie kompiuterių, Aidas nuo mažens dienų dienas leisdavo maklinėdamas paupiais, paežeriais, miško takais.
Dar besimokydamas 4-oje klasėje, gavęs mokytojos užduotį nupiešti ir aprašyti, kuo bus užaugęs, jis pavaizdavo save girininku medžių ir žvėrių apsuptyje. Įdomu tai, kad jo gyvenimas panašiai ir susiklostė – jo verslas susijęs su miškininkyste, o hobiu tapo medžioklė. Dažnai su tėvais, žiūrėdami į išsaugotą vaikystės darbelį, pasijuokia, kad dar būdamas vaikas žinojo, ko nori gyvenime.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose.
Iš žvejo į medžiotoją
Kaip sako Aidas, nei jo tėvas, nei senelis nebuvo medžiotojai, o pats iš pradžių labai mėgo žvejoti. Ir ne šiaip sau mėgo, o buvo aistringas žvejys.
Kaip tapo medžiotoju? Radus pirmus žvėries numestus ragus, dar vienur kitur pamačius medžioklės trofėjų galvoje ėmė suktis mintys apie medžioklę. Pirma tiesioginė pažintis su medžiokle įvyko vienus metus einant varovu. Paskui, galutinai apsisprendus tapti medžiotoju, teliko išlaikyti egzaminą ir gauti bilietą. Taip Aidas 2001 m. tapo medžiotoju, priklauso Sartų klubui, yra Nacionalinio Safario klubo narys.
Medžioklės instinktas
Medžiotoju ne tampama, medžiotoju gimstama – tuo Aidas visiškai įsitikinęs. Aišku, čia jis kalba apie rimtus medžiotojus, kurie medžioja visa širdimi, siela ir protu bei myli visą gyvąją gamtą. „Kaip visi žmonės ateidami į pasaulį atsineša ką nors savo, taip ir medžiotojas atvyksta su savo tikslu ir užduotimi. Aišku, medžiotojų yra įvairių. Turėdamas bilietą ir medžiodamas vien dėl mėsos, nesidomėdamas medžiokle iš esmės dar negali savęs laikyti tikru medžiotoju. Atsakingas medžiotojas daug mokosi, tyrinėja gyvūnus, mokosi atskirti perspektyvų gyvūną nuo atrankinio. Tokiam žmogui svarbu pasirūpinti populiacijos kokybe, gyvūnų išgyvenimu žvarbiomis žiemomis, rūšies išlikimu ateityje“, – sako medžiotojas.
Man dar nespėjus paklausti, pašnekovas atvirai ir užtikrintai sako esąs trofėjų medžiotojas. Jo kolekcijoje yra daugybė įvairių rūšių gyvūnų ragų, ilčių, kaukolių. Trofėjai medžiojami laikantis selekcijos reikalavimų. Aido manymu, dabartinis selekcinės medžioklės principas yra gerai veikiantis mechanizmas, kurio, kaip dabar siūloma, keisti nereikėtų.
Stirninai
„Žinoma, kai pasižiūriu į savo jaunystės trofėjus patyrusio medžiotojo akimis, šen bei ten akis sutrūkčioja – gal patirtis šneka ar magnio trūkumas, – juokiasi pašnekovas. – Pavyzdžiui, mano pirmasis stirninas… Dabar prisimenu tą vakarą ir suprantu, kas ir kodėl įvyko. Sėdėjau medžioklės bokštelyje ir laukiau stirnino. Vyko stirnų ruja.
Dešinėje pusėje išėjo senas stirninas su rimtais ragais po tris atšakas. Snukis žilas, net pavargęs nuo meilės reikalų. Buvo nepatogu taikytis į dešinę. Kol persitvarkiau, jis ir dingo žolėje. Po kelių sekundžių išgirdau, kad kažkas bėga su dideliu triukšmu, ir pamačiau stirniną. Iššoviau. Pasirodo, tai buvo jaunas stirniukas pirmaisiais ragais. Dabar supratau, kas nutiko – senis jį tiesiog pavarė. Buvau jaunas, patirties ir praktikos mažai, todėl ir išėjo tokia situacija“, – apie savo pirmąjį stirnino trofėjų pasakoja Aidas.
Pasak Aido, stirninų medžioklė viena jo mėgstamiausių, nes yra įtraukianti ir sportiška. Jis turi daug stirninų trofėjų, gautų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Apskritai iš pokalbio su Aidu susidaro įspūdis, kad tai atviras ir dinamiškas žmogus, visur turintis daug draugų. Tai atskleidė ir rimtesnė tema – vilkų medžioklė, tačiau apie ją vėliau. Kantrybės!
Aidui pavyko sumedžioti kelis sidabro medalio vertus stirninus, bet taip ir nepasisekė gauti aukso. Užtat medžiotojo kolekcijose yra kai kas daug retesnio ir vertingesnio – perukiniai ragai.
Daug kartų Aidas lankėsi Europos šalyse, įskaitant stirnų medžioklę, bet niekur nė karto nebuvo kalbama apie stirninus su „perukais“ ir neteko nė vieno tokio pamatyti. Šį unikalų trofėjų pavyko sumedžioti 2018 metais, dalyvaujant kito klubo medžioklėje.
„To klubo medžiotojams tai buvo didelė staigmena, man taip pat, nes jie iki tol savo plotuose šio stirnino niekada nebuvo matę. Arba jis taip gerai slėpėsi, arba atėjo į jų mišką iš kokių nors kitų plotų. Galbūt tai buvo likimas, nes jį sumedžiojau ne pirmą, o po penkių dienų, atsiklausęs ir gavęs vietinių medžiotojų leidimą. Tai buvo mano sena svajonė, nes toks unikalus trofėjus pasitaiko gal tik vienam medžiotojui iš tūkstančio“, – nuoširdžiai pasakoja Aidas. Turbūt dažnas medžiotojas žino, jog perukiniai ragai susiformuoja stirninui susižeidus sėklides, taip pat dėl infekcijos ar hormonų sutrikimo. Aidas pasakoja, kad jo perukinis stirninas visai neturėjo sėklidžių…
Taurieji elniai
Kiekvienas save gerbiantis medžiotojas rugsėjo mėnesį privalo atsisveikinti su žmona, namiškiais, kaimynais, verslo partneriais ir apsigyventi miške – prasideda ilgai laukta miško pasaka. Vyksta masinis išprotėjimas – elnių, briedžių ir, aišku, medžiotojų.
Šį sezoną Aidas sumedžiojo keturis tauriuosius elnius. Vienas jų buvo labai galingas – 220 CIC taškų (tai antras auksas Aido kolekcijoje), kitas – sidabrinis, ir pora selekcinių, iš kurių vienas ypač unikalus. Pasak medžiotojo, šiam elniui 12–14 metų, jis buvo stipriai sulysęs, kaulėtas, bet su unikaliais ragais. Priėjus paaiškėjo, kad šis elnias kadaise buvo stipriai sužeistas į koją, matėsi didžiulis, sukaulėjęs gumbas. Šis elnias pasirodė per patį rujos piką, visai nerodė balso, o iki tol plotuose nebuvo matytas.
Vilkai
Kitų kompetentingų medžiotojų ir medžioklės organizatorių nuomone, Aidas yra vienas sėkmingiausių ir sumaniausių vilkų kvieslių bei medžiotojų Lietuvoje.
„Kiekvieno medžiotojo karjeroje ateina metas, kai norisi palipti laipteliu aukščiau. Man irgi. Medžiojau vieną, antrą, trečią sezoną. Su laiku jaučiau tą patį norą pažvelgti plačiau. Vis sukosi mintys apie vilko trofėjų. Vilkai – labai protingi ir apsukrūs gyvūnai, keliantys pagarbą ir nuostabą. Esu tikras, kad šis plėšrūnas yra kiekvieno medžiotojo svajonė. Praėjo daug metų, bet taip ir neturėjau vilko trofėjaus, kol atėjo ta diena“, – savo istoriją apie ypatingą susižavėjimą vilkų medžiokle pradeda Aidas.
Pirmą kartą vilką pavyko pamatyti netikėtai, naktį, važiuojant iš Anykščių į Troškūnus į rytinę elnių medžioklę. Plėšrūnas perbėgo kelią, akimirką pasirodydamas automobilio žibintų šviesoje. Aidas sustabdė automobilį ir stebėjo, kaip vilkas praėjo palei kaimo sodybą ir dingo tamsoje. Tarp kitko, pasak medžiotojo, tai buvo ypatinga diena, nes pagaliau pavyko sumedžioti auksinį elnią, kurį sekė dešimt dienų.
„Vėliau prasidėjo safarių laikotarpis. Kartą buvau Kirgizijoje, Tian Šanio kalnuose. Man ramybės nedavė mintis: galbūt ten pavyks sumedžioti vilką. Tą kartą mano jėgeris matė pilkį, bet sumedžioti nepavyko, nors pėdsakų matydavome kasdien. Paskui vykau į Baltarusiją, kur vasarį dalyvavau medžioklėje su varovais netoli Lietuvos sienos. Vienas medžiotojas iš Rusijos į vilką šovė, bet nepataikė, o aš apskritai nė vieno nemačiau. Tada sutarėme, kad naktį visi važiuosime šaukti vilkų su vienu senu medžiotoju, kuris moka vilioti kaukimu. Tą naktį pirmą kartą išgirdau atsiliepusio vilko kaukimą. Kadangi buvome keliese, buvo per daug triukšmo, vilkas taip ir neišdrįso išlįsti į palaukę. Kitą naktį vykome dviese su minėtu senuku į tą pačią vietą, atvažiavę matėme šviežių pėdsakų. Senasis medžiotojas įlindo tarp šieno ritinių, o man liepė nueiti toliau prie seno sodo ir atsistoti ant kelio. Švietė pilnatis ir spaudė 23 laipsnių šaltis. Po pirmos kaukimo serijos vilkai iškart atsakė visai netoliese. Kas dėjosi mano viduje, gali suprasti tik tikras medžiotojas. Žaibiškai numečiau kepurę ir pirštines. Maniau, kad vilkai tuoj ateis, bet stojo tyla. Lyg skaitydamas mano mintis senukas vėl užkaukė. Antra kaukimo serija nepavyko, nes įtraukė šalto oro ir užsikosėjo. Tą naktį vilkai nebeatsiliepė. Tik nuslūgus adrenalinui susizgribau, kad labai sušalo rankos ir ausys. Ot būtų buvę juokinga! Nei vilko, nei ausų“, – apie savo pirmąją patirtį tikslingai medžiojant vilkus pasakoja Aidas.
Eilinį kartą medžioti vilkų mūsų pašnekovas vyko į Baltarusiją. „Kelionės data buvo pasirinkta vasario mėnesį, kai stojo pilnatis ir vyko vilkų ruja. Medžioklės principas – privilioti jauku (privada). Buvo suplanuotos keturios medžioklės naktys, iš kurių dvi prasėdėjau nuo vakaro iki ryto, o kitas dvi – dalį laiko. Iš viso bokštelyje teko praleisti 48 valandas. O tada įvykiai klostėsi taip: nuojautai sufleravus, kad reikia važiuoti būtent į tą bokštelį, taip ir padariau. Nuojauta neapgavo – 22 valandą priešais mane išlindo vilkas ir priėjo prie jam paruoštų vaišių. Deja, nesugebėjau pasinaudoti pirmąkart pasitaikiusia proga sumedžioti vilką. Šūvis nuaidėjo, bet… Nemoku apsakyti, kas dėjosi viduje… Žemė slydo iš po kojų. Galbūt ką ir negero pasakiau su manimi buvusiems ir mane paguosti bandžiusiems kolegoms iš Lietuvos. Jei taip – atsiprašau“, – prisiminęs juokiasi Aidas.
Atsiradus naujų pažinčių medžiotojas ėmė važinėti į Latviją. Vis dėlto ten fortūna vėl jį aplenkė – sugebėjo prašauti du vilkus. Priežastis – niekaip nepavyko nugalėti jaudulio.
„Vieną rytą sulaukiau skambučio iš kolegos braliuko, kuris pranešė gerą žinią – aptiktas miške kritęs elnias ir aplink pripėduota vilkų. Vieta labai patogi, nes šalia stovi stacionarus bokštelis, visa tai vidury didžiulio miško. Nusprendėme į bokštelį sėsti labai anksti. Jaučiau, kad šausiu. Tai buvo tas gilus, šiltas jausmas, apimantis medžiotoją prieš palankų likimą. Net atvykau anksčiau, nei reikėjo. Dar nesutemus pamačiau, kad per kelią perėjo du vilkai ir, darydami didelį lanką, artinasi prie kritusio elnio. Pirmas ėjo gerokai stambesnis vilkas. Vėjas buvo palankus, pūtė tiesiai nuo jo. Viduje buvau visiškai nusiraminęs, vilką mačiau per optikos taikiklį, galvoje jau regėjau tą vilką savo kolekcijoje, bet delsiau laukdamas, kol žengs dar du žingsnius. Prieš nuspaudžiant gaiduką vėjo gūsis bloškė duris su dideliu trenksmu. Labai išsigandau, o vilkas dar labiau. Šoviau į nubėgantį, kulka jį kliudė“, – tos nakties įvykius prisimena medžiotojas. Vis labiau temo, prasidėjo šlapdriba, tad vilko reikėjo ieškoti nedelsiant. Kartu su draugais Aidas pradėjo paiešką, bet tuo metu jis dar nežinojo, kad ji tęsis tris dienas.
Apžiūrėjus šūvio vietą ir aptikus kraujo dėmę patvirtinta, kad šūvis kliudė žvėrį. Pradėjus sekti paaiškėjo, kad sužeidimas stiprus, apie tai buvo galima spręsti iš to, kad jis eina žingsniu, o ne šuoliais. Įdomu, kad kurį laiką su juo drauge laikėsi ir antrasis vilkas, bet paskui pajutęs, kad medžiotojai jiems ant kulnų, pasuko savais keliais. Naktį vyrai atsivežė laikų. Šunys du kartus pasiviję vilką aplojo, bet nesugebėjo jo išlaikyti. Nurimus šlapdribai, buvo nutarta persekiojimą palikti rytui. Ryte buvo atsivežti du bavarų veislės kraujasekiai. Paieškos pradėtos nuo aiškiai matomų pėdsakų, netrukus prieita vieta, kur sužeistas žvėris gulėjo. Taip paskui jį buvo sekama visą dieną, šunys iš baimės drebėjo ir nerodė iniciatyvos vytis. Vakare paieškos buvo atidėtos kitai dienai.
Antrą dieną pradėjus sekti vilko pėdomis scenarijus kartojosi. Jis netgi buvo pastebėtas tolumoje, kertantis kvartalinę liniją. Nuspręsta nebesivaikyti, bet du kvartalus aptverti vėliavėlėmis. Sutemo.
Trečios dienos ryte buvo užimtos pozicijos aptvertų kvartalų viduje. Vis dėlto vilkas prasmuko pro vėliavėles į kitą kvartalą. „Kadangi buvo šeštadienis ir vyko medžioklės su varovais, buvo sukviesti 36 aplinkinių klubų medžiotojai, kad padėtų apsupti ir užbaigti tris dienas vykstantį vaikymąsi. Rodos, vilkas šansų pabėgti jau nebeturėjo, bet… sugebėjo. Mane ėmė pyktis ir kartu pagarba šiam plėšrūnui, kuris sužeistas jau tris dienas sugeba mus pergudrauti ir toliau išvengia susidūrimo. Likom keturiese. Du iš mūsų turėjo ūpo sekti, kiti du – kėlė rankas. Aptikus vilko pėdas, buvo pasiųstas vienas jaunas, kūdas medžiotojas, kuris naudojosi programėle telefone Huntloc – pagal tai jau žinojome žvėries judėjimo kryptį. Tokiu būdu pavyko užbėgti vilkui už akių ir galų gale užbaigti užsitęsusį reikalą“, – su pagarba apie sumedžiotą vilką pasakoja Aidas.
Viliojimas kaukimu
Aido vilkų medžiotojo karjera prasidėjo nuo pirmojo sumedžioto vilko, o labiausiai žavėjo būdas prisivilioti kaukimu. Jis pradėjo mokytis šio sudėtingo, muzikaliai instinktyvaus meno pas Latvijos ir Baltarusijos vilkų kvieslius. Pačiam pirmą kartą gyvenime pavyko prisišaukti iš karto net visą būrį. Viskas įvyko žaibiškai – baigus kaukti pasigirdo inkštimas ir į laukymę prie bokštelio subėgo septyni vilkai. Buvo žiemos mėnesiena, ir plėšrūnų siluetai ryškiai atsispindėjo sniege. „Aš tik žiūrėjau su nebyliu susižavėjimu. Net karabino nepakėliau. Rankos ir kojos atrodė paralyžiuotos, niekaip nepavyko nugalėti savęs. Dabar, prisimindamas tą naktį, suprantu, kad galėjau paimti du vienu šūviu, bet tą kartą negalėjau nė pajudėti“, – prisimena Aidas.
Kitas įdomus atvejis buvo, kai per naktį vilkai atsiliepė septynis kartus ir prieš auštant du iš jų priėjo. „Atstumas kandžiojosi, pabandžiau dar sukaukti ir tai buvo klaida – jie buvo gana arti, o aš sukaukiau per garsiai. O įdomu tai, kad atėjus į bokštelį po dviejų dienų buvo matyti, jog aną naktį vienas iš jų grįžo, priėjo tiksliai prie bokštelio kopėtėlių ir paliko man „dovanėlę“, – juokiasi medžiotojas.
Nors yra prietaras, kad medžiotojui sėkmės negalima linkėti, patirtis rodo, kad kartais prireikia ir jos: „Visą medžioklės sezoną ganiau suaugusių vilkų porą, jie praktiškai kasnakt apeidavo durpyną keliu žymėdami savo teritoriją, bet aš dėl vienokių ar kitokių nepalankių aplinkybių nė vieno iš jų nesumedžiojau. O tik prasidėjus kitam sezonui ir pirmąkart rudenį atsisėdus į tą patį bokštelį atgulė patinas – ir ne bet koks, o sidabrinis. Per visą savo medžiotojo karjerą esu sumedžiojęs 18 vilkų.“
Populiacija
Remdamasis savo, kaip vilkų medžiotojo, pastebėjimais Aidas mano, kad vilkų populiacijoje šiuo metu vyksta demografinis sprogimas. Vilkų beveik tiek pat daug, kiek buvo tarybiniais laikais, kai šių plėšrūnų medžioklė nebuvo ribojama. Lietuvos medžiotojai visada turėjo progą medžioti vilkus, o dabar tokia galimybė atsirado kiekvienam.
Paklaustas, kokios, jo nuomone, yra vilkų gausėjimo priežastys, Aidas atsako – Lietuvoje per maži sumedžiojimo limitai. „Visais laikais Rokiškio rajone vilkai gyvendavo tik trijų keturių klubų teritorijose. Šiuo metu vilkai karaliauja praktiškai visame rajone. Pavyzdys – mūsų klubo plotai, kurie apima apie 13 tūkst. hektarų, iš kurių tik 3 tūkst. miškų, bet vilkų čia anksčiau niekada nebuvo. Prieš trejus metus sumedžiotas pirmas vilkas, ir nuo tada mūsų klubo teritorijoje vilkai gyvena nuolat, vedasi jauniklius“, – tvirtina Aidas.
Medžiotojas mini ne vieną požymį, rodantį, kad vilkų per daug: pernai jie gerokai anksčiau nei paprastai pradėjo skersti naminius galvijus. Paprastai tokie išpuoliai prasidėdavo tik gerokai paaugus vilkiukams, kai tėvai juos pradėdavo mokyti medžioklės meno. Dar vienas požymis – vilkų atsirado tose teritorijose, kuriose jų niekada nebuvo, o tai reiškia, kad tradicinės teritorijos jau užimtos ir jiems darosi ankšta. O šių metų vilkų sumedžiojimo limitas buvo pasiektas nepaprastai greitai, net ir be sniego.
Taigi Aidas visiems kolegoms medžiotojams linki nei tauko, nei plauko!
