Vokišką pavadinimą Brandlbracke sudaro du žodžiai: Brandl – kontrastinga ruda kailio spalva, primenanti liepsnas, ir Bracke – toks skalikų tipas. Kitas Austrijoje paplitęs pavadinimas yra Vieräugl – keturakis. Lietuviškai šie šunys dar vadinami Austrijos juodais su įrudžiu skalikais.
Taip šis šuo vadinamas dėl išraiškingų, ryškiai rudų antakių. Austrų skalikai yra vieni iš nedaugelio pėdsekių, galinčių dirbti labai sudėtingomis sąlygomis uolėtose, sausose apylinkėse, kur be menkų krūmų, kerpenų ir samanų nieko kita neauga, kur žmogaus akiai pėdsakai sunkiai įžiūrimi, o kvapui užsibūti praktiškai nėra kur. Puikia uosle apdovanoti miklūs ir ištvermingi brandlbrakai yra sena medžioklinė veislė, Austrijoje iki šiol labai gerbiama.
Istorija
1200 m. pr. m. e. pirmieji brakai iš Egipto pateko į Europą. Šunys lydėdavo medžiotojus, buvo naudojami prekyboje kaip mainų objektas. Iš romėnų jų gavo germanai, o tikslingu šunų auginimu pirmieji pradėjo užsiimti keltai. Keltų brakai pateko į kinologijos istoriją ir jų vardas bei kraujas minimas daugelio šiuolaikinių medžioklinių veislių protėvių sąraše. Faktiškai visų skalikų protėviai yra keltų brakai.
Per tautų kraustymąsi ir kryžiaus karus veislė paplito po visą Europą, kur buvo plačiai naudojama. Smalsus kinologijos tyrinėtojas ar žmogus, kurį tiesiog domina medžiokliniai šunys, tikrai pastebės, kad šie juodi dėmėti skalikai yra gana paplitę. Daugelis šalių turi savo nacionalinę juodųjų dėmėtųjų skalikų veislę: lietuvių ir latvių skalikai, slovėnų kopovai, Transilvanijos skalikai, Jugoslavijos kalnų skalikai ir kiti. Vis dėlto austrų augintojai pabrėžia, kad būtent jie brakus kaip veislę užregistravo Tarptautinėje kinologų federacijoje. Šiandieninė veislės išvaizda ir darbo savybės yra atsakingo ir tinkamo auginimo, laikymo ir priežiūros rezultatas.
Kaip įsigyti austrų skaliką?
Įsigyti brandlbraką nėra paprasta. Pirma, kainos gerokai didesnės, nei įprasta mūsų rinkai. Antra, nuo sumanymo iki faktiško mažylio įsigijimo gali praeiti ne vienas mėnuo. Deja, vokiečių ir austrų augintojai nepasitiki Rytų Europa ir Baltijos šalimis, todėl mūsiškiai turi įrodyti esą medžiotojai, turintys rimtų ketinimų.
Panašiai kaip su kitomis nacionalinėmis Vokietijos ir Austrijos veislėmis, brandlbraką gali įsigyti ne kiekvienas. Veislės klubų požiūris į veisimo darbą labai rimtas: Vokietijoje šuniukai parduodami tik medžiotojams, Austrijoje galimos išimtys, bet labai retos. Pirmus ketverius metus klubas, iš kurio įsigyjamas mažylis, stebi, kad šuo dalyvautų parodose ir darbo bandymuose. Šuniuko pirkimo sutartyje minimos naujojo šeimininko pareigos, kurias privaloma nuosekliai vykdyti. Ginčytis su klubų sistema labai rizikinga – jie yra konservatyvūs ir rimtų pažeidimų neatleidžia.
Paprastai naujieji šeimininkai šuniukus pirmą kartą aplanko, kai šie sulaukia 3–4 savaičių amžiaus. Per šį vizitą galima apžiūrėti šuniukus ir jų tėvus, išsirinkti savąjį, o augintojas patikrina kandidatą. Jis nori išsiaiškinti viską: gimimo datą, gyvenamąją vietą (namas ar butas), šeimos padėtį ir ar yra mažų vaikų. Jis nori žinoti, kuo dirba būsimasis šeimininkas, nuo kurių metų medžioja, ar šuniukas gyvens namuose kartu su šeima ir kokioje patalpoje, ar šeimininkas turi kitų šunų, ar yra turėjęs anksčiau. Jeigu tai būtų pirmasis šuo, teiraujamasi, ar netoli medžiotojo gyvena kitų medžioklinių šunų šeimininkų, kurie galėtų padėti dresuoti. Ir, aišku, prašoma atsiųsti medžiotojo leidimo kopiją.
Paskui susipažįstama asmeniškai. Pokalbis apie gyvenimo sąlygas, medžioklės patirtį, planuojamą šuns krūvį, plotus, kuriuose jis medžios, ir kitus esminius niuansus. Ir kai šuniukas persikelia į naujuosius namus, veislės klubas toliau domisi jo veikla, pasiekimais ir būna labai dėkingi už fotografijas bei vaizdinę medžiagą. Visa tai labai svarbu veislės darbui – ši informacija leidžia įvertinti konkrečių tėvų šuniukus, pamatyti ypatybes, gautas iš tėvo ar motinos, ir planuoti kitas mažylių vadas.
Lietuvoje
Lietuvoje kol kas nėra žinių, kad kas nors būtų atsivežęs austrų skalikų. Reikia pripažinti, kad pagal fizinius parametrus abi veislės – lietuvių ir austrų skalikai – yra labai panašios. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos vadovas Ričardas Barzdenis teigė, kad kol kas susidomėjimo austrų skalikais nebuvo ir kalbant apie nacionalinės veislės genetinio fondo gerinimą. Kaip minėta, daugelis šalių turi savus juodus dėmėtus skalikus. Pasak R. Barzdenio, kiekviena šalis pritaiko nacionalinę veislę konkrečioms medžioklės sąlygoms. Net mūsų šalyje istoriškai aiškiai pastebima vienos veislės diferenciacija.
Pavyzdžiui, vakariniuose regionuose, kur daug kopų ir miškai tankesni, lietuvių skalikai buvo mažesnio ūgio ir lieknesni, panašūs į latvių skalikus. Štai centrinėje šalies dalyje lietuvių skalikai visuomet buvo didesni ir kresnesni, nes atviresnėse vietose, slėniuose ir pakalnėse reikia didesnės ištvermės bėgti ilgesnius nuotolius, norint sėkmingai varyti šernus, elnius ir briedžius. 1960 metais, pradėjus atkurti lietuvių skalikų veislę, buvo parengtas jungtinis šunų išvaizdos standartas, galiojantis ir dabar. Jame nustatytas gana aukštas šuns ūgis. Be abejo, tam tikrų skalikų tipų skirtumų įžiūrima ir dabar, bet Lietuvos nacionalinė veislė yra pakankamai gausi, kad nereikėtų įsivežti ir veislės darbui naudoti kitų, nors ir labai panašių veislių šunų.
Medžioklė
Būdingiausios brandlbrakų savybės yra ilgalaikė ištvermės reikalaujanti medžioklė balsu ir gyvūno sekimas pėdsakais ar pagal kvapą, puiki orientacija. Radę kritusį gyvūną, brandlbrakai parodo jį lojimu, o apie sužeistą praneša dusliu balsu ir paskui stengiasi jam įkąsti. Austrų skalikai yra miklūs ir stiprūs šunys – ne veltui jie kilę iš kalnuotų apylinkių. Šie šunys drąsūs ir ryžtingi. Garsus balsas, įvairaus šviežumo pėdsakų uodimas ir medžioklės azartas, ryškus instinktyvus noras ieškoti sužeisto gyvūno ir paklusnumas šeimininkui įrašyta šių šunų genuose ir padaro juos puikiais darbininkais bei geriausiais medžioklės kompanionais.
Austrijoje žodžiu Brackierjagd („medžioklė su braku“) suprantama individuali medžioklė, kurioje brakas medžiotojui atvaro kiškius, lapes, kiaunes, barsukus ir šernus. Šuniui parodomi pėdsakai ir jis balsu seka gyvūną, naudodamas apatinę uoslę. Dalis plaučių tūrio naudojama loti, taip pat kaip biglių. Dėl to austrų skalikai visuomet yra kiek lėtesni už genamą žvėrį. Šuo be paliovos, bet gana lėtai seka gyvūną, todėl šis nepuola į paniką ir nesprunka plačiais šuoliais. Medžiodamas su braku medžiotojas gali ramiau įvertinti žvėrį ir tiksliau nusitaikyti. Aišku, gyvūnas lengvai nustato šuns buvimo vietą ir pagal aplinkybes stengiasi keisti bėgimo kelius.
Pasak medžiotojų, geras brandlbrakas nuosekliai dirba taip, kad nukreiptų žvėrį tiesiai prie žmogaus. Kadangi šios veislės šunys puikiai sugeba orientuotis, tai jiems nesukelia sunkumų, nes jie visuomet žino, kur stovi medžiotojas. Kaip visų skalikų, brakų balso moduliacijų diapazonas yra platus ir medžioklėje galima lengvai nustatyti, koks žvėris atgenamas, kokia varymo stadija ir įvykių eiga.
Medžioklė reikalauja labai subtilios brako uoslės, ryškių medžioklės instinktų ir gebėjimo išlaikyti pėdsaką. Ypač gerai išdresuoti brakai puikiai seka, pavyzdžiui, kiškius ir pagal kailio kvapą, ne tik pėdsakus. Šie šunys yra labai azartiški ir gali varyti ilgą laiką. Medžiotojas, kiek pasistengęs ir tinkamai ištreniravęs braką, gali jį išmokyti palikti laimikį po tam tikro laiko, atsižvelgus į nubėgtą atstumą.
Dėl puikios uoslės brandlbrakai yra ir labai geri kraujasekiai.
Išvaizda ir charakteris
Profesionalūs augintojai, vertindami šunis parodose, daug dėmesio skiria kailio spalvai. Šuo turi būti sodriai juodas, su ryškiomis rudomis dėmėmis, privalo turėti „antakius“ – dvi ovalias dėmes virš akių.
Brakų ūgis 48–56 cm ties ketera, vilna trumpa, lygi, prigludusi, jai būdingas šilkinis spindesys, akys rudos. Kailio spalvos kontūrai ryškūs, ant krūtinės gali būti nedidelė balta dėmė – vadinamoji brako žvaigždė. Šie šunys atletiški, kai kurie individai gali būti kresnoki. Ausys nukarusios, vidutiniškai mėsingos, krūtinė ryški, galva elegantiška. Brandlbrakai yra protingi, savarankiškai mąstantys ir gebantys priimti sprendimus, elegantiško ir švelnaus charakterio.
Nors medžioklėje austrų skalikai visą dieną energingai dirba, azartiškai varo ir seka pėdsakus, namuose tai yra visiškai kitas šuo – ramus, net šiek tiek tingus ir labai meilus. Brandlbrakai puikiai sutaria su šeima, ypač myli vaikus. Nors šie šunys elgiasi pagarbiai su visais šeimos nariais, dauguma jų pasirenka vieną šeimininką. Labiausiai tikėtina, kad tai bus medžiotojas, su kuriuo šuo dirba.
Austrų skalikai lengvai sugyvena su kitais šunimis ir mažesniais namų augintiniais. Aišku, norint išvengti nepageidaujamų situacijų, šunis reikėtų pamokyti, antraip gali kilti problemų, ypač kalbant apie triušius ar jūrų kiaulytes.
Auginimas. Medžioklės dresūros pradžia
Nors kartais sakoma, kad skalikų išmokyti neįmanoma, apie austrų ir, atvirai sakant, visus kitus skalikus bei šunis apskritai to sakyti niekada negalima. Paklusnumo komandų ir buities taisyklių šuniukas išmoksta labai greitai ir jas mielai vykdo. Šeimininkas tik turi nepamiršti šuns apdovanoti už pastangas kokiu nors gardėsiu ir švelniu žodeliu. Šios veislės darbo specifika reikalauja didžiulės šuns ištvermės ir energijos, todėl jam kasdien reikia reguliaraus fizinio ir protinio krūvio.
Brandlbrako negalima paleisti į kiemą išsilakstyti, reikia nuo ankstyvos vaikystės eiti su šunimi pasivaikščioti gamtoje. Tas pats tinka medžioklės dresūrai – kuo anksčiau šunys pradeda pažinti mišką, kuo daugiau ištyrinėja skirtingų vietų ir apylinkių, tuo lengviau jiems pradėti dirbti tikroje medžioklėje. Kasdien reikia ilgų pasivaikščiojimų, trunkančių bent valandą. Tai leidžia šunims atsikratyti susikaupusios energijos, o šeimininkui išvengti nuostolių namuose ir kaimynų skundų dėl lojimo, nes nuobodžiaujantis šuo tikrai ieškos būdo išsilieti. Perfrazuojant garsų pasakymą, geras brakas yra pavargęs brakas.
Namuose vienas mėgstamiausių mažylio žaidimų yra ieškojimas. Galima pradėti nuo dešrelės pėdsako, vos penkių metrų, be posūkių. Paskui pėdsakai gali tapti ilgesni, sudėtingesni. Dešrelę galima paslėpti netoli pėdsako pabaigos arba visai liepti šuniui rasti gardėsį be pėdsako. Kartu su gardėsiu galima pasiūlyti ieškoti stirnino kojos ar elnio ausies, kiškio letenos ar lapės uodegos. Taip šuniukas ne tik išmoks dirbti ir bendrauti su šeimininku, bet dar ankstyvoje vaikystėje pažins medžiojamųjų gyvūnų kvapą.
Paskui galima pradėti mankštintis lauke. Medžioti su brandlbraku pirmą kartą einama 5–6 mėnesių amžiaus. Žinoma, krūvis taikomas pagal amžių ir fizinę būklę. Negalima leisti šuniukui per anksti pavargti. Kaip sako prancūzai, nuo stalo reikia keltis su lengvu alkio jausmu. Paaugęs, sustiprėjęs šuniukas galės nueiti didesnius atstumus, dirbti ilgiau ir pradės kaupti medžioklės patirtį.
Gera žinia ta, kad 99 procentai brandlbrakų laikomi ir auginami namuose, šeimoje. Dėl to jie yra idealūs kompanionai darbe ir kasdienybėje. Šunys jau nuo pat pradžių linkę ne savarankiškai lakstyti po mišką, o tikslingai dirbti savo šeimininkui. Taigi būtina jau ankstyvoje vaikystėje užmegzti glaudų kontaktą. Reikia išmokyti šunį reaguoti į šeimininko žodį, žiūrint jam į akis. Tai parengia šunį kitai komandai ir priverčia koncentruotis į žmogų, o ne tik klausyti savo instinktų. Užmezgus gerą kontaktą ir išmokius elementarių paklusnumo komandų, darbas su brandlbraku yra lengvas ir patogus.
Austrijoje visi šunys, įskaitant medžioklinius, turi išlaikyti elementaraus paklusnumo egzaminą ir darbo bandymus (pasirinktinai šerno arba kraujo pėdsako). Tik gavęs darbo diplomą šuo apskritai gali dalyvauti medžioklėje. Darbo bandymai gali būti skirtingi kiekvienoje federacinėje žemėje ir diplomas galioja tik joje. Štai leidimą medžioti bet kurioje šalies teritorijoje šunys gali gauti tik valstybinio lygio varžybose.
Sveikata
Austrų skalikai yra labai sveika ir stipri veislė. Jie neturi genetiškai paveldimų ligų. Vidutinė brandlbrako gyvenimo trukmė – 12–14 metų.
Kilmės šalyje brandlbrakai daugiausia laikomi namuose. Tarp medžioklių lygaus, šilkinio kailio šuo net guli lovoje su šeimininkais ir vaikais, nesvarbu, ar gauna tam leidimą.
Būtinoji priežiūra minimali – metant vilną šunis reikia reguliariai iššukuoti guminėmis šukomis, kartais nuprausti. Maudynės vonioje – pagal poreikį, paprastai po medžioklės. Reguliariai reikia patikrinti ir išvalyti ausis, nes ausų erkės, drėgmės sukeliami uždegimai ir bakterinės infekcijos brandlbrakams gresia tiek pat kiek bet kurios kitos veislės šunims nukarusiomis ausimis.
Austrai savo skalikus kasdien šeria sausu ėdalu, o po medžioklės šunys tradiciškai gauna šviežios mėsos. Vietoj žaislų namuose visuomet būna stirnino koja, triušio kailiukas ar elnio ausis.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
