Šunys

Iš archyvo. Pasididžiavimas ir rūpestis – lietuvių skalikas1

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Lietuvos nacionalinė veislė – lietuvių skalikas. Manoma, kad ši veislė išvesta iš bladhaundų, biglių, lenkų ogarų (skalikų) ir vietinių medžioklinių šunų. Vėliau įlieta ir Rusijos skaliko kraujo.
Flietu
Archeologiniai radiniai ir literatūriniai šaltiniai patvirtina, kad Lietuvos teritorijoje medžiotojai naudojo medžioklinius šunis jau nuo XVI amžiaus pradžios. Tuo metu buvo vienuolika skirtingų veislių. Keturios ar penkios iš jų buvo skalikai. Pirmą kartą istorinėje medžiagoje lietuvių skaliko veislė paminėta 1875 metais. Imperiniame žurnale apie medžioklę buvo rašoma: „Lietuvoje yra dviejų rūšių skalikai. Vieni maži. Kiti dideli. Dideli yra galingi, ištvermingi šunys, tinkami dideliam grobiui ginti ir sekti. Jie dar vadinami Lietuvos ogarais (skalikais). Daugiausia šie šunys yra juodi su rudomis dėmėmis.“ XIX amžiaus pabaigoje šių medžioklinių šunų buvo galima rasti Šiauliuose, Raseiniuose ir Kelmėje.

Lietuvių skalikas

Praėjusio amžiaus pradžioje buvo dvi didelės lietuvių skalikų veisyklos: Gorskio Bižuvėnų dvare, Telšių rajone, ir Čapskio Varputėnų dvare, netoli Kuršėnų. Dar 1922 metais Vladzimiežas Korsakas savo knygoje Medžiotojo metai tiksliai aprašė lietuvių skalikus ir paminėjo, kad veislė yra ties užmaršties riba, nes selekcija palikta be priežiūros. Per Antrąjį pasaulinį karą situacija dar pablogėjo, tačiau – laimei – veislė neišnyko. XX amžiaus viduryje lietuvių skaliko atnaujinimo ir selekcijos ėmėsi kinologas Zigmas Geštautas. Tuo metu Žemaitijoje ir Telšiuose buvo likę visai nedaug šios veislės šunų, tačiau visi jie buvo grynakraujai ir priklausė medžiotojams. 1977 metais Lietuvoje įkurtas specialus šunynas, kurio užduotis buvo išsaugoti ir vystyti lietuvių skalikų veislę.

Tais pačiais metais buvo sukurtas pirmasis laikinasis standartas, o 1983 metais patvirtintas galutinis oficialusis lietuvių skalikų veislės standartas. Tik 1970 metais veislė patraukė didelį medžiotojų dėmesį. 1986 metais buvo registruota 500 veislės šunų, o per Perestroiką ir neramumų metus šunų skaičius sumažėjo ir 1998 metais jų teliko 137. Taip rašoma Lietuvos kinologų draugijos interneto svetainėje. Deja, kol kas nenumatomas žymus šios veislės skalikų pagausėjimas, nes, kaip ir kitur Europoje, medžioklė tampa brangiu hobiu taip pat ir Baltijos šalyse. Vienintelis sprendimas, LKD nuomone, būtų išvesti paklusnesnį ir universalesnį lietuvių skaliką.

Dabar veislės išlikimas yra keleto entuziastų rankose. Šie žmonės toliau veisia Lietuvos nacionalinės veislės skalikus, yra įsteigę klubą ir savo darbe remiasi FCI (Tarptautinės kinologų federacijos) taisyklėmis ir reikalavimais. Taip pat stengiamasi lietuvių skaliką įtraukti į FCI pripažintų veislių sąrašą. Veislės žinovas ir entuziastas Mantas Milinavičius pasakojo, kokie yra FCI reikalavimai. Veislės kilmės pase turi būti registruoti tūkstančiai gyvų ir jau kritusių šunų su keturių kartų patvirtinimu kilmės registre. Turi būti aštuonios kraujo linijos. Kiekvienoje turi būti šešios kalės ir du patinai, kuriuos galima tarpusavyje poruoti. Turi būti rengiamos parodos ir sulaukta rezultatų bei, žinoma, oficialus standartas.

Šiais metais standartas yra patobulintas ir perrašytas pagal FCI reikalavimus. Jame atlikta daug pakeitimų. Liepos mėnesį jis buvo peržiūrimas. Jeigu jis bus patvirtintas, bus galima pradėti kraujo linijų skaičiavimą. Tai yra sudėtingas ir skrupulingas, beveik matematinis procesas, kuriam reikia daug laiko, tačiau, kaip sako Mantas, šunų yra pakankamai ir, tikimasi, greitai veislė bus įtraukta į FCI 6 grupės sąrašą.

Šiuo metu Lietuvoje iš viso yra apie 600 šunų, o, apibendrinus visų organizacijų duomenis, dar apytikriai 200 skalikų yra Baltarusijoje. Įdomi situacija Ukrainoje. Prieš 8–9 metus ten buvo daugiau kaip 150 lietuvių skalikų, tačiau ilgainiui daugelis jų buvo perregistruoti kaip Karpatų skalikai. Vietiniai medžiotojai pasakojo, kad lietuvių skalikų šunis poravo su karpatietėmis, o šuniukus registravo kaip Karpatų skalikus, dėl to skalikų sumažėjo. Liko ir dirba vos keletas individų. Šios veislės darbinių šunų yra Airijoje, Vokietijoje ir Kanadoje, Toronte. Ten yra maždaug 20 šunų, atvežtų iš Lietuvos ir Baltarusijos. Šunys auginami ir aktyviai naudojami briedžių ir elnių medžioklei.

Mokymas

Šiems šunims nereikia specialių treniruočių. Instinktai yra jų kraujyje. Šunys labai greitai išmoksta viską, ko reikia tikroje medžioklėje. Ypač gerai mokosi iš suaugusių ir patyrusių šunų pavyzdžio. Kantrus ir sumanus šeimininkas tikrai sugebės išmokyti lietuvių skaliką ne tik pagrindinių paklusnumo komandų, bet ir juokingų triukų. Šeimininko ir šuns santykiai turi būti kolegiški, o į mokymąsi reikia įtraukti daug linksmų žaidimų, pagyrimų ir, žinoma, skanėstų. Intelektualaus, bet atkaklaus ir savarankiško šuns kitaip išmokyti neišeis. Prievarta ir bausmėmis jį galima tik sugadinti.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Namuose

Lietuvių skalikas yra ramus, nesikarščiuojantis, labai draugiškas vaikams. Jis labai ištikimas savo šeimai ir šeimininkui. Profesinius įgūdžius jis palieka už durų slenksčio. Kadangi šis skalikas neturi didelės pavilnės, jis nesukelia didelės nešvaros ir yra puikiai tinkamas laikyti bute. Šiam azartiškam ir atkakliam šuniui būtina socializacija visose srityse: ir su svetimais žmonėmis, ir su kitais šunimis. Kantriai ir pozityviai auginamas, jis taps puikiu kompanionu.

Prie svetimų žmonių jis elgiasi ramiai ir santūriai. Kai kurie individai gali rodyti nepasitenkinimą, net agresiją, jeigu nepažįstamas žmogus peržengs vadinamosios asmeninės erdvės ribas. Kitiems namų augintiniams šuo nėra itin lojalus. Kaip atsidavęs medžiotojas, jis seks ir bandys užmušti bet ką, kas primins medžioklės grobį. Nors, nuosekliai ir teigiamai mokant, tikrai įmanoma jį išmokyti lojalumo namų katei ar papūgai. Dėl jūrų kiaulyčių ir triušių vis dėlto yra abejonių…

Jeigu neįmanoma reguliariai eiti į medžioklę su šunimi arba perduoti jo kolegoms, tai reikia pasirūpinti tinkamu fiziniu krūviu. Lietuvių skalikas yra labai ištvermingas ir gali medžioti visą dieną, išlaikydamas atkaklumą ir norą dirbti. Namų sąlygomis visa ši energija turi būti kaip nors panaudojama. Skalikas tikrai bus geras kompanionas bėgiojant rytais arba važinėjant dviračiu. Kinologas Gediminas Žiūka pripažįsta, kad skaliką bute laikyti sunkoka. Šuniui reikia bėgioti, loti ir žaisti. Todėl medžioklės kompanionu geriau rinktis Bavarijos kalnų pėdsekį, kurį bute laikyti daug patogiau.

Nepatariama lietuvių skaliko paleisti nuo pavadžio miesto teritorijoje arba netoli plento. Aptikęs kokį pėdsaką, jis gali pereiti į darbo režimą ir laukti sugrįžtančio jo reikės ilgai. Nekalbant apie pavojus, kurių šuo nesuvokia: automobiliai, agresyvūs šunys, žmonės…

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Skalikui nereikia jokios specialios priežiūros. Prausti dažnai jo nepatartina, nes naudojama kosmetika suardo natūralią apsaugą. Kaip bet kurį medžioklinį šunį, jį būtina apsaugoti nuo erkių ir blusų. Reikėtų reguliariai šalinti kirmėles. Lietuvių skalikai yra sveiki, retai serga ir neturi ryškių įgimtų ydų. Vidutinė natūrali gyvenimo trukmė – 12–15 metų.

Medžioklėje

Lietuvių skalikas turi savitą kūno sudėjimą. Jo kaulai lengvesni nei kitų šios grupės šunų, todėl, nepaisant didesnio ūgio ir ilgesnių kojų, lietuvių skalikas yra greitas ir vikrus. Patinų ūgis yra 55–60 cm, patelių – 52–57 cm. Vilna kieta, prigludusi, spindinti, su nedidele pavilne. Šuo yra ryškiai juodas su tamsiu įrūdžiu. Ausys nukarusios ir švelnios.

Šios veislės šuo idealiai tinka dirbti Baltijos šalių sąlygomis, kur medžioklės plotai nėra itin dideli. Jis gali būti puikiai panaudojamas grobiui surasti ir iškelti iš slėptuvės, taip pat varyti ir surasti po šūvio. Tinkamo dydžio grobį lietuvių skalikas gali atnešti medžiotojui. Ši veislė sėkmingai sujungia vakarų ir rytų skalikų savybes. Iš Vakarų Europos veislių jis perėmė didelio grobio varymo instinktą, o iš Rusijos skalikų – atkaklumą ir azartą. Jis gerai tinka ir šernams, ir lapėms medžioti. Lietuvių skalikas puikiai prisitaiko prie bet kokių sąlygų ir yra labai ištvermingas.

Kaip visiems skalikams, „lietuviui“ būdingas garsus ir skambus balsas. Šuo puikiai moduliuoja lojimą ir šeimininkas gerai žino, kur jis yra, ką gena ir kas šiuo metu vyksta. Ginimo maniera įgimta, instinktyvi: šuo atranda pėdsakus, suranda gyvūną, pasuka ir gena medžiotojo ar medžiotojų linijos link.

Galinga uosle apdovanotas šuo puikiai skiria pėdsakus, taip pat nustato ypatingos ir nepažįstamos odos kvapo šaltinį, įspėdamas medžiotoją. Žmogus turi būti įdėmus ir įsigilinti į šuns signalus, kad suprastų, kas vyksta, ir sėkmingai bendrautų su savo kompanionu. Lietuvių skalikai laikomi protingomis būtybėmis. Neleiskite užsispyrimui ir atkaklumui jūsų suklaidinti! Dėl geros uoslės ir atidžios prigimties lietuvių skalikas yra geras sargas, kurio garsus balsas pažadintų net mirusįjį.

Nuotrauka: Kataryna Šterna

Instinktyviai tinkantis dirbti būryje, lietuvių skalikas puikiai sutaria su kitais kolektyvo šunimis, nesvarbu, ar jie tokios pačios spalvos, ar kitokie. Šis skalikas nėra agresyvus, todėl jį tikrai galima laikyti kartu su kitais šunimis. Taip pat keli lietuviai kartu dirbs susitelkę ir produktyviai.

Lietuvoje

Šiuo metu Lietuvių skalikų augintojų sąjunga aktyviai dirba, kad pasiektų veislės pripažinimą FCI. Siekdami išpopuliarinti šiuos šunis, sąjungos specialistai lankosi užsienio parodose, dalyvauja konferencijose ir siūlo mokomąją medžiagą seminaruose ir kituose renginiuose. Dėl asmeninės patirties ir publikacijų laikraščiuose ir žurnaluose apie lietuvių skaliką sužino ir kaimyninių šalių medžiotojai. Lietuvių skalikų augintojų sąjungos vadovas Ričardas Barzdenis pasakoja, kad kasmet 10–15 šuniukų nukeliauja į Baltarusiją ir Rusiją. Pernai keletą įsigijo ir Vokietijos medžiotojai. Du lietuvių skalikų šuniukai nukeliavo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Kaip sako R. Barzdenis, lietuvių skalikas yra kietas šuo. Kaip ir kiti skalikai, jis dirba pagal pėdsakus su balsu, bet, suradęs žvėrį, sulaiko jį lodamas ir šiek tiek sukąsdamas kūną. Ilgainiui, kaupdamas patirtį, skalikas išmoksta grobį ne tik sustabdyti, bet ir pasukti ir nukreipti medžiotojų link. Šiuos įgūdžius šunys įgauna maždaug 4–5 metų amžiaus. Su lietuvių skalikais lankytasi Rusijoje, atlikti jų darbiniai bandymai su lokiu ir usūriniu šunimi. Tokio grobio jie nepripažino kaip gero. Skalikus domina tik didieji porakanopiai. Medžiotojai sako, kad esama ir tokių šios veislės atstovų, kuriuos domina stirnos. Atsižvelgiant į palyginti aukštas kojas, ištvermę ir greitį, kurį jie gali pasiekti, lietuvių skalikas yra pavojingas stirnoms, ypač jaunoms. Todėl tokius polinkius reikėtų pastebėti ir taisyti jau nuo pat pradžių.

Viskas priklauso nuo prigimties, tėvų patirties ir teisingo pasirinkimo poruojant šunis. Būtent prie to skrupulingai dirba LSAS specialistai. Siekiant išsaugoti veislės darbines savybes ir kokybę, šie šunys aktyviai naudojami medžioklei, dresuojami, rengiami jų darbiniai bandymai. Lietuvių skalikus draudžiama poruoti, jeigu jie neturi dviejų įstaigų įvertinimų ir dviejų darbo diplomų! Juos galima gauti įvairių tipų bandymuose – kraujo pėdsakų ir varymo, arba vieno tipo bandymuose, bet pas du skirtingus ekspertus.

Šias taisykles įvedė Lietuvių skalikų augintojų sąjunga ir patvirtino Lietuvos kinologų draugija. Kad veislės įgūdžiai būtų perduoti ateinančioms kartoms, jie turi būti palaikomi ir tobulinami. Dėl to LSAS rengia ne tik treniruotes ir bandymus, bet ir komercines medžiokles, kuriose naudojami ne vienas ar du šunys, o visas būrys. Labai įdomu stebėti, kaip šunys pasidalija į komandas, kaip dirba kiekvienas savo fronte, kad kuo greičiau surastų grobį, sulaikytų ir nukreiptų medžiotojams. R. Barzdenis kaip tikras medžiotojas supranta ir kitus moko, kad tokioje medžioklėje gerėja ne tik šunų bendradarbiavimo ir medžioklės įgūdžiai, bet ir medžiotojams daugiau malonumo. Miške yra pilna gyvybės. Medžioklė tampa daug įdomesnė ir azartiškesnė. Tarp kitko, Lietuvoje rengiami ir darbiniai bandymai skalikų poroms. Bet tam, kad padidintų šios veislės šunų paklausą, kinologai ir medžiotojai sunkiai dirbo lavindami kraujasekystės įgūdžius.

Dabar juodrudis yra ne tik geras skalikas, bet ir puikiai suranda sužeistą gyvūną. Kaip žinoma, Baltijos medžioklės sąlygomis universalūs šunys vertinami daug geriau negu siaurai specializuoti. Antras pliusas yra tas, kad skalikas skirtas mažesniems plotams negu laikos ar briedžių ir elnių medžioklės šunys. Šio skaliko užduotis yra rasti grobį, pasukti ir nukreipti jį medžiotojų linijos link. Nedideliems medžioklės plotams, kokie yra Baltijos šalyse, jis būtų tinkamiausias variantas. Išvysčius tokį darbo stilių, įtvirtinus jį kaip instinktą, lietuvių skalikas būtų labai geras konkurentas kitoms skalikų veislėms.

Susiję straipsniai

Lietuvoje yra aštuonios šios nacionalinės veislės šunų veisyklos. Daugiausia šią veislę vis dar renkasi medžiotojai, bet yra ir paprastų entuziastų, kurie įsigyja skaliką, nes tai yra jų valstybės nacionalinė veislė! Panaši patirtis yra ir Lenkijoje, kur maždaug 20 % skalikų yra ne medžiotojų šeimose.

Iš archyvo

PRENUMERUOKITE Žurnalą nuo vasario 2 d iki 2023 metų pabaigos!

LA.lv
Prašome komentuoti mandagiai, nekurstyti neapykantos ir apsieiti be keiksmažodžių.