Daugelis žino šiuos klasikinius vilkų medžioklės būdus: su vėliavėlėmis, tykant, jaukinant, viliojant. Su vėliavėlėmis medžiojama žiemą, kai sniege matyti vilkų pėdsakų ir galima nustatyti, kur plėšrūnai konkrečiu metu yra. Rengiant medžioklę su varovais, reikia gerai staugiančio šuns, kuris kelis vakarus staugtų plotuose ir taip būtų galima nustatyti, kur vilkų būrys, taip pat reikia labai daug medžiotojų ir varovų. Galima nustatyti vilkų buvimo vietą ir pagal pėdsakus, bet tada idealiu atveju reikia šviežio sniego. Su jaukinimu truputį paprasčiau – padedi kokio sumedžioto kanopinio odą ir vidurius, sėdi bokštelyje ir lauki. Kiekvienam šių medžioklės būdų reikia gerai pasiruošti, turėti žmonių ir laiko. Pasirodo, yra dar vienas medžioklės būdas – dinamiškas, paprastas ir rezultatyvus. Aišku, tik jeigu pasisekė turėti tinkamą medžioklės kompanioną – medžioklinį šunį.
Apie unikalų medžiotojo ir lenkų ogaro tandemą sužinojau atsitiktinai. Paklausiau seno draugo, ar nepažįsta kokio patyrusio vilkų medžiotojo ir staugiko. Jis atsakė: „Ką jie tau papasakos? Tą patį, ką visi jau žino? Reikia ko nors unikalaus.“ Ir davė Sergejaus Brežnevo telefono numerį. Taip, pavardė tokia pati kaip senojo Tarybų Sąjungos vado. Tai tik atsitiktinumas, bet kai Sergejus tarnavo armijoje, kažkada 9-ajame dešimtmetyje, pavardė jam lėmė kelias dienas atostogų. Kai mirė Leonidas Iljičius Brežnevas, karininkai nusprendė duoti atostogų jo „anūkui“ Sergejui. Paskui paaiškėjo, kad jokios giminystės nėra, bet tais laikais klysti ir pripažinti klaidos niekas nenorėjo, tad mūsų pasakojimo herojus gavo progą pailsėti.
Sergejus medžioja jau trisdešimt metų, bet dabar praktikuojamą vilkų medžioklės būdą jis pradėjo tik pernai ir laiko jį savo, kaip medžiotojo, meistriškumo viršūne, aukščiausiu pasiekimu.
Viskas prasidėjo nuo to, kad vienas pažįstamas paprašė prižiūrėti šunį. Jo veislė Lietuvoje vis dar reta – lenkų ogaras. Lenkijoje yra dvi nacionalinės skalikų veislės: lenkų skalikas panašus į lietuvių – juodas su rudomis dėmėmis, o ogaras – rudas, juoda nugara.
Praėjus visai nedaug laiko Sergejui teko atsisveikinti su dviem savo šunimis. Jis aiškiai žino, kad vieną papjovė vilkai, o kitas dingo, bet šeimininkas irgi mano, kad čia kalti pilkiai. Tada draugas paprašė vienai nakčiai paimti šunį, bet nuo tos dienos šuo ir liko šeimoje.
Viskas įvyko žaibiškai. Jau kitą dieną šeima, kurioje visi medžiotojai, su naujuoju šunimi ėjo į medžioklę. Iš pradžių nebuvo nė minties Gučio naudoti vilkų medžioklėje. Pirmas vizualiai patvirtintas šuns kontaktas su vilku įvyko pernai. Per medžioklę su varovais Gučis rado vilko pėdsaką ir išginė jį į ant medžiotojų linijos. Taip ir prasidėjo jo vilkų medžiotojo karjera.
Lenkų ogaras Gučis padeda medžioti ir kanopinius žvėris, ir smulkiuosius plėšrūnus. Einant laikui šeimininkui pavyko šunį išdresuoti taip, kad jį orientuoti truktų tik porą minučių – Sergejus uždeda jį ant pėdsako, paeina kelis metrus ir šuo jau supranta, ko šeimininkas nori. „Kai šuo paima pėdsaką, galiu grįžti į suplanuotą laukimo vietą“, – pasakoja Gučio šeimininkas.
Kaip medžiojamas vilkas su skaliku?
Viskas paremta stebėjimais. Sužinoję, kad kažkur pastebėta vilkų, medžiotojai pradeda stebėti, tyrinėti jų įpročius, žymėti perėjimus ir kelius.
Medžioklės dieną atvykus į plotus irgi reikia pradėti ieškoti vilkų pėdsakų ir stebėti perėjimus. Kai aišku, kad šuo paėmė pėdsaką, šeimininkas atsistoja numatytoje tykojimo vietoje. Kiti medžiotojai irgi greitai sustoja į savo vietas, ir medžioklė gali prasidėti. Anot Sergejaus, vilkas retai bėgs atvira vieta ar keliu. Tai vilkui tarsi vėliavėlės. Prieš kirsdamas tokią vietą jis kelis kartus prieis ir atitols. Jis laikysis per keliasdešimt metrų nuo pamiškės, todėl medžiotojui reikia ne stovėti ant proskynos ar kelio, o nueiti apie penkiasdešimt metrų giliau į mišką, pasirinkti gerai matomą vietą netoli vilkų perėjimo ir tyliai laukti. Gerai, kad tokioje pozicijoje nereikia jaudintis dėl vėjo, nes miške jis dažnai visiškai nurimsta.
Medžiotojas rekomenduoja elgtis labai tyliai ir apgalvotai, nes taip daro ir vilkas. Jis niekada nebėgs tiesia linija, niekada nepersistengs. Vilkas galvoja, analizuoja, tikrina net bėgdamas nuo pavojaus.
Pasak Sergejaus, šis medžioklės būdas tinka tada, kai vilkų nedaug. „Paskui, kai tapo aišku, kad Gučis varo vilką, išėjome kartu, apsvarstėme galimybes ir sugalvojome planą. Žinant plotus, vietas, kur vilkai mėgsta ilsėtis, atsitraukimo kelius, kai plėšrūnas išgąsdintas, galima suplanuoti, kur statyti medžiotojus. Užtenka trijų keturių žmonių, kad būtų padengti net dešimt kvartalų. Tokiu būdu kartu su tėvu ir draugu medžiojome vilkus du kartus ir abu buvo rezultatyvūs“, – atskleidžia mūsų pašnekovas.
Šuo ir susitikimas su vilkais
Lenkų ogaras pėdsakus seka balsu. Medžiotojai visada žino, kur konkrečiu metu yra medžiojamasis gyvūnas ir jo sekėjas. Tačiau jeigu medžiotojas pasirinko netinkamą poziciją, tai, kad gyvūno kelias girdimas, nieko nekeičia. „Vilkas – labai atsargus gyvūnas. Jis klausosi, uodžia vėją, tad negalima judėti iš vietos, kur tikėjaisi jo sulaukti, kad perbėgtum į vieną ar kitą pusę ir turėtum geresnę šūvio galimybę. Tokiu atveju medžioklė būtų sugadinta. Visada griežtai stovime savo slėptuvėse prie vilkų perėjimų ir tykome. Bus – bus, nebus – nebus“, – sako Gučio šeimininkas.
Pirmieji vilkai, sumedžioti pasitelkus Sergejaus šunį, buvo vilkė su vienu jaunikliu. Pats šeimininkas prašovė, bet kolegos pataikė. Šūvis buvo prastas – į stuburą, todėl įvyko kontaktas ir vilkas šuniui įkando į skruostą bei ausį. Medžiotojas išlaukė tinkamo momento ir atliko paskutinį šūvį. Gučis tada jau buvo gana patyręs šuo. Jam teko susižeisti kovoje su šernais ir kartą net pakliuvo briedžiui po ragais. Pasak šeimininko, susitikimas su vilku šuns neišgąsdino, o sukėlė didelį azartą juos medžioti.
„Man ši medžioklė parodė, kad ir taip galima medžioti pilkius, ir tai net labai paprasta. Per šiuos metus ištyriau mūsų plotus, daug ką sužinojau apie vilkus, ištyrinėjau jų įpročius ir judėjimo kelius. Pradėjau naudoti savo žinias ir man pavyko. Vieną, antrą kartą, o dabar jau aišku, kad toks medžioklės būdas – tvarus“, – teigė Sergejus.
Savo ir kitų plotuose
„Mūsų miškuose vilkų gana daug. Yra individų, kurie tik kerta teritoriją, o kai kurie čia gyvena nuolat. Esame tikri, kad mūsų klubo plotuose gyvena bent septyni vilkai“, – į klausimą apie medžioklės galimybes atsakė S. Brežnevas. Vadinasi, kitais metais dėl naujų kartų, net nepaisant medžioklės, vilkų skaičius bus stabilus. Atsižvelgiant į pastarųjų metų patirtį, Sergejus ir Gučis visada turės darbo.
Medžiojant vilkus su skaliku labai svarbu žinoti plėšrūnų įpročius, buvimo ir poilsio vietas, perėjimus ir takus
Paklaustas, ar įmanoma iškvietus padėti ir kitiems medžiotojų klubams, Sergejus atsakė, kad medžiojant vilkus su skaliku labai svarbu žinoti plėšrūnų įpročius, buvimo ir poilsio vietas, perėjimus ir takus. „Neįmanoma gamtoje tiesiog nustatyti, kur vilkų takas. Tai ne šernas, paliekantis aiškiai matomus pėdsakus. Jeigu nėra sniego ar purvo, vilko pėdsakus pamatyti labai sunku. Be patikrintų stebėjimų ir nežinant plotų, toks medžioklės būdas bus labai sunkus, – paaiškino Sergejus. – Tiesa, kol kas nė vienas manęs nekvietė medžioti vilkų. Buvau pakviestas į medžioklę su varovais, bet ne į vilkų. Kalbėjau su medžiotojais pas mus ir kitur. Tokią medžioklę supranta tikrai nedaug žmonių. Dauguma medžiotojų Lietuvoje apskritai nebejaučia vilkų medžioklės azarto. Ką tas vilkas? Valgyti negalima, kailis nepanaudojamas – tenka išgirsti tokių nuomonių“, – apgailestauja Sergejus.
Apie populiaciją
„Per pastaruosius trejus metus vilkų gerokai padaugėjo. Sprendžiu pagal skelbimus apie medžioklę ir sarginių šunų dingimą. Vietos medžiotojų namuose vilkai šunis net nuo grandinės nurauna ir nusineša, pjauna avis. Miške randame vilkų pokylių liekanų. Įdomu, kad jie įsigudrino medžioti prie šėryklų – žino, kad ateis žvėrys, ir tyko. Pernai tyrėme sumedžiotų vilkų audinius. Gavome iš mokslininkų paaiškinimą: pasirodo, tos metų amžiaus jauniklės, kurią padėjo sumedžioti Gučis, dauguma genų buvo iš Baltarusijos vilkų. Tai nestebina, nes mūsų medžioklės plotai labai arti šios šalies sienos.
Pasieniečiai, su kuriais dažnai tenka kontaktuoti, pasakoja, kad ant sienos pastebimas didelis plėšrūnų judėjimas. Būna, kad dieną iš Baltarusijos į Lietuvą ir atgal pereina iki dešimties gyvūnų. Tai tik žmogaus pastebėjimas, bet kiek jų yra iš tikrųjų? Manau, vilkų Lietuvoje vis daugėja, o tai, kad medžioklės limitas pakeltas, – teisinga. Na, o atsisakius skirstymo savivaldybėmis irgi gausime aiškesnį vaizdą, kur vilkų daugiau, o kur jų beveik nėra“, – sako Sergejus, komentuodamas populiacijos skaičiaus klausimą, kuris prasidėjus vilkų medžioklės sezonui vis dažniau sujaudina su medžiokle nesusijusios visuomenės dalį.
Anot Sergejaus, informacijos viešinimas ir žinios apie vilkų padarytą žalą irgi sukelia teigiamą efektą. Vietos gyventojai teigiamiau žiūri į medžiotojus, nes dabar jie geriau supranta jų vaidmenį reguliuojant natūralią pusiausvyrą ir keliant visuomenės saugumą. „Bijome vaikus leisti vienus į mokyklą! Vežame juos iki autobusų stotelės ir nuo jos pasiimame. Ačiū, kad medžiojate! Ačiū, kad mus saugote!“ – tokie, pasak Sergejaus, dabar yra atsiliepimai apie medžiotojus.
Ateitis
Sergejui netikėtai tapus Gučio šeimininku, jo medžiotojų klube pastebimas sujudimas. Medžiotojai pradeda labiau domėtis vilkų medžiokle. Nupirkta papildomų vėliavėlių, kad būtų surengta kolektyvinė vilkų medžioklė. Jeigu žiemą bus sniego ir oro sąlygos bus tinkamos, tokia medžioklė tikrai įvyks. „Tiesa, man pačiam labiau patinka mano medžioklės būdas ir naudoti savo šuns medžioklėje su vėliavėlėmis neplanuoju, tačiau apskritai ateityje planuoju daug laiko skirti vilkų medžioklei, – atskleidė Sergejus. – Mano nuomone, tai svarbiausias mano medžiotojo karjeros pasiekimas. Medžioti vilkus individualiai, su skaliku – unikalu!“
