Šiame straipsnyje kalbėsiu apie paukštšunius, bet daug ką galima pritaikyti pratinant prie šūvio ir kitų veislių šuniukus. Ne paslaptis, kad ir suaugę medžioklinių veislių ir mišrūs šunys dažnai turi didelio triukšmo fobiją. Girdėta širdį draskančių pasakojimų apie po vonia praleistą Naujųjų metų naktį, savaitę nesibaigiantį stresą, širdies priepuolius ir šeimininkų negalią padėti totalios baimės apimtam augintiniui.
Šūvio baimė yra viena rimtesnių problemų, su kuriomis susiduria daugelis šunų savininkų, taip pat ir medžiotojų. Tai, ar šuo bijo garsaus ir staigaus triukšmo, itin retai susiję su genetika. Daugiausia tai yra įgytas refleksas. Labai dažnai tai, ar šuo bijo šūvio, priklauso nuo augintojo. Mažyliai baimę gali perimti ir iš mamos. Jeigu kalė, kurią šuniukai stebi kasdien, parodo vaikams, kad reikia bijoti pokštelėjimų, garsių balsų, užsitrenkusių durų ir kito triukšmo, mažyliai tai įsidėmės ir pakeisti šį refleksą bus labai sunku. Taigi atsakingiausias yra kalės šeimininkas ir mažylių augintojas.
Šuniukai turi augti ramioje atmosferoje, juos nuo pirmojo mėnesio reikia pratinti prie įvairių keistų dalykų ir garsų. Žaidimų aikštelėje pasitelkus vaizduotę reikia pridėlioti plastmasinių butelių, skardinių dubenų ir kibirų, įvairių dėžių ir kitų daiktų. Kasdien susidurdami su šiais daiktais, girdėdami garsus, kylančius šiems krintant ir apsiverčiant, ragaudami ir lytėdami pasaulį, šuniukai auga pasitikėdami savo jėgomis ir drąsūs. Visiškai priešingai – uždaroje patalpoje, toli nuo žmonių ir aplinkos laikyti mažyliai užauga nevisavertiški – baikštūs, nepasitikintys savimi. Tokie šunys visą gyvenimą lieka užsisklendę savyje ir žmogui su jais dirbti būna sunku.
Pastebėję, kad jūsų šuniukas bijo šūvio, nenuliūskite. Šį trūkumą beveik visuomet galima pašalinti. Priklausomai nuo šuns psichikos, amžiaus, patirtų vaikystės traumų arba iš tėvų perimtos patirties, šiam procesui reikės atitinkamai laiko ir pastangų. Galbūt neužteks net metų ar dvejų, kad ši baimė visiškai dingtų. Tai priklauso nuo to, kiek giliai ji įsišaknijusi. Asmeninė patirtis rodo, kad mesti šautuvo į krūmus nereikia. Net isteriškai šūvio bijantis šuo yra pataisomas. Svarbiausia nedaryti klaidų ir, be abejo, apsišarvuoti kantrybe, meile ir konkrečiu veiksmų planu.
Nuoseklumas
Neskubėkite. Svarbiausia supažindinti šunį su šūvio garsu, vengti neigiamų emocijų ir patirties. Žinoma, be prievartos ir bausmių. Šuniukui ar šuniui reikia parodyti, kad šūvis signalizuoja smagumą ir maistą – kiekvieno šuns svajonę ir tikslą.
Treniruoti mažylius augintojai pradeda jau tada, kai jie atsistoja ant letenų, t. y. apie 5–6 savaičių amžiaus. Pirmiausia yra kasdieniai garsai: skalbyklė ir dulkių siurblys, durų trenksmas ir stalčių dūžiai, didesnis ar mažesnis radijo ir televizoriaus garsumas, skambantys indai ir krintantys batai. Stebint šuniukų elgesį garsą galima pakelti arba kiek patildyti ir prie triukšmo mažylius pratinti lėčiau. Ilgainiui garsai vis tiek eis garsyn, tik reikia tinkamai įvertinti pamokų intensyvumą.
Žingsnis po žingsnio
Maži šuniukai pradedami pratinti prie paties šūvio garso kartu su dviem ar daugiau suaugusių, patyrusių šunų. Treniruotės vyksta lauke, toli nuo kelio. Iš pradžių visus šunis reikia laikyti už antkaklių, o paleisti tik po šūvio. Tai yra papildomas teigiamas stimulas, kuris iš pradžių toks neatrodo. Šūvis – ramus elgesys, kuris apdovanojamas pasivaikščiojimu – paleidimu pagal komandą.
Pirmasis būdas
Visi šunys pasodinami ir laikomi už antkaklių. Žmonės stovi šalia vienas kito arba glaudžiu ratu ir turi būti pasirengę paleisti šunis reikiamu momentu.
Vienas rankose laiko grobio imitaciją arba mėgstamą treniruojamo mažylio daikčiuką. Žmogus su šautuvu paeina 100 metrų ir, perspėjęs treniruotės dalyvius, iššauna. Iškart (!) suskambus šūviui imitacija arba žaislas numetamas priešais mažylį, kuris netrukus paleidžiamas. Po 1–2 sekundžių paleidžiami ir suaugę šunys.
Šios treniruotės tikslas – leisti mažyliui pirmajam po šūvio pagauti daiktą ir nubėgti su juo kaip nugalėtojui. Jeigu šuniukas atrodo sutrikęs ir nereaguoja į daiktą, paleidžiami vyresni šunys. Kuris nors pačiups imitaciją ir pradės su ja žaisti. Taip šuniukas supras, kad šūvis niekam nekelia nerimo ir netrukdo žaisti.
Jeigu pabūgęs šuniukas ieško šeimininko žvilgsnio, nereikia į jį atsakyti – nežiūrėkite mažyliui į akis. Reikia toliau žaisti numetimo-atnešimo žaidimą su dideliais šunimis. Jeigu mažylis jaučiasi puikiai ir nebijojo šūvio, visa procedūra kartojama dar du kartus. Ir taip dar keletą dienų iš eilės. Jeigu mažylis išsigando pirmojo šūvio, ieškojo vietos pasislėpti, arba atsikratyti streso truko per ilgai, treniruotę galima kartoti tik po keleto dienų arba po savaitės. Treniruotės rengtinos kaskart skirtingose vietose.
Antrasis būdas
Norint geresnio rezultato, jums vėl reikės partnerio – patyrusio, bebaimio ir linksmo suaugusio šuns. Kartu su šiuo šunimi ir mokomu šuniuku reikia vykti į gamtą, kur yra didelė galimybė rasti medžiojamų paukščių. Palaukite 15–20 minučių, kol šunys apšyla, suuodžia paukščius ir pradeda jų ieškoti arba tiesiog žaidžia, tuomet nueikite 100 metrų ir iššaukite. Geriausia naudoti medžioklinį lygiavamzdį, nes dujinių pistoletų pokštelėjimas skiriasi. Idealu, jeigu iššaunama tada, kai šunys, įskaitant mažylį, vejasi paukštį.
Kitas, mažiau pageidautinas variantas yra šūvio treniruotė be suaugusio šuns. Šeimininkas turi stengtis maksimaliai sudominti mažylį žaidimu su žaislu. Žmogus su ginklu turi būti už 100 metrų. Pačiame linksmybių įkarštyje reikia mesti daikčiuką ir tuo pat metu iššauti (šeimininkas telefonu ar racija duoda komandą šauliui).
Po šūvio įvertintina šuniuko reakcija, bet kad ir kokia ji būtų, nereikia sustoti, reikia žaisti, tarsi nieko nebūtų buvę. Jeigu šūviui suskambėjus mažylis žaidžia ir nestresuoja, jam susiformuos teigiamos asociacijos.
Trečiasis būdas
Pradedant pirmąja diena namuose, kaskart prieš šuniukui ėdant reikia sukelti garsą. Iš pradžių tai suplojimas rankomis. Šeimininkas suploja ir nedelsdamas duoda mažyliui porciją. Kai jis pripranta prie šio garso, reikia įsigyti mažiausių šventinių balionėlių. Kaskart prieš šuniuko porciją susprogdinamas vienas balionėlis. Galima naudoti ir mažus polietileno maišelius. Paskui pereinama prie treniruočių gamtoje, medžioklės plotuose.
Tikras šūvis pirmą kartą turi suskambėti už 100 metrų, kad būtų įsitikinta, jog šuo jo nebijo. Medžioklinis ginklas vis dėlto yra garsesnis nei balionai, o ir aplinkybės pakinta, todėl vėl reikia būti labai atsargiems ir pradėti nuo didelio atstumo. Šaunant būtina žaisti su daikčiuku ar grobio imitacija, mesti ją, bet ne per toli, kad šuo bėgtų paskui. Tada jį reikia apdovanoti gardėsiu, nes šis būdas daugiausia remiasi šūvio, žaislo ir ėdalo ryšiu. Jeigu šaunant numestą daiktą šuo atneša, reikia jį pagirti dvigubai stipriau, apdovanoti ir su juo žaisti.
Ketvirtasis būdas
Labai gerai treniruoti mažylį ten, kur yra medžiojamų paukščių, pavyzdžiui, ančių. Nuo antrojo rugpjūčio šeštadienio, kai atidaromas ančių medžioklės sezonas, treniruotės su šūviu ežeruose ir kitur, kur leidžiama medžioti, yra ideali galimybė pašalinti šuns elgesio trūkumus ir išmokyti medžioklės praktikos pagrindų. Niekas taip nepatraukia paukštšunio (taip pat spanielių ir labradorų) kaip tikras laimikis. Šis azartas gali padėti atsikratyti šūvio garso keliamo streso. Nepatartina pradėti šūviu šalia šuns.
Treniruotėse su tikrais gyvūnais irgi turi dalyvauti padėjėjas, kuris iš pradžių iššaus už 100 metrų nuo šuns. Ir šiuo atveju šeimininkas su padėjėju turi palaikyti ryšį telefonu ar racija. Kai šuo suuodžia ar pamato paukščius ir parodo veislei būdingą medžioklinį elgesį, šeimininkas turi elgtis tarsi viskas vyktų medžioklėje. Kai paukštis pakyla ar jį pakelia šuo arba pats šeimininkas, padėjėjas šauna. Jeigu šuo neparodo baimės požymių, reikia jį pagirti ir apdovanoti žaislu ar gardėsiu. Jeigu šuo išsigąsta, reikia apsimesti, lyg nieko nebūtų nutikę, ir ramiai tęsti pasivaikščiojimą.
Jeigu baimė praeina, galima ieškoti kito paukščio, bet šaulys turi likti tokiu pat atstumu. Jeigu šuo nebijo ir vis dar jaučia medžioklės azartą, kitam paukščiui pakilus šaulys gali stovėti artėliau.
Reikia pridurti, kad tai yra gana rizikingas būdas, leistinas, tik jeigu šuo šūvio pernelyg nebijo arba tik po aprašytos pradinės treniruotės.
Treniruotė šaudykloje
Tai yra medžiotojų praktikuojamas būdas. Mintis – atsivesti šunį į šaudyklą, kai ten treniruojamasi. Pirmą kartą su šaudyklos triukšmu susipažįstama 100–120 metrų atstumu nuo stendų. Šeimininkas turi labai atidžiai stebėti šuns reakciją. Jeigu yra sutrikimo požymių, paeinama kiek toliau. Iš esmės ši treniruotė vyksta taip pat kaip antruoju būdu, tik be padėjėjo. Turėkite su savimi gyvūno imitaciją ar mylimiausią šuns daikčiuką. Ten, kur šūvio garsai šuniui nebekelia nerimo, leiskite jam apsiuostyti ir pradėkite normalų linksmą pasivaikščiojimą su žaislais.
Galite atlikti porą paklusnumo komandų, kurios bus apdovanotos gardėsiu, taip pat galima žaisti „atnešk“. Nepastebimai artėjama prie šaudyklos. Jeigu pavyko per vieną dieną sumažinti atstumą 20–30 metrų, rezultatas gali būti laikomas geru. Kitą kartą, po dienos ar dviejų, treniruotę galima pradėti nuo šio pasiekto atstumo. Taip tęsiama pamažu artėjant prie šaudyklos. Turi ateiti diena, kai šuo, atvykęs į šaudyklą, nerodo streso ir baimės požymių.
Tik nepersistenkite! Šalia šaudyklos reikia būti itin atsargiems, nes negalite prognozuoti, kada ir kaip intensyviai žmonės šaudys į stendus.
Tolesni žingsniai
Įsitikinus, kad šuniukas apsiprato su šūvio garsu už 100 metrų, galima pereiti prie tolesnių atstumų. Pamažu, treniruotė po treniruotės, šūvis turi suskambėti vis arčiau, kol vieną dieną galėsite šauti greta šuns, jo neišgąsdindami. Mokydami niekada nešaukite šuniui virš galvos. Medžioklėje kitas reikalas, nes azarto apimto šuns vienas ar du šūviai neišgąsdins. Be to, į medžioklę galima eiti tik su visiškai išdresuotu šunimi.
Treniruotės intensyvėja keičiant šovinio užtaisą į galingesnį. Kaskart pradėjus naudoti sunkesnį šovinį pirmasis šūvis vėl turi suskambėti už 100 metrų, tada vis artyn.
Jeigu mažylis vis dar šiek tiek bijo garso, galbūt treniruojate per intensyviai. Tuomet reikia grįžti prie grupės treniruočių su patyrusiais šunimis, kurie padės šuniukui atgauti savikliovą.
Vengtinos klaidos
Keletas galimų klaidų gali sugriauti visas jūsų pastangas tinkamai išdresuoti šunį.
Per intensyvios ar per dažnos treniruotės gali padaryti šuniuką nervingą, jis gali pradėti bijoti ne tik šūvio, bet ir kitų garsų. Kitaip nei kiti elgesio trūkumai, šūvio baimė yra labai sunkiai pašalinama.
Niekada nešaukite greta šuns vien tam, kad patikrintumėte, ar jis bijo. Galbūt iki tol jis nebijojo, bet staigus artimas šūvis gali jį įbauginti, ir dabar turėsite problemą.
Niekada nešaukite šuniui virš galvos ar už nugaros, kol jis nėra šiam garsui visiškai abejingas!
Niekada neleiskite, kad nedresuotas šuo patektų į vietą, kur leidžiami fejerverkai ar sprogdinamos petardos.
Niekada neimkite šuniuko į šaudyklą, kol jis neišklausė parengiamojo kurso. Daugelis žmonių tiki, kad liepiant šuniui pačiam susidoroti su stresine situacija jis greičiau aklimatizuosis, bet būna priešingai – šuo patiria sunkią traumą, ir pasekmės gali būti nepataisomos.
Neimkite šuns į medžioklę, kol jis nėra visiškai pripratęs prie šūvio garso.
Pabaigai
Šūvio treniruotės padės geriau vienam kitą suprasti, nes kaskart ir žmogus, ir šuo išmoksta ką nors nauja. Šeimininkas turi būti atidus, elgtis pagal šuns reakciją, o ne priešingai. Negalima šuns bausti už baimę, negalima laužti, per prievartą versti būti, pavyzdžiui, šaudykloje. Taip ne tik įtvirtinsite jo baimę, bet ir įvesite naujų, ir šuo net gali pradėti bijoti jūsų.
Dėkojame tinklaraščiui germanshorthairedpointer.pro ir veislynui Arabel Rex.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
