Europos medžioklės ir laukinės faunos asociacijų federacija (FACE) praneša apie vieną tebesitęsiančią rūšies atkūrimo sėkmės istoriją. Medžiojamieji fazanai (lot. Phasianus colchicus colchicus) anksčiau buvo paplitę visoje Graikijoje ir Bulgarijoje, o šiuo metu paskutiniai jų populiacijos likučiai išlikę Nesto upės deltoje. Toje vietoje išleisti paukščių į laisvę, siekiant pagerinti rūšies būklę, neleidžiama, taigi galima drąsiai sakyti, kad populiacija genetiškai nebuvo pagerinta.
Fazanų skaičius mažėti pradėjo praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje dėl buveinių nykimo. Prieš dvidešimt metų ten užfiksuota tik 120 paukščių, o nuo 2002 iki 2012 metų populiacija svyravo nuo 100 iki 250 individų. Nors medžiojamųjų fazanų medžioklė buvo uždrausta nuo 1923 metų, su populiacijos gelbėjimo planais dirbo būtent medžiotojai – Rytų Makedonijos ir Trakijos medžioklės asociacija (KOMATH).
Organizacija 2016 metais ėmė bendradarbiauti su keliomis Didžiosios Britanijos laukinės faunos apsaugos organizacijomis ir sukūrė bendrą projektą, kurio tikslas – pagerinti medžiojamųjų fazanų populiacijos būklę Nesto upės deltoje. Norint to pasiekti, reikėjo geriau perprasti buveinių ir plėšrūnų valdymo principus. Dabar dėl medžiotojų pastangų pavyko stabilizuoti populiaciją ties maždaug 250 individų.
Siekdama išsiaiškinti, kaip paukščiams sekasi, kas pavasarį KOMATH vykdo apskaitą ir nuo 2003 metų palaiko bei nuolat atnaujina duomenų bazes. Praėjusiais metais apskaitos metu pavyko nustatyti net 87 fazanų patinėlių teritorijas, o tai 40 proc. daugiau nei 2003 metais. Šis akivaizdus pagerėjimas greičiausiai yra būtent metų metus trunkančio darbo rezultatas.
Kaip žinoma, didelę reikšmę turi ir sveikos, rūšiai tinkamos buveinės, todėl dirbama ir gerinant miško žemes. Kadangi žemdirbystė konkrečioje teritorijoje nėra plačiai išvystyta, šie plotai yra itin tinkami šiems paukščiams. Dar viena paukščių išgyvenimą apsunkinanti aplinkybė yra plėšrūnai: laukiniai katinai, paprastieji šakalai ir kiaunės. Be to, lizdams, kuriuos fazanai suka ant žemės, grėsmę kelti gali varniniai paukščiai, kirai ir net šernai. Tai puikiai atskleidė vienas eksperimentas: prie miško kamerų 25-ioms dienoms buvo padėti dirbtiniai lizdai.
Filmuota medžiaga atskleidė, kad per tą laiką plėšrūnai nepasigailėjo nė vieno lizdo. Akivaizdu, kad plėšrūnų kontrolė – svarbiausias būdas užtikrinti medžiojamųjų fazanų ateitį, o visus įdėto darbo vaisius gali sunaikinti įstatymų leidėjų nenoras skirti pakankamai plėšrūnų sumedžiojimo leidimų.
PRENUMERUOKITE Žurnalą 2023 M.!
