Fazanų medžioklė, gera nuotaika ir pasipuošę medžiotojai. Vis dėlto pasakojimas bus ne apie pačią šių paukščių medžioklę, kuri vis dar tik populiarėja ir daugeliui sukelia nevienareikšmišką reakciją, o apie pasirinkimo pasekmes, atsiliepusias vienos porelės likimui.
Pirmasis varymas baigėsi. Rezultatai puikūs – sumedžiota 70 procentų tankiuose krūmynuose esančių paukščių. Medžiotojai patenkinti. Po trumpo poilsio ruošėmės antrajam varymui. Visai kitokios sąlygos – tankūs krūmai su lūžtvėmis, patvinęs vanduo sušalęs tarp daugybės medžių, palei kvartalo kraštus – didžiulė sugulusios pernykštės žolės danga. Nuo atokaus kalnelio viršūnės varovai įžiūrėjo ir įvertino situaciją – lengva nebus.
Šioje medžioklėje dalyvavau su šunimis kaip medžiotoja. Prieš antrąjį varymą prie automobilio stojo neilga apmąstymų pauzė. Keletas paukščių jau sumedžiota, bet nei fotoaparate, nei telefone nė vienos nuotraukos. Galbūt šautuvą palikti automobilyje, o į antrąjį varymą eiti su fotoaparatu? Medžiotojų grupė jau pradėjo leistis nuo kalnelio, o aš vis dar ten stovėjau ir negalėjau nuspręsti, kaip elgtis. Vis dėlto medžiotojas manyje nugalėjo korespondentą, ir fotoaparatas liko krepšyje. Vėliau daug kartų dėkosiu likimui ir Dianai, kad pakišo man teisingą sprendimą.
Antrasis varymas buvo sunkus. Krūmai skersai išilgai, paukščiai medžių viršūnėse, po kojomis lūžtantis ledas, taigi ledinio vandens prisemti batai. Vis dėlto varymas baigėsi ir paukščių vidury krūmyno, regis, nebebuvo. Medžioklės vadovas davė leidimą eiti per aplinkines pievas ir krūmus ieškoti nuskridusių fazanų.
Nusprendžiau apieškoti ilgąjį kvartalo kraštą, kur dideli karklų krūmai auga toliau vienas nuo kito, ten galėjo būti pasislėpę keletas apsukresnių paukščių. Vėjas buvo palankus šunims ir pūtė nuo kvartalo. Nepaėjau nė penkiasdešimt metrų, kai pamačiau, kad šunys uodžia orą ir lėtai artėja prie vienišo sudžiūvusios žolės apsupto krūmelio.
Kiekvienas medžiotojas gerai supranta savo šuns kūno kalbą. Tuo metu man buvo aišku, kad ten kažkas yra. Tiesa, šunų elgesys nerodė tvirto įsitikinimo, o greičiau smalsumą. Kadangi abu priėjo prie pat krūmo ir stebeilijo į žolę, nusprendžiau juos nuraminti ir pašaukiau atgal. Pamaniau, jeigu ten paukštis, tai aš jį iš žolės išlaisvinsiu ir paleisiu į orą, kad kokiam medžiotojui atitektų dar vienas fazanas.
Praskyriau žolę… ir pamačiau ne spalvotą paukščio plunksnų raštą, o pilkai rudą vilną. Kelias sekundes galvojau, kaip elgtis. Aplinkui keli šunys, varovai, medžiotojai, kurie jau ruošiasi palikti kvartalą. Jeigu žvėrį išjudinsiu, gali būti, kad niekas neturės galimybės iššauti. Taip žvėris net galvos pakelti nespėjo. Ištraukiau mangutą iš žolės ir padėjau netoliese. Pasisukau į vietą, kur jis gulėjo, ir žolės lizdelyje pamačiau dar vieną vilnonį šoną! Kokia didžiulė sėkmė! Taip per kelias minutes priimtas sprendimas lėmė mangutų porelės likimą, tiksliau, lemtingą pabaigą.
Vis dėlto svarbiausia šios dienos išvada buvo ta, kad be šunų nebūtų buvę nė pusės fazanų ir mangutai tikrai būtų sau ramiai toliau snaudę pernykštės žolės urvelyje, už poros metrų vaikštant varovams ir medžiotojams.
Naujasis žurnalo priedas jau prekyboje!
