Šiurkščiaplaukiai taksai yra džentelmenai. Jų asmenybė jungia aistrą medžioklėje, ramybę namuose, žaismingumą lauke, šeimos rate ir su kitais šunimis. Jų išorė kartu ir pralinksmina, ir kelia pagarbą, nes šie šiurkščiaplaukiai iš linksmų padaužų akimirksniu gali virsti rimtais medžiotojais. Jų talentas yra įvairiapusis, priežiūra gana paprasta, charakteris ir elgesys daug patogesni nei lygiaplaukių taksų.
Kaip klasikiniai lygiaplaukiai ir visų dydžių elegantiškieji ilgaplaukiai taksai, šiurkštukai taip pat kilo iš Vokietijos. Tarptautinė kinologų federacija (FCI) visus taksus dalija į atskirą 4-ąją grupę. Iš viso devynios veislės, nes kiekvienas kailio tipas yra trijų dydžių variacijų. Lemiami parametrai yra krūtinės apimtis ir svoris – standartiniai, triušiniai ir nykštukiniai taksai. Aišku, pirminis ir medžiotojų vis dar mėgstamiausias variantas yra standartiniai taksai. Pirma, šie šunys yra pakankamai dideli, kad susitvarkytų su urviniais žvėrimis, ir ištvermingi, kad eitų į medžioklę su varovais. Antra, pas mus nėra triušių, kuriuos galėtų medžioti triušiniai ir nykštukiniai taksai.
Istorija
Su trumpakojais šunimis būdavo medžiojama dar senovės Egipte prieš 4000 metų – Romos forume archeologai rado taksinių šunų skeletų. Vis dėlto moderniosios veislės kilmės šalis yra Vokietija. Seniau Europoje būdavo medžiojama su brakais, kurių genai perduoti daugeliui medžioklinių veislių. Modernėjant ir efektyvėjant ginklams, keičiantis medžioklės sąlygoms ir tradicijoms, daugeliui medžiotojų prisireikė šuns, galinčio dirbti ne tik ant žemės, bet ir urvuose. Anglijoje medžiojant urvinius žvėris seniau būdavo naudojami terjeriniai šunys, kurių ūgio ir ilgio santykis yra kaip kvadrato.
Juodieji terjerai ir kiti panašūs šunys, kurių dalies šiandien nebėra, tapo pagrindu daugeliui medžioklinių terjerų veislių Didžiojoje Britanijoje ir kitur. Štai Vokietijos medžiotojai pasirinko kitą kelią – išvedė trumpakojų šunų veislę. Taksų krūtinės ląsta yra kaip statinė ir nėra platesnė nei pečiai, o tai leidžia šuniui įlįsti į siauriausius lapių urvus. Jų kūnas gana didelis, todėl šuniui užtenka jėgos, kad susitvarkytų su barsuku. Letenos tinka landžioti ir net rausti siauruose tuneliuose. Vis dėlto taksų negalima vadinti vien tik urviniais šunimis – istoriniai jų protėviai brakai davė taksams puikius varovo gebėjimus ir balsą. Tačiau apie medžioklę kiek vėliau.
Vokietija yra taksų gimtinė – tai patvirtina ne tik rašytinė kilmės istorija, bet ir visoje šalyje Romos antpuolių laikotarpio (IV–V amžiuje) iškasenose rasti taksų prototipo šunų skeletai. VII amžiaus dokumentuose minimas šuo, naudotas bebrų, ūdrų, barsukų ir kitų žvėrių medžioklėje. Į taksus panašūs šunys padėjo medžioti kiškius ir lapes – tai atskleidžia XIII amžiaus medžioklės aprašymai. XV amžiuje į taksus labai panašūs šunys buvo tiksliai aprašyti vienoje knygoje.
Pavieniai istoriniai dokumentai ir negausūs žodžiai nereiškia, kad tokio tipo šunys nebuvo paplitę, tačiau taksiniai medžiokliniai šunys iš tiesų suklestėjo XVI–XVII amžiuje, kai susidarė naujas – buržuazijos – socialinis sluoksnis. Vienas pirmųjų žemo šuns atvaizdų buvo publikuotas Jacques’o de Fouilloux knygoje Medžioklė 1561 metais. To meto taksiniai šunys priminė šiuolaikinius taksus, bet dar labai skyrėsi nuo to dizaino, kurį matome šiandien. XVII amžiuje veislė toliau vystėsi ir genetiškai įsitvirtino vilnos spalvos variantai. XVIII amžiuje veislė nusistovėjo ir vis populiarėjo, ne tik užkariaudama medžiotojų protus ir širdis, bet ir apsigyvendama šunų mylėtojų namuose.
Mūsų pasakojimo herojai šiurkščiaplaukiai taksai atsirado XIX amžiuje. Keista, bet nėra vienos nuomonės, kaip buvo išvestas šis taksų poveislis. Manoma, kad lygiaplaukiai taksai buvo sukryžminti su Dendžio Dinmonto terjerais, škotų terjerais ir Jorkšyro terjerais, paskui veislė buvo papildyta šnaucerių genais. Itin populiaru taip kryžminti buvo pietiniuose Vokietijos regionuose.
XIX amžiaus pabaigoje pradėta taksus dalyti pagal dydžius, o jau XX amžiuje – skirti standartinius, nykštukinius ir triušinius taksus. Taksų pavadinimas sutampa su vokiečių žodžiu Dachs – barsukas, taigi šią veislę būtų teisingiau vadinti daksais. Šiaurės Vokietijoje taksai buvo vadinami tekeliais, pietuose – dakeliais. Oficialus pavadinimas Dachshund rodo tikrąją profesinę paskirtį – barsukinis šuo.
Priešingai nuomonei, kad nykštukiniai ir triušiniai taksai buvo išvesti tik siekiant patenkinti dykaduonių ir parodų gerbėjų susidomėjimą, šios veislės susidarė veikiant medžioklės sąlygoms. Smėlėtame dirvožemyje žvėrių urvai yra siauri, ir kad tokiuose būtų galima dirbti, reikia smulkesnio nei standartinis taksas, todėl kergti buvo atrinkti patys mažiausi šunys. Patys mažiausi – triušiniai taksai – buvo išvesti poruojant nykštukinius taksus su toiterjerais ir nykštukiniais pinčeriais. Iš pavadinimo aiški ir veislės paskirtis – darbas su laukiniais triušiais.
Dabar taksai yra viena populiariausių medžioklinių veislių ir kaip kompanionai yra pamėgti visame pasaulyje.
Medžioklė
Pasak kai kurių medžiotojų, taksai yra universalūs šunys, tačiau ir jie turi savo tinkamiausių užduočių sąrašą, pavyzdžiui, jie neturėtų medžioti ančių pelkėje ar slankų miške. Taksų savininkai neretai giriasi, kaip jų augintinis šauniai traukia iš vandens antis, bet ilgą laiką dirbti tokioje medžioklėje šie šunys negali. Kūno sudėjimas irgi apriboja jų galimybes. Labiausiai trukdo gilus žiemos sniegas – faktiškai neįveikiama kliūtis medžioklėje su varovais. 10–15 cm sniege taksai dar gali palyginti ilgai dirbti, bet jeigu pasninga daugiau, tada, deja, šį darbą tenka atidėti.
Žiemą tinkamiausi yra šiurkščiaplaukiai taksai. Kieta ir patvari vilna bei povilnė puikiai saugo šunį nuo sniego, ledo atplaišų, šakelių ir dyglių. Aišku, jie įsivelia į vilną, bet tokį kailį daug lengviau prižiūrėti nei, pavyzdžiui, šilkines ilgaplaukių taksų garbanas. Šiurkščiaplaukiai taksai yra kiek labiau apsaugoti nuo žvėrių įkandimų ir sužeidimų, galinčių pasitaikyti kovojant siauruose požeminiuose tuneliuose.
Taksai idealiai tinka dviem labai plačioms medžioklės kategorijoms: varyti ir sekti pėdsakus bei medžioti urvuose. Medžiotojas Kęstutis sakė, kad Lietuvoje augintais taksais jis asmeniškai nebuvo visiškai patenkintas. Ne paslaptis, kad potarybinėse šalyse auginamų taksų ir jagdterjerų psichikos tipas dar nėra idealus. Laimė, dabar mūsų medžiotojai ir augintojai vis dažniau įsiveža šuniukų iš gerų užsienio veislynų. Galima ginčytis, kalbėti apie patriotizmą, vietinę specifiką, kainas, bet, pavyzdžiui, Vokietijos darbinių šunų veislyne gimęs mažylis greičiausiai bus geresnis darbui nei 80 procentų mūsų taksų. Vis dėlto gerų šunų yra ne tik kilmės šalyje.
Keliauti mėgstantis Kęstutis Suomijoje susipažino su vietos medžiotojais ir viename pokalbyje paminėjo, kad norėtų įsigyti šiurkščiaplaukį taksą, nes Lietuvoje ir Baltijos šalyse jų nedaug. Pirmasis klausimas, kurį jam uždavė suomių kolegos, buvo – kokiai medžioklei reikalingas taksas? Absurdiškas klausimas Baltijos medžiotojams, kuriems kiekvienos veislės šuo atrodo universalas. Reikalas labai paprastas – suomiai ir daugelis kitų jau seniai suprato, kad negalima visko maišyti į vieną katilą, ir vesdami darbinius šunis formuoja profesinės paskirties linijas, jeigu taip galima pasakyti.
Tai reiškia, kad vienos linijos šuniukai tinka medžioklei su varovais ir pėdsakams, kitos – urvams. Toks požiūris yra labai svarbus ir duoda gerų rezultatų. Kitas dalykas, kad mums tai sunku priimti. Neva, koks gi skirtumas? Pasak Suomijos medžiotojų ir taksų augintojų, abiem medžioklės rūšims reikia skirtingo tipo šunų. Medžioklėje su varovais geresnių rezultatų pasiekia šunys, galintys ilgai bėgti, turintys gerą uoslę ir palyginti ramų protą, gerą balsą, ištikimi, atkaklūs ir paklusnūs, nes geras medžioklinis šuo neturi lakstyti aplink savo nuožiūra. Štai urvuose reikia specialaus sudėjimo šunų, miklių, lanksčių, pykstančių ant žvėrių, užsispyrusių ir labai azartiškų. Tai du skirtingi šunys. Taigi Kęstutis prieš porą metų atsivežė iš Suomijos profesionalų skaliko tipo taksą.
Tradiciškai Lietuvoje taksai naudojami varyti ir ieškoti, urviniams žvėrims ir vandens paukščiams medžioti. Medžiotojas Nerijus Užpurvis pasakoja, kad taksų stiprus medžioklės instinktas, puiki uoslė ir ištvermė.
Šiurkščiaplaukių taksų skiriamasis bruožas yra jų vilna, apsauganti nuo smulkių sužeidimų ir šalčio. Jie beveik nesišeria, todėl du kartus per metus reikia išpešioti. Medžiotojai šiurkščiaplaukius taksus labiau nei kitus renkasi ne tik dėl kailio pranašumų, bet ir dėl to, kad ši veislė beveik nenutolo nuo medžioklės. Jei tėvai dirbantys, labai didelė tikimybė, kad ir palikuonys dirbs medžioklėje. Šiurkščiaplaukiai taksai labai azartiški – tai drąsūs ir energingi šunys.
Medžioklė su varovais
Šios rūšies medžioklėje taksai netgi tinka labiau nei didesni skalikai. Pirma, jie varo balsu – skambiu, skvarbiu ir labai toli girdimu. Antra, jie tai daro palyginti lėtai, o tai reiškia, kad gyvūnas irgi juda lėtai, kartais sustoja, atsigręžia atgal nesuprasdamas, kas ten paskui jį seka. Medžiotojui tokioje situacijoje lengviau įvertinti žvėrį ir pasiruošti šūviui. Skandinavijos šalyse įstatymai nustato medžioklėje su varovais naudojamų šunų dydį, ir taip išeina, kad ten į kvartalą galima leisti beveik tik taksus.
Taksai puikiai seka kraujo pėdsakus. Šunys yra žemi, žvėries paliktas kvapas jiems yra iškart po nosimi. Taksai nepratę labai skubėti, ir medžiotojas lengvai suspėja paskui savo šunį, kitaip nei laikos, kurios greitai suranda laimikį, vienos aploja, kitos ne, trečios palieka, o ne itin gerai dresuotos ir savarankiškos pradeda pulti. Tuo tarpu šeimininkas gali net nenujausti, kad jo laimikis yra už šimto metrų, ir dažnai lieka nieko nepešęs. Su taksais taip nebūna.
Urvai
Urvuose taksai dirba puikiai. Dėl atrankos jų kūnas idealiai tinka darbui siauruose tuneliuose, taip pat praverčia atkaklus, užtikrintas charakteris. Taksų krūtinės ląsta yra palyginti ilga ir gili, kad po žeme parūpintų raumenims ir smegenims pakankamai deguonies. Nugaros ir pečių raumenys elastingi ir stiprūs. Taksų galva ir proporcingai ilgas žandikaulis bei ilgi ir sveiki dantys idealiai tinka sučiupti ir išlaikyti didesnį ir stipresnį gyvūną. Be to, taksai turi savo slaptų priemonių.
Ne visiems šunims, bet daugeliui būdinga žaidžiant ar kovojant apsiversti ant nugaros ir grumtis kaip katei – letenomis ir dantimis. Tai yra viena veislės darbinių savybių. Urve taksai apsiverčia ant nugaros, kad prieitų prie manguto, lapės ar barsuko kaklo – mažiau apsaugotos, jautrios kūno dalies. Atkaklumas ir tam tikras pyktis ant žvėries irgi padeda taksams atlikti šį visai nelengvą ir kartais net labai pavojingą darbą.
Kiškiai
Pirmoji mintis galėtų būti – koks ryšys tarp takso ir kiškio? Kaip šis trumpakojis, komiškas šuo gali rungtis su žaibiškai greitu ilgaausiu? Įprasta matyti kiškių medžioklę su kurtais ar skalikais, lekiančiais paskui laimikį didžiuliu greičiu, kol kiškį pagauna šuo arba sumedžioja medžiotojas. Tačiau galima ateiti iš kitos pusės ir įveikti kiškį ne greičiu, o protu! Rusijoje kiškiai medžiojami su taksais. Toks būdas nėra labai paplitęs, bet gana daug medžiotojų pasitelkia taksus kiškiams medžioti.
Šiurkščiaplaukiai taksai dėl savo intelekto ir darnaus temperamento puikiai tam tinka. Kaip minėjau, taksų protėviai yra brakai, taigi skalikai. Iš jų jie paveldėjo uolumą, atkaklumą ir medžioklės azartą, nors dėl savo sudėjimo kiškį gena gana lėtai. Ilgaausis neskuodžia per lauką laukiniais zigzagais ir kilpomis, o bėga protingai, kartkartėmis sustodamas. Ar medžiotojui tokia situacija palankesnė? Žinoma. Kitas privalumas, kurį turi ir bigliai bei kelios kitos veislės: taksai varo balsu. Net jeigu šeimininkas kiškio ir šuns nemato, jis girdi ir gali nustatyti apytikrę laimikio pasirodymo kryptį. Jeigu kiškis tik sužeidžiamas, taksas jį suras ir pabaigs medžiotojo pradėtą darbą. Be to, tinkamai išdresuoti šunys gyvūno nedrasko. Tokia medžioklė pamėgta ne tik Rusijoje – daugelis Europos šalių rengia darbinius bandymus taksams su kiškiu.
Taksai daug kuo geresni už kitas medžioklines veisles. Jie yra kompaktiški, ištvermingi, gerai mokosi. Juos galima neštis kuprinėje ir pasiimti su savimi į bokštelį. Galima įsigyti ne vieną, o kelis taksus, kurie dirbs kaip komanda. Aišku, juos reikia mokyti tinkamai bendradarbiauti vieniems su kitais ir medžioti ne savarankiškai, o dėl žmogaus.
Lietuvos taksų mylėtojų klubas
Lietuvos taksų mylėtojų klubo (LTMK) prezidentė Skaiva Jasevičiūtė-Kraujalė pasakoja, kad Lietuvoje populiaresni trumpaplaukiai taksai, bet pastaruoju metu žmonės vis labiau domisi šiurkščiaplaukiais ir jų mūsų šalyje daugėja. Šiuo metu Lietuvoje registruoti 77 šiurkščiaplaukiai taksai. Dauguma šių šunų aktyviai dalyvauja parodose ir darbiniuose bandymuose.
„Šiurkščiaplaukius taksus reikėtų išskirti, nes jų prigimtinės darbinės savybės ryškiausios, – teigia Skaiva. – Mūsų šalyje medžiotojai renkasi būtent šiurkščiaplaukius ir ne tik ruošia juos medžioklei urvuose, bet ir moko medžioti bebrus, taip pat sekti kraujo pėdsaku ir varyti. Šiurkščiaplaukį taksą būtų galima pavadinti universaliu medžiotoju. Tai karšto temperamento šunys, kurie stipriai išsaugoję savo medžioklinius instinktus. Gal dėl to Lietuvoje medžioklėje dažniausiai dirba standartiniai šiurkštukai, tačiau nereikia nurašyti ir mažesniųjų. Vos įkūrus LTMK, darbiniuose bandymuose sudalyvavo ne vienas šiurkščiaplaukis taksas. O pats mažiausias triušinis šiurkščiaplaukis taksas Tsertus Educated Extaz iš pirmo karto sugebėjo gauti pirmojo laipsnio diplomą sekant kraujo pėdsaką miške. Įgimti šuns instinktai buvo tokie stiprūs, kad jam neprireikė išankstinio pasiruošimo.
Kai kuriems taksams pirmasis kartas būna ne toks sėkmingas. Todėl LTMK nuolat rengia treniruotes visiems, norintiems savo šunis išmokyti medžioklės pagrindų. Treniruojamės ir sekdami kraujo pėdsaką, ir urvuose su lape ar usūriniu šunimi. Informaciją apie klubo rengiamus bandymus galite rasti internete www.taksuklubas.lt.
Nuo šių metų pradžios LTMK tapo WUT (Welt Union Teckel) – tarptautinės taksų organizacijos nare. Ši narystė padės dar labiau puoselėti veislę ir stiprinti jos darbines savybes. 2020 metais Lietuvoje suplanuota surengti tarptautines kraujasekystės varžybas taksams, kuriose bus galima pelnyti CACIT titulą. Pasiruošti šioms varžyboms padės Vokietijos medžiotojai ir medžioklinių renginių teisėjai, kurie atvykę į mūsų šalį žada padėti Lietuvos taksų savininkams išmokti dar geriau rengti savo taksus medžioklinėms varžyboms.“
Lietuvoje yra du taksų klubai. Su kitu – Taksų augintojų draugija – Lietuvos kinologų draugija bendradarbiauja pagal sutartį.
Charakteris
Labai žavi absoliučiai ramus šiurkščiaplaukių taksų charakteris. Šunį galima ramiai palikti savo ar svetimame automobilyje. Prie grobio jis niekada neurgs ant žmogaus. Pasitaiko, kad taksas parodo dantis kitam šuniui, bet viskas baigiasi tik garso efektais. Šiurkščiaplaukiai taksai labai myli vaikus. Kantrūs ir korektiški jie išlieka ir tada, kai vaikai peržengia šuns komforto ribas ar per stipriai pamyluoja. Šios veislės šunys linksmi ir žaismingi, pakantūs kitiems šunims, gerai sugyvena su katėmis ir kitais augintiniais. Taksai puikiai jaučiasi būryje ir medžioklėje sugeba dirbti komandoje.
Darbe taksams būdinga didžiulė ištvermė, atkaklumas, medžioklės azartas. Šie šunys niekada neatsisako darbo. Nei amžius, nei liga, nei šaltis ar lietus netrukdo taksams visa galva nerti į medžioklę. N. Užpurvis priduria, kad norint turėti tokį universalų šunį, reikia ir pamokyti, parodyti, ko iš jo norima. Pradėti reikia nuo paklusnumo.
Priežiūra
N. Užpurvis pasakoja, kad šiurkščiaplaukiai taksai šeriasi, bet minimaliai, todėl vilną reikia reguliariai pešioti. Šios veislės šuns negalima kirpti, nes tada kailis tampa pūkuotas, garbanotas ir minkštas, o dėl to gali dingti natūrali „apsauginė danga“. Šunį pešti galima savarankiškai arba prašyti pagalbos šunų kirpėjo.
Po medžioklės urvuose būtina išvalyti šuns akis, nes į jas patenka nešvarumų ir smėlio. Jeigu taksas buvo vandenyje, o po medžioklės lietuje ar sniege, šuns ausis irgi reikia išvalyti, nes į nukarusias ausis patekus vandens neretai kyla infekcija.
Išvaizda ir sveikata
Taksų išvaizda yra ne fantazijos, o apgalvotos ir racionalios selekcijos rezultatas. Žemas, bet stiprus kūnas su iškiliais raumenimis ir elastingais raiščiais idealiai tinka dirbti urvuose ir kovoti su priešininku, esančiu savo teritorijoje ir turinčiu jėgų bei ryžto išgyventi ir išvaryti įsiveržėlį iš savo urvo. Dėl gilios krūtinės ląstos ir didelių plaučių šuo gali ilgai dirbti po žeme, kur oras kartais būna tvankus. Ilgi ir galingi žandikauliai su gerai išsivysčiusiais dantimis yra geras ginklas kovojant su plėšrūnu. Tačiau nepakanka paskaityti apie taksus straipsnio, juos reikia pamatyti medžioklėje: šio mažo šuns didžiulis azartas, drąsa ir jėga įkvepia kiekvieną medžiotoją, net jeigu jis nėra urvinių žvėrių medžioklės mėgėjas.
Taksai skiriami pagal svorį ir krūtinės apimtį: standartinių taksų ji 35 cm, nykštukinių 30–35 cm, triušinių – iki 30 cm, o viršutinė svorio riba – 9 kg. Visą spalvos ir kailio, kūno konstrukcijos ir kampų aprašymą galima rasti FCI svetainėje www.fci.be, skyriuje Breeds (Veislės).
Taksų sveikata yra atskira istorija. Šie šunys linkę tukti. Dėl ilgesnio stuburo ir palyginti trumpos krūtinės taksai patiria nugaros problemų, pavyzdžiui, stuburo slankstelių poslinkį ir radikulitą. Situaciją gali pabloginti netinkama mityba, šiurkštus elgesys, per didelis fizinis krūvis, persišaldymas. Taksams būdingas kelio girnelės išnirimas (patella luxation), taip pat trapių kaulų sindromas (osteogenesis imperfecta). Taksai gali sirgti epilepsija, širdies ir kitomis ligomis.
Namų augintinio sveikata ir šeimos ramybė labiausiai priklauso nuo mažylio pasirinkimo. Perkant pigius šunis, kurių tėvams ne tik nebuvo atlikti sveikatos tyrimai, bet neretai jie net neturi kilmės dokumentų, šeimininkas prisiima riziką gauti ligotą šunį, į kurio gydymą reikės investuoti daug lėšų ir kuris vis tiek gali nugaišti. Be to, neaiškios kilmės šuns darbinės savybės ir psichika irgi gali neatitikti lūkesčių. Taksas gali pasirodyti esąs tikras krokodilas, turintis mažai ką bendra su medžiokle.
Kad taksas gyventų ilgiau ir galėtų atlikti savo užduotis efektyviau, reikia rūpintis, kad jis per daug neatvėstų, nes iš mažo kūno šiluma išgaruoja greičiau, o atšalus gali atsirasti sveikatos problemų, įskaitant plaučių ir viršutinių kvėpavimo takų uždegimą, radikulitą ir judėjimo sutrikimus, arba net dalinį, paprastai užpakalinės kūno dalies paralyžių. Nepamirškite po medžioklės rudenį ir žiemą šunį nuvalyti ir parūpinti jam šilumos ir pakankamai poilsio.
Išsirinkę mažylį iš patikimo augintojo su dirbančių protėvių krauju ir sveikatos tyrimais, kasdien rūpindamiesi trumpakoju medžiotoju, tinkamai maitindami, neleisdami susirgti, padarysite sau paslaugą, nes daug kuriais atžvilgiais nėra geresnio šuns nei taksas.
