Tekstas: vyresn. medžioklės trofėjų ekspertas Raimondas Ribačiauskas
Rugpjūtis – paskutinis vasaros mėnuo. Paslaptingas ir pilnas staigmenų, aruodai pilni naujo derliaus grūdų. Jei tikėtume posakiu „jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, su drabužiais mūsų panoms šiemet būtų sunku. Paskutinis mėnuo kopinėti medų ir laikas bičių šeimas ruošti žiemai. Gyvulių augintojai skaičiuoja vilkų sudraskytas avis ir ožkas. Medžiotojams tai – naujų įspūdžių mėnuo.
Nuo rugpjūčio pirmos dienos galima medžioti bebrus, tai didžiausias Lietuvoje gyvenantis graužikas, pačiuose seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose minimas kartu su stumbru, meška ir briedžiu. Dėl sausros išdžiūvo dalis griovių, bebras tapo lengviau pagaunamas vilkų ir lūšių. Medžiotojams rekomenduočiau neskubėti su bebrų medžiokle, palaukti rudens, sumedžiojus abu tėvus jaunikliai neišgyvens, bet apie šį gyvūną – kituose straipsniuose.
Baigėsi stirninų ruja, medžiotojai turėjo puikią progą paieškoti vertingų medžioklės trofėjų. Dabar gerieji stirninai vėl tapo ypač atsargūs, vengia atvirų vietų, maitinasi tamsiuoju paros metu. Nuo rugpjūčio 15 d. galima medžioti vandens paukščius, tai linksma ir pilna įspūdžių medžioklė. Ne kartą girdėjau žodį „trenkti“… gal išties. Reikia įsivaizduoti: vyrai renkasi dar su tamsa, dažnai į medžioklę važiuoja ne vieną šimtą kilometrų iš vakaro, užima vietas apie įvairius vandens telkinius ir laukia pirmųjų saulės spindulių, kad galėtų paleisti šūvį į ryte pradėjusias skraidyti antis arba tiksliau – į dangų.
Čia taiklumas visada būna įdomus, mat esu buvęs medžioklėje, kur vienam sumedžiotam paukščiui vidutiniškai teko 32 šūviai. Sausa vasara buvo nedėkinga ir vandens paukščiams – išdžiūvo balos, grioviai, o tuose vandens telkiniuose, kuriuose dar galima perėti, susikaupė didelė vandens paukščių koncentracija, tad vyko įnirtinga kova dėl teisės perėti ir maitintis, t. y. užimti tam tikrą teritoriją. Čia be konkurencijos geriausias vietas užėmė gulbės. Beje, šios vietos sutraukė ir visus plėšrūnus – tiek skraidančius, tiek lakstančius.
Gamtosaugos požiūriu ši medžioklė yra problemiška. Šiuo metu galima medžioti didžiąsias antis, rudagalves krykles, klykuoles ir kanadines bernikles. Tačiau kylančių ar skrendančių šių ančių praktiškai negalima atskirti nuo ančių, įrašytų į Lietuvos raudonąją knygą – tai dryžagalvė kryklė, rudagalvė ir pilkoji antis, rudė ir šaukštasnapė antis.
Čia daugeliui medžiotojų – kosmosas, jas skrendančias turbūt gali atskirti net ne visi ornitologai. Aiškiai savo skridimu ir dydžiu išsiskiria didžioji antis, skridimo greičiu ir trajektorija – rudagalvė ir dryžagalvės kryklės, medžiotojų dar vadinamos „sportininkėmis“, tačiau atskirti jas vieną nuo kitos skrendančias yra sudėtingas klausimas… Įstatymas nenumato jokių išlygų, taigi medžioklės tvenkiniuose visada yra iššūkis medžioklės organizatoriams. Noriu priminti: paukščių medžioklėje medžiotojai turi turėti ryškias liemenes ar kepures, privalomas šuo, kuriam dokumentai nebūtini. Tačiau paukščių medžioklė visada buvo ir bus linksma, suteikianti galimybę bendrauti ir džiaugtis gamta.
Vis dėlto pati didžiausia intriga ir iššūkis yra tai, kad nuo rugpjūčio 15 dienos prasidėjo paties tauriausio kanopinio žvėries medžioklė. Gyvūno, kurio piešiniai randami olose, jis aprašytas seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose Europoje, jo ragai puošia visas pilis, jam kurti eilėraščiai, jo balsui pamėgdžioti organizuojamos Europos lygio varžybos. Tai gyvūnas, kurio rujos laikotarpiu didieji medžiotojai meta darbus ir išeina atostogauti, jo medžioklės naktys paprastai praleidžiamos miške, daugelyje vietų organizuojamos net ekskursijos paklausyti jo „kalbos“ – tai taurusis elnias.
Apie šį gyvūną galima kalbėti valandų valandas. Šį gyvūną medžiojo visi Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovai, deja, XVIII a. viduryje tauriojo elnio Lietuvoje nebeliko… Taurieji elniai į Lietuvą iš Voronežo (Rusija) rezervato vėl atvežti 1956 m., tais pačiais metais jie paleisti Punios šile, 1985 m. – Varčios miške. Tauriojo elnio patinai sveria 200–250 kg, kūnas proporcingas, kojos ilgos ir laibos, priekinės kojos neturi raktikaulio, tai užtikrina švelnų kanopos susilietimą su žeme. Ragus turi tik patinai – jų ilgis gali siekti iki 115 cm, o svoris iki 12 kg. Taurieji elniai mėgsta lapuočių ir mišrius miškus. Puikiai girdi, mato, uodžia, turi gerai išvystytą nuojautą, dar vadinamą šeštuoju pojūčiu, puikiai priima sprendimus papuolę į varymus ar kitas sudėtingas situacijas, gerai plaukia. Iki dabar niekaip nesuprantu, kaip turėdamas tokius ragus ir tokio svorio jis vaikšto be garso. Ne kartą teko stebėti, kaip iš tankumyno, nenulaužęs nė vienos šakelės ir neužmynęs nė ant vieno pagaliuko, tarsi vaiduoklis išnyra. Kartais, tirdamas aplinką, gali vienoje vietoje nejudėdamas prastovėti valandą ir daugiau, juda tik ausys ir akys.
Savo galingais ragais bet kurį vyrą gali nusviesti ne vieną dešimtį metrų. Išminties, grožio ir jėgos simbolis.
Turi mylimas rujos vietas. Jeigu viskas gerai, kasmet į jas grįžta, pasižymi teritoriją ragais aplaužydamas krūmus ir pažymėdamas kvapiųjų liaukų sekretu, visada įsirengia vieną ar keletą duobių, liaudiškai – parfumerijos kambarių, kuriuose šlapinasi ir voliojasi, t. y. pasidažo ir pasikvepina laukdamas merginų. Mūsų damoms vaizdelis ir kvapas nekoks, o tauriojo elnio patelėms – pasaka, mat skiriasi skoniai. Patinas baubia kviesdamas damas ir baidydamas konkurentus, gindamas teritoriją dažnai susikauna su kitais patinais, deja, pasitaiko mirtinų atvejų. Patelės pačios renkasi patiną ir tai normalu, nes gamtoje patelės visada stengiasi susilaukti palikuonių nuo pačių stipriausių ir protingiausių patinų – dažnai apie brandžius ir geros fizinės būklės patinus susiburia iki 4 patelių, tačiau teko matyti ir 6 pateles su jaunikliais.
Toks patelių būrys vadinamas haremu. Tai vienintelis metų laikas, kai patinas, įrodinėdamas savo pranašumą prieš konkurentus, gali padaryti klaidą. Tačiau čia gamta pasirūpino kitaip – patelės saugo savo pasirinktą patiną, t. y. seka aplinką, įspėja apie pavojus, nuveda į saugią vietą. Praėjusiais metais stebėjau, kaip kiekvieną rytą penkių patelių būrys nuvesdavo dienai patiną į raistą ir ten jį palikdavo, vėlų vakarą pasiimdavo, o dieną praleisdavo netoliese. Apie tokį patiną su patelėmis, nors kartkartėmis ir gauna per sprandą, visada trinasi keli jaunesni patinai, mokosi kovos, baubimo ir grožio procedūrų meno, tačiau kartu aiškiai kažko tikisi, gal pavyks kokią damą pakerėti…
Per rują patinai beveik nesimaitina, todėl praranda iki 25 proc. savo svorio. Pasibaigus rujai tauriųjų elnių patinai tarsi išnyksta, turi savo žiemojimo ir vasarojimo vietas, daugeliu atvejų jos būna neįprastos, čia jie intensyviai maitinasi, atgauna jėgas, tačiau visiškai nesirodo atvirose erdvėse. Žiemomis gali sudaryti būrius, jauni patinai visada naudojami kaip žvalgai kritinėse situacijose. Teko matyti, kaip papuolę į varymą seni patinai ragais greitai įtikino jauną patiną per flangą bėgti pirmą, kažkam juk reikia…
Po rujos jauni patinai iki 3 metų amžiaus dar gali vaikščioti su patelių būriu – taip saugiau.
Kaip suprantate, šių gyvūnų medžioklė sudėtinga. Juos medžioti galima tik šviesiuoju paros metu, draudžiama naudoti prožektorius, vilioti magnetofonais ir pan. Norėdami sumedžioti brandų gyvūną gerais trofėjiniais ragais, medžiotojai turi pergudrauti ne tik patiną, bet ir jo haremą, kuriam vadovauja gudriausia patelė. Medžiotojai visada randa patinų užimtas teritorijas, pagal pėdsakų dydį, teritorijos žymėjimą, baubimą nustato amžiaus grupę. Taip taip, pagal baubimą – kiekvienos amžiaus grupės patinas baubia skirtingu tembru, nieko nauja. Juk mes užsimerkę galime pasakyti, kur kalba vaikas, jaunuolis ar brandus vyriškis. Taip ir čia.
Medžiotojai, paklausę baubimo, nusprendžia, kuris patinas vyriausias, tada prasideda bandymas prie to patino prieiti, iškviesti jį į dvikovą, imituoti kito patino veiksmus ir pan. Net ir pamačius patiną, kyla įvertinimo problema – pagal jo išvaizdą, elgesį, ragų struktūrą reikia skubiai nustatyti, ar galima jį sumedžioti vadovaujantis kanopinių žvėrių atrankos nuostatais, ar ne. Eiliniam žmogui tai turėtų būti iš fantastikos srities. Dešimtis kartų stebėjau juos ir beveik visada nuleisdavau ginklą, nes šis gyvūnas ypatingą galią ir grožį turi tol, kol yra gyvas.
Mokėti pamėgdžioti baubimą – aukštasis medžioklės pilotažas. Jau seniai organizuojamos įvairios elnių kvieslių varžybos, kuriose medžiotojai ar šiaip gamtos mylėtojai pamėgdžioja įvairaus amžiaus ir įvairios emocinės būklės elnių patinų balsus. Pirmasis elnių kvieslių varžybose Vokietijoje Lietuvai atstovavo vyresn. medžioklės trofėjų ekspertas dzūkas Algimantas Kamičaitis, šiuo metu tokiose varžybose dalyvauja dzūkas Irmantas Vaickelionis.
Pagrindinis šių gyvūnų medžioklės trofėjus yra ragai, be to, jie turi mažuosius medžioklės trofėjus – tai viršutiniai iltiniai dantys, vadinami perlais, ir sukaulėjusi plokštelė širdyje, vadinama Huberto kryžiumi. Vytauto Šerpensko Varčios miške 1992 m. sumedžioto tauriojo elnio ragai ilgą laiką buvo Lietuvos rekordas. Tauriuosius elnius, kurių ragai įvertinti medaliais, Dzūkijoje 2017 metais sumedžiojo Vladimiras Novikovas, Juozas Išganaitis, Paulius Liulys, Vytaras Vaikšnoras, Gediminas Lučiauskas ir Nerijus Deimantavičius.
Pagal medžiotojų pateiktus medžiojamųjų žvėrių apskaitos duomenis, tauriųjų elnių Lietuvoje kiekvienų metų balandžio 1 d. buvo: 2016 m. 36 147, 2017 m. 41 266, 2018 m. 47 380, 2019 m. 55 254. 2018 m. balandžio 15-ąją jų buvo sumedžiota 6405, tuo pačiu metu šiemet – 7876. Šį medžioklės sezoną leista sumedžioti 11 438 tauriuosius elnius, iš jų 3310 patinų.
