Raimondas Ribačiauskas, vyr. medžioklės trofėjų ekspertas
Lietuvoje turbūt nėra kito laukinio gyvūno, apie kurį būtų sukurta tiek daug pasakų, filmų, legendų, retas vaikas užaugo tėvų nepagąsdintas vilku. Vilkas ir dabar kelia aistras, po šiai dienai ietis laužo naminių gyvulių augintojai, medžiotojai, Aplinkos ministerijos darbuotojai ir gamtos apsaugos asociacijos Baltijos vilkas jaunimas… Dėl ko gi? Dėl paprastų klausimų: kiek vilkų yra? Kiek turi būti? Kiek galima sumedžioti?
Taigi, kas tas vilkas? Tai stambiausias mūsų plėšrūnas, miškų gyventojas, sudaro pastovias poras, šeima užima apie 170–200 km2 plotą, mėsėdis, gudrus, sumanus, medžiodamas taiko įvairius medžioklės būdus: sėlinimas, palaukimas, su varovais ir pan. Minta viskuo, ką įveikia ir pagauna, pirmiausia nukenčia šernų jaunikliai, stirnos, tauriųjų elnių jaunikliai, bebrai. Su malonumu sušveičia ir šunį, nors yra nustatyta atvejų, kai su jais kryžminasi, tačiau 2015–2017 metais šalyje atlikus sumedžiotų vilkų DNR tyrimus mišrūnų nenustatyta.
Kadangi pirmiausia sumedžioja sergančius gyvūnus ir neatsisako dvėselienos, vadinamas miško sanitaru. Jam per naktį nubėgti 20 km yra vieni juokai, gali pabadauti savaitėlę, o suvalgęs 5 kg mėsytės numigti 2–3 dieneles, bet badavimo metu užfiksuota ir kanibalizmo atvejų. Šeima gali eiti pėda į pėdą, akuotplaukiai visada 3–4 spalvų, uodegos niekada nepakelia virš stuburo linijos. Nors ir labai gudrus, tačiau papuolęs į varymus didelio proto neparodo, o apsuptas vėliavėlėmis išvis sutrinka. Tik atsivedę jauniklius tėvai vengia atvirų vietų, nerodo pėdų, medžioja nuošaliose erdvėse, šis laikotarpis vadinamas „miške dingo vilkai“.
Kai jaunikliai sulaukia 3–4 mėnesių amžiaus, tėvai juos pradeda mokyti medžioti. Čia ir prasideda visas įdomumas – koks kvailys atėjęs į parduotuvę pirks brangius miltus blynams kepti, jei čia pat nemokamai dalijami iškepti blynai… Taigi kam vaikytis stirnas, jei čia pat ganosi avys, ožkos. Prasideda pamokos.
Pirmieji mokymai yra žiaurūs – jaunikliai išdrasko gyvulių šonus, apkandžioja kojas ir pan., kol galų gale tampa rimtais medžiotojais
Čia prasideda vilkų ir naminių gyvulių augintojų konfliktas. Vilkai ūkiniams gyvūnams Lietuvoje pridaro daug žalos, nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d.: 2015 m. – už 62 tūkst. eurų, 2016 m. – 70,5 tūkst. eurų, 2017 m. – 60 tūkst. eurų, 2018 m. – už 80,8 tūkst. eurų. Susidarė įdomi situacija, nes praktiškai nėra būdų apsaugoti naminius gyvulius, tik juos nakčiai parginti į tvartus, tačiau tai sunkiai įmanoma, o vilkas lengvai įveikia tvoras, nebijo elektrinių piemenų ar žmogaus, be to, metų metus mokant jauniklius pjauti naminius gyvulius išsivysto natūralus noras juos medžioti.
Žalieji siūlo avių ir ožkų apsaugai naudoti specialių veislių šunis, tačiau tai prieštarauja įstatymams ir kelia realų pavojų kitiems laisvėje gyvenantiems gyvūnams, paukščiams ir žmonėms. O vilkai iš lėto įžūlėja dėl paprastos priežasties – gamtoje mažėja maisto bazė, praktiškai neliko šernų, mažėja stirnų, daugėja elnių ir briedžių patelių, nesugebančių apginti jauniklių… Lieka vienintelis būdas – vilkų skaičiaus reguliavimas.
Vis dėlto norisi įvardyti dar vieną mūsų plėšrūną, įrašytą į Europos ir Lietuvos raudonąsias knygas, plėšrūną, vengiantį atvirų erdvių, turintį unikalią uoslę ir klausą, sėlinimo specialistą, mintantį tik šviežia mėsa, puikiai laipiojantį po medžius, bet grobį puolantį nuo žemės, puikiai plaukiantį, bet nemėgstantį vandens. Tai kačių šeimos atstovas lūšis. Šis plėšrūnas pastaraisiais metais sparčiai plinta ir yra sutinkamas visuose didesniuose miškuose. Praktiškai jo žala naminiams gyvūnams neužfiksuota, tačiau lūšiai atsiradus miške paslaptingai dingsta stirnos ir perintys ant žemės paukščiai. Šis puikus plėšrūnų duetas, nors yra konkurentai, daro aiškią žalą medžioklės ūkio perspektyvai, o vilkai – dar ir naminių gyvulių augintojams.
Kiek šių plėšrūnų turime? 1970 m. apskaityti 56 vilkai ir 150 lūšių; 2000 m. – 545 vilkai ir 87 lūšys. Siekdama realiai įvertinti situaciją, Aplinkos ministerija 2017 m. sudarė darbo grupę, kuri patikslino plėšrūnų apskaitos pagal pėdsakus tvarką, numatė šalyje palaikyti ne mažesnę kaip 250 vilkų populiaciją ir įvertino 2018 m. pavasarį medžiotojus vienijančių klubų ir būrelių pateiktus apskaitos pagal pėdsakus duomenis. Pagal juos šalyje gyvena 62 vilkų šeimos, arba 960 vilkų, ir dar 230 lūšių. Minėti apskaitos skaičiai kelia nerimą, nes vilkų aiškiai per daug, o nustatytas 110 vilkų sumedžiojimo limitas yra diskutuotinas.
Problema dar kita – sparčiai daugėja lūšių. Šis plėšrūnų duetas kėsinasi nušluoti nuo žemės kurtinius ir baltuosius kiškius, o tai Raudonosios knygos atstovai, mažėja tetervinų, jerubių ir kitų ant žemės perinčių paukščių. Atsidūrėme patinėje situacijoje – aukojame vienus, kad klestėtų kiti. Su sarkazmu galvoju: negi gerus darbus galima daryti tik už ES lėšas, negi be pinigų negalime priimti protingų gamtai sprendimų?
Noriu nuraminti naminių gyvulių augintojus – valstybė priėmė saliamonišką sprendimą ir du kartus pabrangino medžioklės plotus, o jums vilkų padarytą žalą siūloma atlyginti iš medžiotojų surinktais pinigais, taigi medžiotojai moka už naudojimąsi laukine fauna, kurią naikina vilkai ir lūšys.
Noriu priminti, kad medžiotojus vienijančius klubus ir būrelius valstybė įpareigojo vieną kartą per medžioklės sezoną (sausio–kovo mėn.) atlikti žvėrių apskaitą pagal pėdsakus sniege. Apskaitos vykdytojai sudaro nuolatinį apskaitos maršrutą. Apskaitos metu nustatytos formos anketoje registruojami plėšriųjų žvėrių (vilkų, lūšių, paprastųjų šakalų, rudųjų lokių) ir kanopinių žvėrių pėdsakai. Apskaitos duomenys pateikiami Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos interneto svetainės skiltyje Žvėrių apskaita.
Noriu pabrėžti, kad Aplinkos ministerija prašo visų gyventojų ir medžiotojų visus metus siųsti bet kokią informaciją apie pastebėtus plėšrūnus, ją taip pat reikia skelbti šioje skiltyje. Keista tai, kad nuo ryto iki vakaro mes skundžiamės didėjančiu plėšrūnų skaičiumi, rodome vieni kitiems plėšrūnų ar jų aukų nuotraukas, tačiau labai mažai kas pateikia informaciją nurodytu adresu, taigi reikia mažiau skųstis. Noriu priminti, kad sumedžiojus vilką užpildomas Pranešimas apie sumedžiotą vilką, sumedžiojus vilką ne vėliau kaip per 24 val. išpjaunamas ne mažesnis kaip 3 cm2 raumens gabalėlis genetiniams tyrimams, patelei išimama gimda, visais atvejais – iltinis dantis, visa tai medžiotojas užšaldo.
Per mėnesį Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojas minėtus mėginius privalo paimti, o iltį grąžinti per tris mėnesius. Kaip matote, gana daug darbo, ypač ieškant gimdos. Šventai tikiu, kad didžioji dalis medžiotojų niekad tos gimdos taip ir neras… Manau, daugeliui jautresnės sielos žmonių dalis šių reikalavimų yra sunkiai suvokiami. Kiekvienoje ES valstybėje požiūris į plėšrūnus yra skirtingas, štai mūsų kaimynai latviai per 2017–2018 metų medžioklės sezoną sumedžiojo 280 vilkų ir 140 lūšių, o 2018–2019 metų – 280 vilkų ir 150 lūšių, bet šie skaičiai turėtų būti didesni. Patys kaimynai iki šiol nesutaria, kiek turi plėšrūnų, taigi pagal skirtingas metodikas ir skaičiuotojus vilkų skaičius svyruoja nuo 980 iki 1300, lūšių – nuo 780 iki 1600.
Įžvelgiu dar vieną problemą – jei laisvėje gyvenantis gyvūnas priklauso valstybei ir yra jos turtas, tai kodėl valstybė visiškai nusišalino nuo šio turto apskaitos tiek praktine, tiek finansine prasme? Tai nėra gerai. Valstybė nors kartą per 10 metų, kiek galioja medžiotojų klubams ir būreliams išduoti leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, turėtų atlikti laisvėje gyvenančių gyvūnų inventorizaciją (apskaitą) kiekviename klube, kad įsitikintų, ar pateikiami duomenys yra teisingi, ar medžiotojai racionaliai naudoja medžiojamųjų gyvūnų išteklius.
Nei plauko, nei tauko.
Vilkų populiacija 2019 m., Remiantis Aplinkos ministerijos duomenimis
