Straipsnyje naudojama medžiaga iliustruoja asmeninę nuomonę.
Kalbant apie plėšrūnų grobį, visada yra tam tikrų abejonių. Ar auka mirė prieš ar po to, kai buvo papjauta? Ar ją tikrai suėdė vilkai? Nors mano patirtis su vilkais kol kas minimali, leisiu sau išsakyti asmeninę nuomonę ir vertinimą.
Pasakojimas toks. Vieną ramią spalio dieną, kai visi darbai buvo nuveikti, nuotaika vedė į mišką. Ne ką nors sumedžioti, o labiau pabūti gamtoje. Ruduo – ypatingas metų laikas. Daugelis jo nemėgsta, bet man patinka šis gamtos pasiruošimo miegui momentas. Žemė pasidengia pernykščių lapų danga, medžiai pamažu užsnūsta, trūnėsių ir drėgnų samanų kvapas užpildo mišką. Žiema ateina. Ruoškitės! Tokią dieną malonu tyliai slidinėti proskynomis su patikimais šunimis ar pastovėti kokios nors laukymės krašte, klausantis tylos.
Žingsniavau proskyna. Abiejose pusėse driekėsi senas eglių miškas, o priešais, kairėje, spindėjo šviesa. Ten – kirtimas. Jau artėdama girdėjau plasnojant kranklius. Kirtime buvo paliktos kelios pušys. Šakose mačiau porą juodų siluetų, ir jie matė mane. Nuskrido. Juos nusekė du paukščiai nuo žemės. Tada dar keli ir galiausiai pakilo kokie penkiolika kranklių. Tai tikrai kažką reiškia, pagalvojau, ir nuėjau pažiūrėti.
Neseniai sutvarkytu kirtimu, palei ilgas, repelentais išteptų pušų sodinukų vagas ir kelmus patekau iki vietos, kur, atrodė, tupi krankliai. Bet kaip paprastai būna, lygumoje žiūrint iš šono tikslią vietą nustatyti nelengva.
Stovėjau, žiūrėjau. Nieko nėra. Galvojau, gal tie paukščiai visi kartu prie balos tupėjo? Negali būti. Apsižvalgiau plačiau ir pamačiau žiojinčius šonkaulius. Tyliai tikėjausi, kad pamatysiu elnią. Kitiems juk sekasi rasti trofėjų miške, bet ne. Tai buvo stirninas.
Ką aš pamačiau?
Pirma, stirninas nugaišo praeitą naktį. Įpjovus į sprandą, mėsa buvo visiškai šviežia ir dar kiek standi. Kitur raumeninių audinių nebebuvo. Švarūs kaulai. Kvepėjo tvartu, nes visa oda buvo sutepta žaliu skrandžio turiniu, bet dvėselienos smarvės visai nebuvo. Kojų kaulai ištraukti iš odos ir kruopščiai „nuvalyti“. Paukščiai negalėtų kaulų ištraukti tarsi iš rankovės.
Šonkauliai perkąsti, krūtinkaulis pusiau nugraužtas, gerklėje skylė. Vienas ragas nulaužtas, turbūt kovojant. Jo rasti nepavyko. Apylinkėje matyti kovos pėdsakų – iškapstytos durpės ir samanos.
Visi šie požymiai vertė manyti, kad stirniną sumedžiojo vilkai. Praeitos savaitės medžioklėje su varovais stirnos niekas nebuvo matęs, taigi stirninas negalėjo būti sužeistas. Gyvūnas buvo pačiame jėgų žydėjime ir vargu ar nugaišo pats.
Plėšrūnų išpuolis, mano nuomone, buvo tikėtiniausia jo žūties priežastis. Viskas įvyko miško gilumoje, šalia nėra jokių namų, todėl teoriškai aplinkui neturėtų būti ir šunų, kurie irgi kelia grėsmę stirnoms. Be to, neseniai netoliese vienas medžiotojas pastebėjo ir vilkų, jų pėdsakų. Nuolat ginčijamasi dėl to, kad nustačius plėšrūno pėdsakus lengva suklysti. Didelė tikimybė, kad aplink galėjo klaidžioti koks didelis šuo.
Vilkai turi būti gamtoje, stirnos – jų maistas, o medžiotojui svarbu žinoti, kad miške yra šių plėšrūnų. Pavyzdžiui, svarbu žinoti, jog medžiokliniams šunims vilkas yra mirtinas priešas, ir miške pastebėjus vilkų geriau ten savo šunų neleisti.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
Prenumeruokite žurnalą tiesiogiai internetu!
