Skaitytojo nuomonė
Spalio numeryje publikuotas straipsnis Elninių patinų atrankinės medžioklės dekomunizacija sukėlė nemenką medžiotojų bendruomenės pasipiktinimą. Daug kas susisiekė su redakcija ir išreiškė savo nuostabą bei nusivylimą. Štai Aido Stanio laiškas.
Negaliu tylėti
Žurnalo Medžioklė spalio numeryje perskaitęs straipsnį Elninių patinų atrankinės medžioklės dekomunizacija, nutariau pasidalinti savo nuomone ta tema. Galbūt straipsnio autorius (ir bendraautoriai), rašydami tokį įmantrų tekstą, vartodami aukštas frazes, įsivaizdavo, kad padarys įspūdį skaitytojui. Man jis pasirodė kaip įžeidžiantis medžiotojus selekcininkus ir CIC matuotojus teisėjus. Kas dėl CIC matuotojų teisėjų Lietuvoje, jų nemažo skaičiaus, palyginti su kitomis Europos šalimis, – mano nuomone, iš to galima daryti išvadą, kad medžiotojų bendruomenei ši tema yra įdomi, jiems rūpi.
Nesakau, kad buvusi tvarka buvo tobula ir kad korekcijų nereikėjo daryti (pavyzdžiui, atskirk, ar einančiam elniui 8, ar 10 metų), bet dėl tokių dalykų komisijos niekada ir nepersistengė bausdamos medžiotoją, visada buvo vadovaujamasi protingumo principu. Sutinku su nuomone, kad trofėjų kokybė priklauso nuo vietovės, kurioje tinkamas dirvožemis, pašaras, kur vyrauja gera genetika. Bet prie viso šito reikalinga tinkama patinų atranka.
Jeigu jos nelieka ir medžiotojams bus leidžiama šaudyti visus, kurie patinka, – nepadės nei derlingas dirvožemis, nei pašarinė bazė, nei genetika. Siūlymas leisti spręsti patiems klubams skamba gražiai, bet abejoju, ar tai veiks, nes klubuose ir taip pakanka „bangų“. Sakykim, medžiotojas sumedžios perspektyvų ir kaip pasiteisinimą pasakys: „Kaimynai šaudo, kodėl aš turiu būti kvailesnis?“ Norėtųsi paklausti straipsnio autoriaus ar jo kolegų: turėdamas savo aptvarą, kokį norėtų ten laikyti patiną – galingą medalio vertės ragais ar „mėsinį“? Manau, atsakymas daugumos būtų tas pats.
Kas dėl populiacijos mažinimo poreikio ten, kur yra reikalas, yra ir kitų būdų jai valdyti. Patelių skaičiaus mažinimas, medžioklės terminų paankstinimas (kaip daroma su elniais Latvijoje), taip pat leidimas naudoti naktines optikas ir t. t.
Straipsnyje nurodydamas kaip pavyzdį Latviją, kur niekada nebuvo draudžiama medžioti perspektyviųjų, autorius dalinasi „girdėta“ informacija, kad medaliniai trofėjai sudaro apie 15 proc. nuo sumedžiotų patinų skaičiaus, taip pat kaip Lietuvoje. Kadangi gyvenu prie Latvijos sienos, esu labai dažnas svečias pas braliukus, tai galiu pasidalinti ne „girdėta“, o regėta informacija – elnią dar yra tekę ne tik matyti, bet ir sumedžioti, bet kalbant apie briedžius – tai jau iššūkis. Taip pat esu matęs įspūdingų stirninų kolekcijų, kurios įspūdingos tik skaičiumi, bet ne kokybe (vyrauja tretieji rageliai).
Negaliu nepaminėti sakinio, kuris labai įstrigo: „Jeigu priviliojami trys perspektyvūs antramečiai, tai natūralu, kad smulkesnis elnias yra medžiotinas“. Šiame kontekste žodis „medžiotinas“ netgi netinkamas, čia turėtų būti „nušaunamas“. Taigi, straipsnio autoriui galiu išduoti „paslaptį“, kad yra dar vienas būdas: savaitę pagyventi miške ir sumedžioti galingą ar selekcinį trofėjų, į kurį būtų ne tik smagu pažiūrėti, bet ir apie patį procesą su kolegomis pasidalinti. Būkim medžiotojais iš didžiosios raidės, o ne tokiais, kurie tik turi medžiotojo bilietą.
Ir dar. Mano nuomone, Lietuvoje turėtų būti vienintelė medžiotojų draugija, vieninga kaip vienas kumštis, sugebanti rimtus klausimus iškomunikuoti nuo viršaus iki apačios, gebanti ne skaldyti, bet vienyti medžiotojų bendruomenę. Šiuo metu matau tarpusavy lenktyniaujančius asmenis, kas mėnesį pateikiančius savo nuopelnus (kas gi pakels šuniui uodegą, jeigu ne jis pats).
Žurnalas Medžioklė dabar ir TikTok!
