Pastarosiomis savaitėmis Europoje vėl kalbama apie ruduosius lokius. Ir ne be priežasties. Mirtini lokių išpuoliai prieš žmones užfiksuoti Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Tai jau nebe reti egzotiški įvykiai kažkur kitame pasaulio krašte, o incidentai Europoje, tankiau gyvenamose teritorijose, vietose, kur žmonės įpratę jaustis saugiai gamtoje.
Ypač daug dėmesio sulaukė tragedija Bulgarijoje, kur Vitošos gamtos parke žuvo jaunas vyras. Svarbu tai, kad dar prieš nelaimę vietos specialistai ir medžiotojų organizacijos viešai perspėjo apie pavojingą tendenciją. Lokiai vis dažniau praranda natūralų atsargumą žmogui, artėja prie gyvenviečių, o konfliktų rizika sparčiai didėja.
Panašios diskusijos girdimos ir Estijoje, kuri Baltijos šalyse dažnai minima kaip sėkmingo sambūvio su stambiaisiais plėšrūnais pavyzdys. Tačiau ir ten medžiotojai jau kelia nerimą. Nedidelėje šalyje gyvena apie 1200 lokių, todėl vis dažniau kalbama ne tik apie populiacijos dydį, bet ir apie gyvūnų elgesį. Kiek jie dar vengia žmogaus? Ar ilgai išliks dabartinė pusiausvyra?
Lietuvoje rudųjų lokių dar nėra tiek daug kaip Estijoje, tačiau pavieniai stebėjimai fiksuojami vis dažniau. Tuo pat metu visoje Europoje ryškėja viena svarbi problema. Diskusijose apie stambiųjų plėšrūnų apsaugą dažnai pamirštamas vienas esminis aspektas – laukinių gyvūnų natūrali baimė žmogui.
Koks yra normalus skaičius? Didelė lokių šeima užfiksuota viliojimo vietoje
Baimė žmogui yra natūrali išlikimo strategija
Estijos medžiotojų organizacijos pastaruoju metu pabrėžia, kad keičiasi stambiųjų plėšrūnų elgesys. Kalbant apie vilkus, lūšis ar lokius, vis dažniau akcentuojama, kad šie gyvūnai turi išlaikyti atsargumą žmogui. Tai nereiškia gyvūnų persekiojimo ar beatodairiško populiacijos reguliavimo. Priešingai. Baimė žmogui yra normali laukinio gyvūno elgesio dalis, susiformavusi per evoliuciją.
Didžioji dalis stambiųjų plėšrūnų instinktyviai vengia žmogaus. Žmogus laukiniam gyvūnui yra nenuspėjamas ir potencialiai pavojingas. Gyvūnas, kuris moka išvengti grėsmės, turi didesnę tikimybę išgyventi ir perduoti savo genus kitoms kartoms. Todėl atsargumas žmogui nėra problema. Tai natūrali apsauga nuo konfliktų.
Kol plėšrūnai laikosi atokiau nuo žmonių, konfliktai pasitaiko gana retai. Gyvūnai lieka savo natūraliose teritorijose, vengia gyvenviečių ir nepripranta prie žmogaus buvimo. Būtent toks balansas leidžia kartu egzistuoti ir žmogui, ir stambiesiems plėšrūnams.
Problemos prasideda tada, kai gyvūnai praranda natūralų atsargumą. Tai gali skatinti tyčinis ar netyčinis šėrimas, lengvai prieinamos atliekos, nuolatinis kontaktas su žmonėmis ar situacijos, kai gyvūnas žmogaus nebelaiko grėsme.
Pavojinga tendencija Europoje
Lokiai vis dažniau lankosi prie šiukšlių konteinerių, poilsio vietų, sodybų ir gyvenviečių pakraščių. Iš pradžių tai žmonėms atrodo įdomu ar net miela, tačiau iš tiesų tai labai pavojinga tendencija. Gyvūnas tampa drąsesnis, įžūlesnis, o kartais ir agresyvesnis.
Panašios problemos matomos ir vilkų atveju. Mažėjant baimei žmogui, didėja išpuolių prieš naminius gyvūnus ir medžioklinius šunis rizika. Tai kelia žmonių baimę, pyktį ir mažina pasitikėjimą institucijomis.
Svarbu prisiminti, kad Europos kaimo žmonės su stambiaisiais plėšrūnais gyveno šimtmečius. Pats konfliktas tarp žmogaus ir plėšrūno nėra naujas reiškinys. Nauja yra situacija, kai dalis visuomenės, ypač miestų gyventojai, vis mažiau supranta laukinių gyvūnų elgesį ir gamtos dėsnius.
Natūrali baimė žmogui svarbi ir patiems gyvūnams. Plėšrūnas, kuris vengia žmogaus, rečiau pakliūva į eismo įvykius, rečiau konfliktuoja su ūkininkais ir mažiau rizikuoja tapti probleminiu gyvūnu. Tuo tarpu pernelyg drąsus gyvūnas dažnai anksčiau ar vėliau būna pašalinamas.
Pusiausvyra tarp apsaugos ir saugumo
Tikslas nėra priversti gyvūnus paniškai bijoti žmogaus. Nuolatinis trikdymas kelia stresą ir gali skatinti agresiją. Reikalinga natūrali pusiausvyra, kurioje plėšrūnas žmogų suvokia kaip būtybę, nuo kurios geriau laikytis atokiau.
Tokį balansą padeda palaikyti protingas ir mokslu pagrįstas stambiųjų plėšrūnų valdymas. Svarbu neleisti gyvūnų šerti, kontroliuoti atliekų prieinamumą ir mažinti situacijas, kuriose gyvūnai pripranta prie žmogaus.
Stambieji plėšrūnai yra svarbi ekosistemos dalis. Jie reguliuoja kitų gyvūnų populiacijas, pašalina silpnus ir sergančius individus bei prisideda prie visos gamtos sistemos stabilumo. Tačiau tam, kad visuomenė būtų pasirengusi priimti plėšrūnų buvimą, sambūvis turi būti kuo saugesnis.
Laukiniai gyvūnai turi likti laukiniai. Būtent čia slypi svarbiausias pusiausvyros principas tarp žmogaus ir stambiųjų plėšrūnų Europos gamtoje. Kai plėšrūnas praranda natūralią baimę žmogui, prasideda konfliktai, kuriuose galiausiai nukenčia abi pusės.
Lapė siautėja vilkų guolyje, kraupi bebro lemtis ir slapta lūšių meilė. Miško naujienos #26
Nepraleisk! Išleistas naujas žurnalo numeris
<
Naujausias žurnalo priedas – MEDŽIOKLINIS ŠUO
