Bebras yra didžiausias graužikas žemyne.
Lietuvoje bebrai nuo seno gyveno Nemuno baseine. Jų liekanų randama piliakalniuose, durpynuose. Bebrai šalyje buvo intensyviai medžiojami dėl mėsos (ypač uodegos), kailio ir sruoglių.
1555 m. švedų kronikininko Olaus Magnuso „Šiaurės tautų istorijoje“ rašoma, kad Lietuva buvusi pagrindinė bebrų kailių tiekėja Europoje.
1529 m. bebrų medžioklė buvo nustatyta Pirmajame Lietuvos statute: bebravietėse uždrausta lankytis pašaliniams asmenims, o laukų darbus leista dirbti tik atstumu „kokiu stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pagalį“. Už bebrų priežiūrą buvo atsakingi specialūs dvarų darbuotojai – bebrininkai.
Nors dėl draudimų Lietuvoje bebrai išliko ilgiau negu didžiojoje Europos dalyje, tačiau jie palaipsniui išnyko. XX a. pr. tik pavieniai bebrai atkeliaudavo Nemunu į Lietuvą iš Baltarusijos. XX a. viduryje ir antrojoje pusėje pradėta bebrų reaklimatizacija. Dabar šalyje bebrai paplitę daugelio upių baseinuose.
Aplinkos ministerijos duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 47 325 bebrai ir populiacija toliau auga.
Bebrų medžioklės sezonas trunka nuo rugpjūčio 1 iki balandžio 15 dienos.
Medžiojamųjų gyvūnų ligos, bebrų trichineliozės ir medžioklės higiena
Dr. Evelina Juozaitytė-Ngugu iš Gamtos tyrimų centro atskleidžia tiesą apie medžiojamųjų gyvūnų ligas, įskaitant bebrų trichineliozę ir kitas galimas ligas. Ji paaiškina, ar iš žvėrienos paruoštas kepsnys ir tartaras yra saugūs, ką daryti, kad valgydamas žvėrieną žmogus neužsikrėstų, pataria, ką daryti ir paaiškina, kokias ligas galima pamatyti plika akimi.
Naująjį žurnalo numerį jau galima įsigyti spaudos vietose ir internete!
