Bebrų medžioklė yra įvairiapusė. Šiuos graužikus galima medžioti spąstais, tykant ir su šunimis urvuose. Visi šie būdai gana rezultatyvūs. Spąstais ir urvuose rezultatas daugiau ar mažiau prognozuojamas, o tykant daug kas priklauso ne tik nuo gyvūnų populiacijos tankio, bet ir medžioklės sąlygų.
Daugelis medžiotojų kantriai laukia akimirkos, kol bebras įplauks į seklumą ar išlips sausumoje. Kiekvienam, nors kartą medžiojusiam bebrus, kaip košmaras į galvą lenda mintis, kad po šūvio vandenyje gyvūnas nuskęs ir rasti jo nepavyks. Ir taip nutinka gana dažnai. Taigi klausimas, ar medžioti plaukiantį bebrą, atrodo ginčytinas. Galbūt tai reikėtų net uždrausti, kaip neleidžiama šaudyti plaukiančių vandens paukščių. Tokį variantą siūlo Latvijos miškininkystės instituto Silava vyr. mokslininkas dr. biol. Janis Uozuolinis.
Pasak J. Uozuolinio, bebrų plaučiai pagal bendrą kūno masės proporciją yra gana dideli. Gyvūnas gali įtraukti pakankamai oro, kad liktų po vandeniu net iki 15 minučių. Aišku, taip nebūna kiekvieną kartą. Taip ekstremaliai neriama tik kilus pavojui, kai nėra kur pasislėpti, o iki namų toli.
Mioglobinas* bebro organizme padeda kuo efektyviau panaudoti deguonį. Bebro raumenų tankis daug nesiskiria nuo kitų gyvūnų – viskas priklauso nuo kūno ertmių ir jų tūrio. Bebro plaučiai palyginti dideli, todėl, jeigu į vidų patenka vandens, jis virsta papildomu balastu ir gyvūnas grimzta. Jeigu vandens į plaučius nepatenka, gyvūnas greičiausiai neskęs.
„Bebro plaučiai yra tokio didelio tūrio, kad jauniems gyvūnams net nepavyksta visiškai panirti, – aiškina mokslininkas. – Kiekvienas medžiotojas žino, kad šiųmetis bebras plaukia kaip plūdė. Paaugęs gyvūnas paneria giliau, o suaugę bebrai plaukia taip, kad matyti tik galva. Pagal tai net galima gana tiksliai nustatyti amžių. Be to, tai reiškia, kad suaugęs gyvūnas po šūvio nuskęs greičiau nei jaunas, nes kūno masės ir plaučių tūrio santykis trejų metų ir vyresnių bebrų daug didesnis nei jaunesnių, kurie po šūvio dažnai lieka vandens paviršiuje.“
Mokslininkas abejoja, ar verta medžioti plaukiančius bebrus. Pirma, tokioje situacijoje sumedžiotų gyvūnų gana dažnai nerandama. Antra, dėl prasto matomumo vandens augaluose sutemus bebrą galima lengvai supainioti su ūdra. J. Uozuolinis primena, kad vienas svarbiausių saugumo principų yra šauti į aiškiai matomą taikinį.
Medžiotojų patirtis ir nuomonės
Daugelis apklaustų medžiotojų iš tiesų vengia medžioti bebrus, kol jie plaukia giliau. Vis dėlto yra patyrusių ir išmanančių medžiotojų, kuriems bebras nuskęsta retai. Jeigu taip vis dėlto nutinka, reikia bridkelnių, kablio, gaudymo tinklų. Kai kurie medžiotojai naudoja spiningą, kad iš karto po šūvio bebrą ištrauktų. Tokioje situacijoje laimikis gali paskęsti vos per porą minučių. Pasirengti tokiai medžioklei ir atsigabenti visus įrankius atima laiko ir pastangų. Vis dėlto yra pora paslapčių, leidžiančių bebro nenuskandinti.
Patyręs Latvijos bebrų medžiotojas Marcis Holenderis medžioja bebrus lygiavamzdžiu 5 ar 5,5 mm grankulkėmis. Iššauti reikia 2–3 sekundės po to, kai bebras išnyra, akimirką, kai įtraukia į plaučius naują porciją oro. Jeigu bebras pastebimas jau plaukiantis, reikia bandyti užfiksuoti įkvėpimą ir iškvėpimą.
Pataikius jam įkvepiant, galima tikėtis, kad bebras liks vandens paviršiuje. Marcis pripažįsta, kad tuo visiškai pasikliauti irgi negalima. Gali būti, kad bebras dar ne visiškai nugaišęs arba prie jo prisilietus suveikia raumenų refleksai, ir jis vis tiek nuskęsta.
Kitas medžiotojas Egilas Bušas pabrėžia, kad paleisti šūvį į plaukiantį bebrą galima tik tada, kai virš vandens pasirodo visas kūnas. Įkvėpus ir iki galo pripildžius plaučius oro, virš vandens visu ilgiu pasirodo net suaugusio gyvūno nugara. Kartais galima matyti net uodegos galą, kurį bebras pakelia virš vandens porą centimetrų.
Jeigu matosi nugara, reiškia, plaučiai pilni oro, ir tuo metu reikia iššauti. Jeigu virš vandens matyti tik galva, beveik užtikrintai sumedžiotas gyvūnas nuskęs. Aišku, iš tolo viskas geriau matyti per karabino taikiklį. Egilas pabrėžia, kad tykodamas bebrų visuomet medžioja tik karabinu.
Kaip papildomą įrangą, jeigu bebras nuskęstų, Egilas ima teleskopinį meškerykotį. Jo ilgis – 6 m, o gale didelis kablys. Jeigu vietoje, kur bebras nugrimzdo, nėra įvirtusių medžių ar tankių povandeninių augalų, yra šansų bebrą ištraukti.
Abu medžiotojai pripažįsta, kad daug praktiškiau bebrus medžioti jiems išėjus į krantą. Vis dėlto, jeigu tai neaktyvus graužikas arba metas netinkamas statybai ar maitinimuisi, bebras į krantą pernelyg dažnai nelipa, o jeigu ir lipa, tai tokiose vietose, kur jo nematyti – nendrėse, krūmų tankmėje ir žolėje.
* Mioglobinas – į hemoglobiną panašus raumenų baltymas, kaupiantis deguonį.
Žurnalas Medžioklė. Prenumeruok Lietuvos pašte arba ieškok spaudos prekybos vietose!
