Patirtis

Briedžių medžioklė Suomijoje. Septyni briedžiai ir… dvi lamos0

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Kai susimąstai, kokioje valstybėje medžioklė itin svarbi, į galvą iškart šauna Suomija. Bėgant metams susidarė įspūdis, kad šios šalies medžiotojai yra sumanūs, dinamiški ir iš tiesų mėgsta savo užsiėmimą. Taip išėjo, kad pernai spalio pradžioje, kelios dienos po grįžimo iš Vengrijos, turėjau progą nuvykti pamedžioti į Suomiją. Buvo švenčiamas Suomijos medžiotojų organizacijos šimtmetis, dėl to ir buvo surengtas šis renginys.

Jau buvau išvykusi beveik dvi savaites, o per tą laiką mano jagdterjeras Sirsninis – dešimties metų nuotykių ieškotojas – sugebėjo nusiplėšti ausį, taip sukeldamas kone nervinį priepuolį jį globojusiai mano draugei. Be to, jis užtaisė man 200 eurų veterinaro sąskaitą, tad nusprendžiau į Suomiją važiuoti automobiliu ir šįkart Sirsninį pasiimti kartu. Tam reikėjo atlikti kelis pasirengimo darbus. Pirma, pasakiau renginio organizatoriams, kad būsiu su šunimi. Laimė, jie neturėjo pretenzijų. Antra, dar vienas vizitas pas veterinarą ir vaistai nuo kirminų su įrašu šuns pase, nes keliaujant į Suomiją yra toks reikalavimas. Užsakinėdama kelto bilietus iš Talino į Helsinkį, užregistravau ir šunį. Keliaujant į priekį už šunį primokėti nereikėjo, tik turėjau laikyti jį narve. Grįžtant atgal su Tallink teko sumokėti apie 14 eurų ir buvo numatyta speciali patalpa šunims. Kadangi šuns ausyse po jo nuotykių dar tebebuvo siūlės, neturėjau galimybės jo palikti automobilyje be priežiūros. Todėl dar turėjau nueiti į parduotuvę ir nusipirkti sulankstomą, nešiojamą narvą.

Briedžių medžioklė Suomijoje

Taigi, kai viskas buvo paruošta, su Sirsniniu išvykome pirma į Taliną, tada – į Helsinkį ir dar kokias keturias valandas važiavome automobiliu. Visa kelionė būtų pasibaigusi Taline, nes Circle K degalinės tualete pamiršau piniginę su savo ir šuns pasais bei kelto bilietais. Laimė, laiku atsitokėjau, o degalinės darbuotojai mano piniginę saugiai palaikė. Sirsninis visai ramiai mėgavosi kelione keltu. Paskui – trumpai pasivaikščiojome, pakeliui papietavome ir suplanuotu laiku, apie šeštą vakaro, buvome medžiotojų namelyje.
Labai nustebau, nes ten buvo siaubingai daug žmonių. Gavau kambariuką, kur jau buvo kitos trys medžiotojos. Laimė, jos dėl šuns neprieštaravo. Sirsninis kaip tikras džentelmenas nulaižė visoms medžiotojoms ausis.

Vakare buvo numatytas iškilmingas renginys su vakariene. Buvo keli svečiai iš užsienio, įskaitant Norvegijos medžiotojų organizacijos atstovą, kuris papasakojo, kaip vienas jaunas medžiotojas Norvegijoje savo neapgalvotais veiksmais per vieną dieną sugadino visų medžiotojų įvaizdį. Knutas pasakojo, kiek laiko skirta puoselėjant medžiotojų įvaizdį Norvegijoje, bet šis jaunuolis nuvyko į tauriųjų elnių medžioklę per rūką. Jis manėsi pamatęs tris tauriuosius elnius. Medžiotojas iššovė ir vienas gyvūnas krito, o kiti liko stovėti. Iššovė antrą kartą – krito antras. Kai trečias gyvūnas vis tiek nenubėgo, medžiotojas pagaliau susimąstė, kad kažkas negerai. Priėjus prie sumedžiotų „elnių“ paaiškėjo, kad jis nušovė dvi pabėgusias lamas… Trečioji parlėkė namo. Aišku, kilo didžiulis skandalas visose didžiausiose valstybės medijose, o šią košę srėbti turėjo Knutas.

Renginys buvo geras, tik viskas vyko suomiškai. Po poros savaičių Vengrijoje, kur viskas vyko vengriškai, nesijaučiau labai nustebinta, mat ir suomių, ir vengrų kalbos yra finougrų – nors ir visai nepanašios, bet giminingos ir kažką bendro turi. O praktiškai nesupratau nė vieno žodžio. Po saugos instrukcijos rytojaus medžioklei, kurioje ruošėsi dalyvauti 200 žmonių, visi ėjo ilsėtis, nes kitą rytą reikėjo anksti keltis. Beje, saugos instrukcija irgi vyko suomiškai…

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Įdomu, kad prieš renginį visi savo ginklus turėjo padėti vienoje patalpoje. Prie ginkladėžės buvo pridėtas numeris, reikėjo pasirašyti lapą. Vienas medžiotojas buvo išrinktas atsakinguoju, kuris paskui, prasidėjus renginiui, turėjo užrakinti patalpą ir raktą saugiai padėti. Tai tam, kad prie ginklų negalėtų patekti nepageidaujamų asmenų ir kad medžiotojai galėtų be nerimo mėgautis renginiu.
Kol ryte valiausi dantis, mano nuotykių ieškotojas Sirsninis iškeliavo patyrinėti svečių namų ir atsidūrė suomių medžiotojų kambarėlyje. Ten kolegas nustebinau sėdėdama ant žemės ir švelniu balsu „suomiškai“ kalbėdamasi su savo šuniu. Sirsninis, aišku, buvo be galo laimingas ir nesistebėdamas mano keista kalba mėgavosi tokia giliamintiška komunikacija. Tegu pakomunikuoja, nes per medžioklę turės tupėti automobilyje.

Į medžioklę vykome autobusu. Turėjau savo ginklą, nes keliauti į Suomiją su savo medžiokliniu karabinu yra visiškai paprasta, jei susitvarkai europinį ginklo pasą. Buvo leidžiama medžioti briedžius, bet reikėjo laikytis tam tikrų sąlygų. Pavyzdžiui, galima medžioti bet kokį gyvūną, jeigu šis yra vienas. Išėjus patelei su dviem jaunikliais, galima sumedžioti vieną jauniklį. Išėjus patelei su vienu jaunikliu, neleidžiama medžioti nė vieno – tikslas yra apsaugoti patelę: jeigu sumedžiojami abu ar vienas turimas jauniklis, greičiausiai ji bus sumedžiota kaip patelė be jauniklių.

Nuotrauka: Linda Dombrovska

Numatyti du kvartalai. Medžiotojų daug, varovų – irgi. Triukšmas miške – tarsi raganų sąskrydyje. Kvartalai numatyti du, bet dideli. Kažkur tolumoje pasigirdo po vieną šūvį. Beje, tai buvo vienas iš didžiausio Suomijos medžiotojų klubo ar klubų sąjungos plotų. Iš viso – 30 000 ha, daugiau nei 700 narių. Vadinasi, tokiuose plotuose iš tiesų galima kontroliuoti medžiojamuosius gyvūnus. Visi suomių medžiotojai, kaip ir Švedijoje, turi racijas, visi dėvi oranžinius drabužius, kad vienas kitą geriau matytų. Pirmajame kvartale nieko nepastebėjau. Paskui pietavome medžiotojų namelyje, o po pietų – antrasis kvartalas. Kadangi turėjau išvažiuoti, kad spėčiau į keltą, šį kartą važiavau savo automobiliu. Mane pastatė ant pirmo numerio kvartalo kampe, kas iš tiesų nebuvo bloga vieta. Atbėgo šunys, buvo šūvių, varovai praėjo pro šalį ir porą sekundžių proskynoje mačiau briedžio siluetą. Net negalėjau pasakyti, kokio, tik aišku, kad briedžio.

Kvartalas baigėsi, diena buvo maloni ir saulėta. Pasirodo, per dieną iš viso sumedžioti septyni briedžiai. Matyta daug patelių su jaunikliais, bet jų niekas nemedžiojo. Septyni briedžiai 200 žmonių galėtų atrodyti mažai, bet daug kas siuntė žinutes ir rodė vaizdo įrašus su gyvūnais, kuriuos paleido ir nemedžiojo.

Po oficialių kalbų ir gyvūnų pagerbimo reikėjo vykti atgal. Kelionė iki Helsinkio praėjo be nuotykių, spėjau į paskutinį Tallink keltą. Tada sužinojau, kad šunį reikia nunešti į specialią patalpą su narvais. Ten supratau, kad narvo uždaryti negalima, nes patalpa nėra saugi. Ar iš tiesų vežėjas galvojo, kad čia paliksiu savo šunį, kuris yra tarsi šeimos narys, ir eisiu į laivo restoraną mėgautis gėrimais? Nusprendžiau dvi kelionės valandas praleisti rūsyje su savo šuniu, rašydama straipsnius žurnalui. Išeina, kad sumokėjau papildomus 14 eurų, kad pasėdėčiau rūsyje. Tallink nebėra tarp mano mėgstamiausių kompanijų…

Naktį atvykome į Taliną ir supratau, kad dar trijų valandų kelionei namo nebeturiu jėgų. Taigi, Booking.com rezervavau kone pirmą siūlomą viešbutį, kuris mane priimtų su šunimi ir leistų pastatyti automobilį saugomoje aikštelėje. Svetainė pasiūlė dideles paskutinės minutės nuolaidas, ir su Sirsniniu patekome į penkių žvaigždučių viešbutį. Už šunį sumokėjau tik 10 eurų, ir net nebuvo jokių apribojimų, kur jį vestis ir kur su juo eiti. Taip iš Tallink rūsio su Sirsniniu atsidūrėme rafinuoto viešbučio numeryje.

Susiję straipsniai

Suomija – šalis, iš kurios gana daug galime pasimokyti medžioklės srityje. Būtent suomių medžiotojai maždaug prieš dešimt metų padėjo Latvijoje įteisinti duslintuvus. Be to, jų briedžių medžiojimo būdas atrodo logiškas ir suprantamas.

Norite nusipirkti žurnalą internetu arba jį užsiprenumeruoti?

LA.lv